Kaip ir visuomenė sovietmečiu, taip ir LTSR valstybinis akademinis dramos teatras buvo valdomas pagal partijos direktyvas, kūrė propagandinius spektaklius, jame zujo KGB darbuotojai, o ir pats pastatas buvo rekonstruotas taip, kad tiktų partijos suvažiavimams. Tačiau 1990-aisiais atėjo laikas, kai pasidarė aišku, kad tiek politinio marazmo, tiek atgyvenusios akademinės vaidybos laikas eina į pabaigą ir reikia pokyčių. Susikūrė Sąjūdis ir Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, o teatras po ilgų peripetijų gavo naują meno vadovą Joną Vaitkų. Jis ne tik kūrė kitokius spektaklius, bet ir įgyvendino administracinę reformą. Vienu metu buvo atleista daug žinomų aktorių, tarp kurių buvo Vaiva Mainelytė, Vytautas Tomkus, Saulius Siparis ir kt. Tuo pačiu metu Rimas Tuminas įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą, į kurį perėjo dalis Akademinio dramos teatro aktorių. Teatrologai šį momentą yra pavadinę beprecedenčiu Lietuvos teatro istorijoje.

Dokumentinės dramos kūrėjai sėda prie archyvinių dokumentų, anų laikų spaudos, spektaklių įrašų, imasi kalbinti to meto liudininkus. Kaip vyksta demokratijos formų paieška teatro gyvenime? Kaip jaučiasi aktoriai, praradę ne tik darbovietę, bet ir gyvenimo būdą? Ar taip paprasta nerti į gariūnmečio verslus? Ar tam, kad teatro žmonės susitartų, vėl reikia valdžios įsakymų?

Režisierius Paulius Tamolė

Dramaturgas Rimantas Kmita

Dramaturgo asistentė Julija Kulevičiūtė

Garso režisierius Ramūnas Jasutis

Garso įrašų režisierė Sonata Barčytė Jadevičienė

Garso medijos konsultantė Rūta Dambravaitė

Prodiuserė Rasa Kregždaitė

Protokolus skaito Jurga Kalvaitytė, Miglė Polikevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Kęstutis Cicėnas, Laurynas Jurgelis, Marijus Mažūnas , Gediminas Rimeika, Vainius Sodeika, Arūnas Vozbutas.