Veronika Šleivytė (1906–1998) – viena iš nuosekliausiai savo gyvenimo filmą kūrusių menininkių. Šiandien stebina fotografijų atvirumas ir drąsa – menininkė fotografavo save su draugėmis ir mylimosiomis, pajūryje nesibaimindama objektyvą kreipė į nuogą kūną. Kartu dokumentavo ir meninį tarpukario Kauno gyvenimą – pirmąją Lietuvos moterų dailės parodą, koleges menininkes. Kupiškio etnografijos muziejuje saugomas gausus jos fotografijų ir negatyvų archyvas tapo neseniai pasirodžiusios knygos „Foto Vėros Šleivytės“ pagrindu.

Apie knygą, moteris menininkes ir archyvą kaip „fotofikcijos aparatą“ kalbamės su knygos sudarytoja menininke ir kuratore Milda Dainovskyte, menotyrininkėmis dr. Agne Narušyte ir dr. Ieva Burbaite, ir Kupiškio etnografinio muziejaus fondų saugotoja Giedre Zuoziene.

Ved. Laima Kreivytė.