Man patinka džiazas. Kaip kompiuteris virsta improvizuojančiu muzikantu ir ar yra liaudies dainų, nepaklūstančių aranžuotėms?

Du nauji albumai papildė lietuvišką džiazo diskografiją. Skirtingos stilistikos, turinio, skirtingomis technikomis sukurti, ir abu – jau pradėtų sekti istorijų tęsiniai. Janas Maksimovičius ir Dmitrijus Golovanovas tik pernai (po keliolikos metų nepertraukiamo bendradarbiavimo) išleido pirmąjį savo dueto albumą „Thousand Seconds of Our Life“. Šiais metais jie pristato „Beyond“, kurį taip pat sudaro laisvos improvizacijos keliu gimusi muzika, tik šį kartą – įtraukdami elektroniką. „Aš siunčiu kompiuteriui garsą, jis jį apdoroja pagal tam tikrą (kaskart kitokį) algoritmą, ir grąžina man akustinę medžiagą, kuri man būna netikėta. Taip kompiuteris tampa dar vienu improvizuojančiu muzikos dalyviu,“ – personifikuoja naująjį muzikavimo įrankį Dmitrijus Golovanovas.

Ar šitą narį tenka tramdyti, diskutuoti su juo, taikytis prie jo skaitmeninio ritmo, pasiduoti jam? Patyrę muzikantai išties žino, ką daro. Andrejaus Polevikovo, Girmantės Vaitkutės, Andriaus Kairio ir Deniso Murašovo darbas „Upės“ taip pat turi savo priešistorę: 2017-aisiais jie visi su kiek didesne kompanija sukūrė liaudies dainų rinkinį „Ethnic Mood“. Kodėl tas folkloro pasaulis jų nepaleidžia? Ką galima ir ko negalima muzikantui daryti su liaudies daina? Dainingoje šeimoje užaugusi Girmantė ir sąlyginai neseniai giliau susidomėjęs folkloru Andrejus turi vieningą nuomonę šiais klausimais.

Ved. Laima Slepkovaitė.