Stop juosta. Maršrutas nr. 123 – Nida (II dalis). Urbanizacijos simboliu tapusi prieplauka, Blodės pensionatas ir kitos miesto paslaptys

Tarpukario spaudoje buvo rašoma, kad Nidos gamta grožiu nenusileidžia Italijos kurortams, tad ją pamatyti būtina. Šiandien vaikštant miestelio gatvėmis į akis krenta visur pasodintos tujos, kurios, pasak architektės M. Ramanauskienės, tinka kapinėms ir Neringoje neturėtų būti.

„Kas svarbiau Kuršių nerijoje – ar kažkoks išskirtinis objektas, ar visuma? Aš akcentuočiau visumą. Gal visgi išskirčiau du dalykus, kurie yra svarbūs“, – intriguoja arhitektūros istorikė Marija Drėmaitė. Kas, pasak specialistės, Nidą išskiria iš kitų Europos kurortų?

Senojoje H. Blodės viešbučio dalyje šiuo metu įsikūręs ir muziejus, iškilęs tapytojo E. Mollenhauerio duktės Majos Ehlermann-Mollenhauer dėka. Jame eksponuojamos „Dailininkų kolonijos“ dalyvių darbų reprodukcijos. Kodėl neesponuojami originalai?

Hermanno Blodės viešbučio muziejaus direktorė Algima Noreikienė juokiasi, kad čia iki šiol atvykstantys vokiečiai nuo seno Nidą vadina kur kas kitaip nei mums įprasta.

Laidos komanda apžiūrės Nidos simboliu tapusią prieplauką, pastatytą kaunietiškuoju miesto augimo periodu. Sovietmečiu Neringoje buvo planuojamas aktyvus vandens turizmas, pradėjo kursuoti raketos, todėl reikėjo suplanuoti naują infrastruktūrą.

„Nidoje tuo metu nebuvo elektros, vandentiekio, krantinių. Čia labai modernistinis vaizdas, o ir tas įlaužtas stogas, tarsi žuvėdra“, – kalba M. Drėmaitė.