Pasaulio lietuvių balsas

2021.10.26 18:28

Italijoje vyko lietuviškų sodų dirbtuvės – trapiu menu susidomėjo ne tik čia gyvenantys tautiečiai, bet ir vietiniai

Gabrielė Galinytė, ITLIETUVIAI.IT2021.10.26 18:28

Keturiuose Italijos regionuose – Lombardijoje, Pjemonte, Toskanoje ir Lacijuje – du savaitgalius iš eilės vyko šiaudinių sodų pynimo dirbtuvės, skirtos skulptoriaus Juozo Zikaro 140-osioms metinėms paminėti. Specialiai iš Lietuvos atvykusios tautodailininkės Vidos Sniečkuvienės vestos unikalios pamokos, kurių metu buvo galima pačiam susiverti savo sodą, pritraukė ne tik Italijoje gyvenančius lietuvius, bet ir vietinius italus.

Kaip teigia renginių dalyviai, tokia artima pažintis su tautodaile yra tikra dovana užsienio lietuviams, nes iš dirbtuvių visi išsinešė ne tik po sodą, bet ir prisilietimą prie Lietuvos, būnant už kelių tūkstančių kilometrų. Tautodailininkė pirmą kartą šiaudinį sodą į Italiją atvežė prieš tris dešimtis metų Lozoraičių šeimai.

Tautodailininkės sodai dovanoti ir Lozoraičių šeimai

Projekto, kurį Italijoje vainikavo 4 renginiai, sumanytoja ir organizatorė, Turino lituanistinės mokyklos „Pasakų namai“ vadovė ir Virtualios lituanistinės Italijos mokyklos mokytoja Vilma Ramella Paia sako, kad nors projekto ruošimas, paraiškos rašymas ir visų detalių derinimas truko apie 2 mėnesius, o situacija dėl pandemijos buvo rizikinga, renginiuose vyravusios geros emocijos ir džiaugsmingi dalyvių atsiliepimai atpirko viską.

Prisiliesti prie tokio trapaus, bet stebuklingo dalyko – šiaudo – buvo galima tautodailininkės Vidos Sniečkuvienės dėka.

Tautodailininkė pirmą kartą šiaudinį sodą į Italiją atvežė prieš tris dešimtis metų Lozoraičių šeimai. V. Sniečkuvienė prisimena, kaip su Vilniaus universiteto folkloro ansambliu „Ratilio” iš ką tik Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kartu su tuometine Užsienio reikalų ministerijos delegacija keliavo į Italiją koncertuoti ir susitikti su vietine valdžia.

„Pamaniau, jog keliauti nuobodu, todėl pakėlėse vis prisipjaudavau šiaudų ir pagaminau didelį sodą. Jį vėliau padovanojome mus labai globojusiems Lozoraičiams. Jie mums išdavė pirmuosius lietuviškus pasus. Galbūt dabar tas sodas vis dar yra kažkur Italijoje” – prisiminimais dalinasi V. Sniečkuvienė.

Sodų rišimas – tarsi terapija

Specialiai iš Lietuvos į Italiją vesti sodų dirbtuvių atvykusi Antano ir Jono Juškų muziejaus įkūrėja ir muziejininkė portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja, kad Lietuvos tautodailės perlai – tradiciniai sodai – savo grožiu ją užbūrė nuo tos akimirkos, kuomet Rumšiškėse pamatė iš šiaudų surišta sodą.

„Tuomet nebuvo žmonių, kurie sodus gamintų ar mokytų juos gaminti, todėl turėjau to išmokti pati. Su laiku įvyko taip, kad sodai tapo mano savastimi. Tai yra harmonija, meditacija, pabėgimas nuo visų minčių. Trumpai tariant, sodų rišimas tiesiog išlaisvina“, – prisipažįsta tautodailininkė.

V. Sniečkuvienė pasakoja, koks kruopštus ir nematomas darbas slypi dar iki sodų vėrimo. Šiaudus paruošti rišimui užtrunka labai ilgai. Rudenį pasėjusi, pati tautodailininkė vasarą juos nukerpa žirklėmis, tuomet pakabina ir džiovina, kol jie būna tinkami šiaudiniams stebuklams kurti.

„Į Italiją reikėjo atsivežti itin daug šiaudų, nes žinojau, kad dirbtuvėse žmonės dalyvaus aktyviai. Tam pirkau specialų lagaminą, nes žinojau – juk Italijoje šiaudų tikrai nerasiu, – apie pasiruošimo eigą pasakoja muziejininkė. – Prieš tai šiaudus dar išvaliau, tuomet mirkiau, kad būtų pakankamai minkšti, karpiau, kad būtų vienodo ilgio, o tada dar kartą išdžiovinau. Šiaudus dirbtuvėms ruošiau kelias savaites“.

V. Sniečkuvienė džiaugiasi, kad į dirbtuves susirinko didelės šeimos su daug vaikų, o sodus ryžosi daryti visi: ir vaikai, ir vyrai, ir mamos. Nors, pasak tautodailininkės, gaminti sodus nėra lengva, pasiekti rezultatų pavyko visiems.

„Tai yra terapija, pagal sodų darymą matosi žmogaus charakteris – kas moka susikaupti, kas labai piktas, kas kompleksuoja, kas neturi kantrybės, viskas iš karto labai pasimato. Aš, kaip mokytoja, labai jaučiu kiekvieną žmogų, matau, kai jam kažkas negerai“, – atvirauja muziejininkė.

Anot V. Sniečkuvienės, šiuo metu matomas sodų atgimimas nuteikia pozityviai ir byloja, kad tradicija rišti sodus greitai neišnyks.

„Senovėje žmonės kurdavo iš tokios trapios medžiagos – šiaudų. Tokie gražūs dalykai suteikia nekasdieniškumo jausmą, norą sustoti, pasigrožėti. Tai svarbu ir šiandien, kai susiduriame su tokiu dideliu vartotojiškumu ir skubėjimu“, – pabrėžia 4 Italijos miestus aplankiusi tautodailininkė.

Priminė svarbias vertybes

Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio džiaugiasi, kad sodų rišimo ypatybes Romoje galėjo sužinoti lietuvių bendruomenei brangiose Villa Lituania patalpose. Anot jos, po ilgo pandeminio laikotarpio, tai buvo tarsi sugrįžimas į išsiilgtus namus.

„Sugrįžti į vilą su sodais – ypatinga proga. Tikriausiai kiekvienas pas savo seneles, proseneles buvome matę sodus, tačiau prie jų prisiliesti, pabandyti juos padaryti niekada neturėjome galimybės, – įspūdžiais dalijasi E. Simonkevičiūtė-Di Meglio. – V. Sniečkuvienė be galo įdomiai pasakojo apie tai, kaip sodai buvo kuriami, akcentavo visą jų istoriją, todėl prikaustė ir mažųjų, ir suaugusiųjų dėmesį”.

Kaip teigia Romoje sodų rišimo dirbtuves organizavusi E. Simonkevičiūtė-Di Meglio, sodų rišimas, nors ir pareikalavęs nemažai kantrybės, buvo tarsi meditacija, akimirka, kai gali būti su savimi ir kurti, mąstyti, o svarbiausia – tai prisilietimas prie Lietuvos būnant Italijoje.

„Kiekvienas namo išsinešė ne tik savo sodo dalelę, bet ir kažkokią gilesnę prasmę. Itin svarbu, kad prisiliesti prie tokio trapaus meno kūrimo galėjo ir vaikai. Dabar, gyvenant materialiame pasaulyje, svarbu pamatyti, kad su gamtos teikiamomis dovanomis galima sukurti tokius gražius dalykus ir jais džiaugtis”, – vertybinį šio meno ypatingumą akcentavo Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Susidomėjo ir italai

Sodų rišimo dirbtuvės, vykusios Lombardijoje, Pjemonte, Toskanoje ir Lacijuje, sulaukė didelio susidomėjimo ne tik tarp Italijos lietuvių, bet ir tarp vietinių italų. Kaip portalui ITLIETUVIAI.IT sako Lombardijos lietuvių bendruomenės atstovė Lina Matulionytė, buvo sunku tikėtis tokio didelio kiekio dalyvių.

„Viena dalyvė džiaugėsi, kad dvejus metus nebuvo sugrįžusi į Lietuvą, tačiau šis susitikimas jai prilygo buvimui gimtinėje. Buvo sužavėti ne tik vaikai, bet ir vyrai. Visos pamokos metu vyravo susidomėjimas ir susikaupimas, – įspūdžiais dalijasi L. Matulionytė. – Tikiuosi, kad ateityje tokių renginių bus daugiau, nes jie suburia ne tik lietuvius, įtraukia ir italus, kurie turi tikrai labai gilias savo kultūros tradicijas, meno istoriją, tačiau vis tiek buvo sužavėti sodais.

Vietinės moterys net prašė šiaudų, kad galėtų parsinešti juos namo ir pabandyti rišti. Žmonėms buvo neįtikėtina, kad galima paimti natūralų dalyką iš gamtos ir su juo sukurti tokias grožybes.“

Apie sodų rišimo dirbtuves Lombardijoje rašė ir vietinė VareseNews spauda, o užsiėmime dalyvavo miestelio mero pavaduotoja su šeima.

Dovana užsienyje gyvenantiems lietuviams

Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė Asta Kriščiūnaitė-Dantoni taip pat džiaugiasi, kad V. Sniečkuvienės vaizdingas pasakojimas apie Lietuvoje nuo senovės rišamus šiaudinius sodus, jų simboliką ir prasmę bei sudainuota lietuvių liaudies daina labai palietė ne tik renginyje Florencijoje dalyvavusius lietuvius, bet ir italus.

„Kiekvienas dirbtuvių dalyvis parsinešė į namus dalelę mūsų tautos turtingos istorijos pasakojimo bei savo rankomis sukurtą mažą sodą“, – tradicijų perdavimo prasmę pabrėžia A. Kriščiūnaitė-Dantoni.

Ji prisipažįsta, kad šios dirbtuvės grąžino į prisiminimus apie šviesaus atminimo promočiutę, kurios austos juostos dar sovietinės okupacijos metais buvo eksponuojamos tautodailės parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Japonijoje.

„Sodo rišimas ir dar spalio pradžioje San Gimignano kartu su lietuviais ir italais giedotos sutartinės manyje sustiprino norą dar labiau įsiklausyti į savo promočiutę, mūsų papročius ir geriau pažinti mūsų kultūros vertybes, perduoti visa tai savo sūnui Jonui.

Senas tradicijas puoselėjantys renginiai lietuvių bendruomenėse yra būtini, nes jie ne tik skatina mūsų bendruomeniškumą, bet ir savo identiteto suvokimą. Neįkainojama patirtis, kai tokius renginius veda senųjų amatų puoselėtojai. Tai – didžiulė dovana mums, lietuviams, gyvenantiems užsienyje.

Tai galimybė ne tik palaikyti glaudesnius ryšius su Lietuva, bet ir gyvai prisiliesti prie mūsų ypatingo kultūros paveldo, patiems patirti, gyvai susipažinti su senomis tradicijomis, jomis didžiuotis, perduoti pažinimą ir patirtį savo vaikams“, – džiaugiasi Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Proga sukurti stipresnį ryšį

Kaip teigia Pjemonto lietuvių bendruomenės pirmininkė ir Virtualios lituanistinės Italijos mokyklos bendraįkūrėja Aurelija Orlova, su tautodaile susijusios lituanistinių mokyklų atvirų durų dienos rengiamos jau antrus metus, mokslo metų pradžioje. Tokie renginiai ne tik pritraukia naujų mokinių, tačiau ir sukuria galimybę Virtualios lituanistinės Italijos mokyklos mokiniams tarpusavyje susipažinti gyvai.

„Turine vaikai susipažino su menų ir tradicijų mokytoja V. Ramella Paia, kuri ir buvo viso projekto sumanytoja šiais metais, bei muzikos ir logoritmikos mokytoja Aurelija Matulevičiūte, – pasakoja A. Orlova. – Kontaktiniai susitikimai virtualiai mokyklai yra ypač svarbūs, vaikai metus laiko pamokų metu bendravę tik virtualiai, susitikę sukuria neapsakomai stiprų ryšį.”

Šventės dalyviai ne tik klausėsi A. Matulevičiūtės akordeonu atliekamų kūrinių, bet ir patys galėjo prisiliesti ir pagroti šiuo instrumentu, o sodų rišimo pamokoje Romoje vaikai turėjo progos susipažinti su jų pasaulio pažinimo mokytoja Vaiva Baranauskaite.

Klasikinės muzikos intarpus Pjemonte lydėjo ir V. Ramella Paia pamoka apie skulptorių Juozą Zikarą, jo gyvenimo etapus ir kūrybinį kelią. Mažieji dalyviai renginio metu turėjo galimybę pabandyti nulipdyti jiems patinkančio gyvūno figūrėlę iš modelino ir taip bent iš dalies suprasti skulptoriaus amatą.

Prisiminė J. Zikaro skulptūros meną

Kaip teigia V. Ramella Paia, idėja pakviesti ką nors, susijusio su skulptūra, kilo tęsiant praėjusių metų tautodailės projektą, o būtent 2021-ieji yra paskelbti skulptoriaus J. Zikaro 140-osioms metinėms paminėti.

„Pasirinkome šią tautodailės rūšį, nes šiaudinų sodų ažūras, jų konstrukcija yra labai artima skulptūros konstrukcijoms. Taip pat, norime priminti, koks senas ir įdomus savo paskirtimi buvo sodas lietuvio šeimoje“, – apie projekto idėją pasakoja V. Ramella-Paia.

Spalio 22-ąją visi norintys turėjo progą prisijungti ir prie virtualios pamokos apie J. Zikarą, kurioje dalyvavo dabar JAV gyvenanti skulptoriaus anūkė Maria Egle Calabrese (Zikaras).

„Norėjau, kad Italijos lietuvių vaikai susipažintų su vieninteliu profesionaliu ir produktyviausiu to laikotarpio Nepriklausomos Lietuvos skulptoriumi, Laisvės Angelo autoriumi. Norėjau, kad ir vaikai, ir tėveliai italai galėtų pažinti Lietuvos žymius talentus, – portalui ITLIETUVIAI.IT savo idėja dalinasi V. Ramella-Paia. – J. Zikaro istorija norėjau šiuolaikiniam žmogui papasakoti, kad siekiant savo tikslų, galima padaryti labai daug vardan to, ką myli, ir palikti po savęs ypatingą žymę. Be to, per šio skulptoriaus kūrinius mes galime pažinti daugiau tuometinės Nepriklausomos Lietuvos žmonių, jų charakterius, gyvenimo aktualijas.“

Lituanistinių mokyklų Italijoje mokslo metų atidarymo šventės tautodailės renginių ciklo projektą finansuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt