Draugystė veža. Svetlana ir Edmundas: mama verkė iš džiaugsmo, matydama neatpažįstamai pasikeitusį ir laimingą sūnų

Edmundui – 22 metai, jis turi autizmo spektro sutrikimą. Svetlana – jo mama. Nors projekto taisyklės neleidžia dalyvauti giminių porai, bet Edmundui ir Svetlanai buvo padaryta išimtis (be teisės varžytis dėl pagrindinio prizo). Nes Edmundas niekada nebuvo jokioje kelionėje, neturėjo draugo ir labai labai nori jį susirasti. Tik tiek. Nors vaikino negalia yra labai sunki, tėvai visada stengėsi ji lavinti, pratinti prie bendruomeninio gyvenimo. Namuose vaikinas išneša šiukšles, atneša namo malkų, padeda tėčiui užkurti židinį. Jis atsakingas už šuns šėrimą – tėvai jį nupirko norėdami padėti sūnui nugalėti šunų baimę. Svetlana sako, kad sūnus yra tarsi veidrodis. Jis atspindi kiekvieno emocijas. Į teigiamą bendravimą atsako teigiamu elgesiu, į neigiamą – neigiamu. Dėl to bendrauti su juo reikia išmokti. Išmokyti Edmundą rišliai pasakyti pirmąjį 6-7 žodžių sakinį mamai pavyko tik tuomet, kai jam sukako beveik 18 metų. Vaikinas taip, kaip sugebėjo, mokėsi ir baigė mokyklą. Tačiau tai buvo labai sudėtingas laikas, jis jautėsi vienišas, niekas su juo nedraugavo.

Svetlana labai norėjo, kad sūnus dalyvautų „Draugystė veža“ projekte, galbūt susirastų draugą, ir kad mama jo gyvenime dalyvautų vis mažiau. Tik atvykus į Alytų, Edmundas padavė Žydrei laišką, kuriame klausė: „Kas bus mano draugas?“ ir kvietė į svečius Druskininkuose. Vaikinas draugus rinkosi pats – „matavosi kėdę“ prie kiekvieno, jaukinosi. Svetlana šios kelionės metu jautėsi labai laiminga: „Aš vakar neatpažinau savo vaiko. Jis visiškai pasikeitė. Jis nurimo, bendravo, buvo linksmas, pamiršo jį kamuojančias baimes.“ Nors Edmundas bijo aukščio, tačiau ant aukščiausio Lietuvoje tilto džiūgavo, bėgiojo ir padėjo kitiems stumti vežimėlius. Nors niekada nevažiuoja liftu – su naujaisiais draugais tai padarė. Filmuojant reportažą Edmundas pasakė, kad žmonės yra geri ir su pasididžiavimu tarė kiekvieno naujai atrasto draugo vardą. Džiaugėsi jų prisilietimais, net rado panašumų (vienodas barzdas) ir turbūt pirmą kartą iš svetimų žmonių, ne šeimos, išgirdo tiek nuostabių žodžių apie save: gražus, mielas, geras, linksmas, rūpestingas, atidus, draugiškas... Jo švytinčios akys liudijo tai, kad šio suaugusio vaiko gyvenime pirmą kartą per 22 metus įvyko tikras stebuklas, iki sielos gelmių supurtęs visus dalyvius. Palikęs jų širdyse gilią, neištrinamą žymę: „Draugystė veža. Aš turiu daug draugų. Žmonės yra geri... “