Žinomas baltarusių, lietuvių ir lenkų dailininkas Ferdinandas Ruščicas, kurį laiką gyvenęs Vilniuje, Užupyje, savo testamente prašė, kad jo širdis būtų palaidota šv. Baltramiejaus bažnyčioje. Ši bažnytėlė buvo globojama atgailos kanauninkų vienuolių, vėliau Užupio puodžių cecho. Sovietmečiu ištuštėjusioje bažnyčioje buvo įsteigtos Vilniaus dailės kombinato skulptūrų dirbtuvės. Bažnyčia apaugo priestatais, kuriose buvo įrengtos studijos. Studijomis pavirto ir choras, ir zakristija. Įvyko perstatymai ir išnyko vertybės.

Savo atgimimo istoriją šv. Baltramiejaus bažnyčia pradėjo rašyti nuo 1980 m., kai buvo atlikti architektūriniai tyrimai, buvo pasiūlyta nugriauti priestatus, iškelti katilinę ir sugrąžinti pastatą Vilniaus architektūros paveldui. Atgavusi istorinį vaizdą, 1997 m. bažnyčia buvo perduota Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenei. Mūsų dienomis ši bažnytėlė, menanti sudėtingą istoriją , bet atlaikiusi laikmečių smūgius yra svarbi baltarusių katalikų bendruomenei. Nuo 2016 metų pamaldos čia vyksta tik baltarusių kalba. Apie tai su kokiais iššūkiais teko susidurti istorinėje raidoje primins architektūros istorikė Morta Baužienė, o apie baltarusių bendruomenės aktualijas papasakos dr. Aleksandras Adamkovičius, Gudų draugijos pirmininkas.