Pasaulio lietuvių balsas

2021.09.06 19:10

Į lituanistinę mokyklą vaikus atveda retas JAV lietuvis: su kokiais iššūkiais susiduria 70-metį mininti bendruomenė?

Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2021.09.06 19:10

Mažiau negu dešimtadalis JAV lietuvių įtraukia savo atžalas į vietos lietuviškas mokyklas, LRT RADIJUI sako 70-metį mininčios JAV lietuvių bendruomenės atstovė Loreta Timukienė. Vis dėlto ji pažymi, kad savo šaknims neabejingo jaunimo yra ir jam svarbu ne tik jas pažinti, bet ir aktyviai dalyvauti bendruomenės veikloje.


Rūpinasi ir švietimo, ir kultūros klausimais

Oficialiai JAV lietuvių bendruomenei – septyniasdešimt. Čikagos priemiestyje Lemonte įsikūrusios Maironio lituanistinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja L. Timukienė sako, kad organizacijos struktūra nusistovėjusi ir pastaruoju metu nepakitusi. Tačiau keičiasi tai, kaip išeiviai supranta jos tikslą, kokių motyvų vedami į ją įsilieja. Apie nuotaikas bendruomenėje, iššūkius ir tikslus ji pasakojo LRT RADIJO laidai „10–12“.

„Lyginant galima pasakyti, kad ta bendruomenės valdžia, simboliškai tariant, yra taryba ir valdyba, – pasakojo JAV gyvenanti pašnekovė. – Taryba yra kaip Seimas, įstatymų leidžiamoji valdžia, priimanti nutarimus. Ji renkasi kartą per metus – iš visų valstijų atvyksta tarybos nariai, kiekvieną kartą renkasi kitoje vietoje. (...) Visa bendruomenės struktūra suskirstyta į apylinkes, mažesnes ar didesnes, jų turime beveik 50, o jas jungia apygardos.

Apygardų atstovai ir tarybos nariai susirenka į sesiją, priima nutarimus, diskutuoja, apžvelgia, kas nuveikta per metus, pabendrauja, dalijasi džiaugsmais ir rūpesčiais. Ir yra valdyba, kuri yra kaip vykdomoji valdžia, tarsi vyriausybė. Ji vykdo tuos darbus, o jie tikrai dideli, nes tai švietimas, kultūra, sportas, jaunimo ir visuomeniniai reikalai. Tų darbų labai daug, viskas vyksta savanoriškais pagrindais, todėl nėra lengva surasti darbininkų, kurie vežtų tą vežimą į priekį, ypač jaunų žmonių.“

Kas skatina įsitraukti?

L. Timukienės vertinimu, ankstesnės išeivių kartos, pavyzdžiui, bėgusieji nuo karo ir okupacijos, būrėsi į bendruomenę turėdami aiškų tikslą, dabar motyvacijos dalyvauti jos veikloje turi toli gražu ne kiekvienas, nors tai anaiptol nereiškia, kad Lietuva šiems emigrantams nebeįdomi.

„Sunku suformuluoti tikslą, mes dažnai diskutuojame, kalbamės ir ginčijamės, koks jis yra. Pirmiausia tai yra tapatybė – lietuviška tapatybė. Daugelis iš mūsų ateiname į bendruomenę ar kitas lietuviškas organizacijas išeivijoje norėdami patvirtinti, kad „aš esu lietuvis“, kad jis nėra vienas ten toli nuo Lietuvos ir kad mus visus vienija kalba, kultūra, papročiai, tam tikra praeitis. (...) Nuo DP (angl. displaced persons, liet. perkeltieji asmenys – red. past.) laikotarpio kartos, kai tikslas buvo išlaisvinti Lietuvą, jie turėjo labai konkretų tikslą ir darė labai prasmingus, didžiulius darbus. Kai yra tikslas – kelrodė žvaigždė, daug lengviau.

Dabar sunkiau dėl konkretaus tikslo nebuvimo, nors, žinoma, galima užsibrėžti mažesnius tikslus: mokyti jaunimą lietuviškai, perimti tradicijas, mokyti jaunimą šokti ar dainuoti. Mažesnių tikslų yra, bet pritraukti žmonių sunkiau, kadangi dažnas iš mūsų vyksta į Lietuvą ir vaikai lietuviškai kalbėti gali mokytis pas močiutę. Arba, sakykime, keliauti po Lietuvą ir taip patvirtinti savo lietuvišką tapatybę, matyti tradicijas, pavyzdžiui, nuvykus į Rumšiškes“, – laidoje kalbėjo J. Timukienė.

Į lituanistinę mokyklą vaikus veda mažiau negu dešimtadalis tautiečių

Pasak jos, mėginta skaičiuoti, kokia dalis JAV gyvenančių lietuvių yra įsitraukusi, tačiau tai padaryti tiksliai nėra įmanoma.

„Skaičiai dideli, Amerikoje yra centrų, kur susitelkę tūkstančiai lietuvių, – Čikaga, Niujorkas, Los Andželas. Skaičiaus nepasakysiu, bet jeigu ateitų visi, ir mūsų kartos, ir DP kartos vaikai, anūkai, proanūkiai, netilptume nei į mokyklas, nei į sales, nei į šokių, švenčių arenas, kur telpa tūkstančiai. Deja, ateina mažesnė dalis. Taip pat kaip vaikus į lietuviškas mokyklas atveda, yra skaičiuota, 6–7 proc.“, – sakė L. Timukienė.

Pavyzdžiui, Maironio lituanistinėje mokykloje, įsikūrusioje Lemonte šalia Čikagos, prieš pandemiją mokėsi 700 mokinių, dabar jų sumažėjo iki 550. Ir nors skaičiai gali atrodyti liūdinantys, džiaugtis pagrindo taip pat yra, teigia aktyvi JAV lietuvių bendruomenės narė.

„Daugelis nepatiki, kad tiek vaikų ateina. Aišku, mes dirbame savaitgaliais, ne kiekvieną dieną, bet tų mokyklėlių atsiranda, poreikis yra, kadangi jaunos šeimos, kurios atvyko iš Lietuvos, arba jaunimas, kuris susilaukė vaikų, supranta, kad neužteks vadinamosios mamos mokyklos.

Reikia ir bendravimo su draugais lietuviškai, reikia ne tik buitine kalba kalbėti, bet ir apie Lietuvos istoriją, mokytis šokių, lietuviškų dainų“, – kalbėjo pašnekovė.

Jaunimą bando sudominti tuo, ko negali duoti amerikietiška aplinka

Jos teigimu, motyvuoto jaunimo esama. Tai neseniai parodė pasiteisinusi ankstyvųjų lietuvių išeivių, į JAV persikėlusių dar 19 amžiaus antroje pusėje, kapinaičių tvarkymo iniciatyva Ilinojuje. Tikimasi, kad projektas nebus vienkartinis.

„Džiaugiamės, kad turime motyvuoto jaunimo – studijuojančio ar baigusio studijas, karjerą padariusio. Jie atranda draugus, naują veiklą. Bandome pasiūlyti, kas juos pritrauktų ir ko negali pasiūlyti amerikietiška aplinka. Šiais metais pradėjome naują projektą „Šaknys“ – jaunimas išvyko į Ilinojaus pietus ir tvarkė lietuviškas kapines, kurios buvo apleistos, apaugusios medžiais, sunkiai atpažįstamais kapais. Tai panašus projektas kaip „Misija Sibiras“.

Jie grįžo pakylėti, susižavėję savo nusiteikimu, patriotiškumu, nes realiai pamatė, kad gali daryti prasmingus darbus. Tas projektas, tikiu, bus tęstinis, nes jie jau papasakojo draugams ir sakė, kad jie taip pat norės prisidėti. Tokiu būdu ateina naujų žmonių.“

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „10–12“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.