1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių ceremonija IV d. Sukilimo didvyriai atgulė Rasų kapinėse

Penktadienį Vilniuje iškilmingai laidojami 1863–1864 metų sukilimo vadai ir dalyviai. Vidurdienį Vilniaus katedroje aukojamos mišios, jose dalyvauja Lietuvos, Lenkijos prezidentai, svečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos.

Laidotuvių ceremonija prasidėjo nuo 20-ies karstų išnešimo iš Valdovų rūmų ir pernešimo į Vilniaus katedrą kur su sukilimo vadais ir dalyviais galėjo atsisveikinti visuomenė, vidurdienį rengiamos mišios. Karių nešamų karstų virtinę lydėjo skambantys Katedros varpai, kariuomenės orkestro grojamos melodijos.

Sunešus karstus su sukilimo dalyvių palaikais į Katedrą, jie buvo išrikiuoti ant purpuriniu aksomu dengtų pakilų po tris. Tik sukilimo vadų Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko karstai pastatyti šalia dviese – prieš kitus 18 sukilimo dalyvių. Vidurdienį čia rengiamios mišios, kurias aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Prieš mišias į Katedrą atvyko prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda. Pagerbdami sukilėlius ir jų vadus jie priklaupė prieš K. Kalinausko ir Z. Sierakausko karstus. Prie karstų su sukilėlių palaikais buvo pastatyti gėlių vainikai su Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Latvijos vėlaviomis.

„Kova už laisvę būti lygiais su kitais, to paties Dievo sukurtais žmonėmis, ir už laisvę turėti savo balsą. <...> Tik laisvas žmogus gali mylėti, tik laisvas gali kurti“, – mišių metu kalbėjo G. Grušas. Jis kalbėjo, kad Z. Sierakauskas, išmanęs karybą, puikiai suvokė į ką leidžiasi, suvokė, kad sukilimui buvo nespėta pasiruošti, o sukilėliams trūko ginklų.

Kreipdamasis į Katedroje susirinkusiuosius prezidentas Gitanas Nausėda citavo Šventąjį Raštą, sakydamas, kad „nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn.“ Šalies vadovas kalbėjo, kad laidodama sukilimo dalyvius, valstybė atlieka savo pareiga deramai palaidoti palaikus tų, kurie seniai užbaigė žemiškąją kelionę, tačiau nesiliauja skleisti tiesą ir šviesą.

„Šie žmonės buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Tai buvo savo tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su jos pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę“ – apie sukilimo vadus ir dalyvius kalbėjo G. Nausėda.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda kalbėjo, kad džiaugiasi esantis Vilniaus katedroje, kur palaidotas šventasis karalaitis Kazimieras Jogailaitis, Lenkijos ir Lietuvos globėjas: „Tai, kad šiandien čia stovime kartu: lenkai, lietuviai, baltarusiai, latviai, ukrainiečiai, yra didis, nepaprastai svarbus įvykis.”

A. Duda susirinkusiems sakė, kad 1863-1864 metų sukilimas buvo paskutinysis įvairių kultūrų, kalbų ir tikėjimų simfonijos, kuria kadaise atėjo buvusi respublika, akordas. Jis kalbėjo, kad Lietuvos ir Lenkijos istorija aprėpė keturis amžius – nuo pirmosios Lenkijos ir Lietuvos unijos sudarymo, iki paskutinio – trečiojo padalijimo.

„Skambėjo lenkų, lietuvių, rusėnų, jidiš kalbos. Ir panašiai jos buvo puikiai girdimos dvejus metus trukusioje dramatiškoje Sausio sukilimo istorijoje. „Už mūsų ir jūsų laisvę“ – tokį šūkį, užrašytą ant vėliavų ir giliai širdyse, nešiojo visi mūsų didvyriai sukilėliai – lenkiškai, lietuviškai, rusėniškai. Vardan tų vertybių stojo į nelygią kovą: už laisvę, garbę, nepriklausomybę.