„Literatūrinis kanonas yra tai, kas mus susieja kaip kultūrinę bendruomenę“, – sako literatūros tyrinėtoja Viktorija Šeina.
Literatūros kanonas. Ar toks reiškinys vis dar yra? Ar šiais liberalizmo ir pliuralizmo laikais kanonas, kilęs iš bažnytinės praktikos atrinkti tekstus į šventraštį, nėra suvokiamas vien neigiamai kaip kultūrą varžantis galios mechanizmas?
Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, dažnai bandome apibendrinti, kas mes lietuviai tokie esame, kas mus kuria. Literatūroje vienas iš tokių rakursų neabejotinai yra kanono klausimas. Jis ne tik bendras ir teorinis, bet ir aktualus. Nuolat diskutuojame dėl to, kas priklauso lietuvių literatūros kanonui. Taigi kaip veikia literatūros kanonas, kaip jis susikuria ir kur pasirodo? Ar būtų įmanoma išbraukti iš lietuvių poezijos kanono Salomėją Nėrį? Ką daryti su paminklu Petrui Cvirkai? Kaip į kanono pokyčius reaguoja mokykla? Apie tai kalbėsimės su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkėmis Aiste Kučinskiene ir Viktorija Šeina.
