Kojūkai – ne šių dienų išradimas: senovės majai juos pasitelkdavo tam, kad būtų arčiau dievų

Teatras, šou, klounada ar gatvės menas – visam tam pasitelkiami įmantrūs kostiumai, kaukės ir kojūkai. Juos ypač pamėgo gatvės ir švenčių artistai – atsidūrus aukštai, lengviau išsiskirti iš minios, atkreipti dėmesį į save ir paskatinti aplinkinius bendrauti. Tačiau kojūkai – ne šių dienų ir ne švenčių organizatorių išradimas. Archeologiniai radiniai liudija, kad ant kojūkų vaikščiota dar senovės Graikijoje VI a. pr. Kr. Senovės majai, norėdami būti arčiau dievų, juos pasitelkdavo per religines ceremonijas. Europoje kojūkai gelbėdavo einant į pelkes, piemenys juos naudodavo ganydami avis – Prancūzijos pietvakariuose dar ir XX a. pradžioje. Pasakojama, kad kai šiame regione lankėsi imperatoriaus Napoleono žmona Žozefina – vietiniai sveikino ją pasilypėję ant kojūkų ir neatsiliko nuo karietą traukiančių žirgų. Kelių pirštų storio kojūkai būdavo gaminami iš tvirto medžio. Prie jų tvirtintos lentelės kojoms atremti. Kad kojūkai nenusitrintų, jų galus kaustė kauliniais antgaliais. Kojūkus audavosi ir paštininkai – norėdami išvengti šunų. Juos naudojo ir žmonės, turėję uždegti ir užgesinti dujinius žibintus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Daugiau