Pirmojoje dalyje pasakojome, kaip pernai, 2017 m. vasarą, Raseinių rajono gyventojai sužinojo apie sveikatai pavojingą medžiagą savo vandenyje. Ražaitėlių ir Šienlaukio gyvenvietėse leidžiama arseno koncentracija tada normą viršijo tris ir keturis kartus.

Visos institucijos tikino, kad sureagavo greitai ir problemą išsprendė. Nors taršos priežasties vietos aplinkosaugininkas taip ir nerado. Aplinkos ministerija tuomet skelbė pradėjusi, jos žodžiais, „plataus masto tyrimą“.

Lietuvos geologijos tarnyba apie jį sako negirdėjusi. Šiandien šie žmonės vandenį geria iš naujų gręžinių, įrengtų tose pačiose vandenvietėse. Šienlaukio gręžinyje prieš filtrą arseno koncentracija viršija normą. Bet institucijos teigia, kad problemą išsprendė.

Klausimai, į kuriuos taip ir nebuvo atsakyta: kada tas toksiškas teršalas vandenyje atsirado? Ar šis atvejis nepasikartos kitur Lietuvoje?

Pasirodo, gauti tiesų atsakymą iš atsakingų institucijų nelengva. O geriamojo vandens kokybės priežiūros sistema popieriuje ir realybėje sutampa ne visada.

Antroji ciklo dalis.

Autorė Vaida Pilibaitytė

2018 m. šis ciklas įvertintas Vilniaus politikos ir analizės instituto Tiriamosios žurnalistikos premija.