Karstas prie sovietų ambasados ir įspėjimas Baltiesiems rūmams: JAV lietuviai papasakojo, kas Sausio 13-ąją vyko už Atlanto

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt
2021.01.14 19:21
Demonstracija už Lietuvos nepriklausomybę prie JAV Kapitolijaus Vašingtone

„Meldėmės, kad viso pasaulio akivaizdoje sovietai neišdrįstų lietuvių žudyti“, – prisimena Sausio įvykius už Atlanto stebėjusi Onilė Vaitkus-Šeštokas. Sužinojus apie pralietą kraują ir aukas, ją, kaip ir daugybę JAV lietuvių, užplūdo sunkiai nusakomos emocijos. Tuo metu aktyviai už Atlanto veikę tautiečiai portalui LRT.lt papasakojo, kokią reakciją Sausio 13-oji sukėlė JAV ir kaip jie kovojo už Lietuvos laisvę būdami toli nuo tėvynės.

Vežė prie sovietų ambasados medinį karstą

Onilė Vaitkus-Šeštokas buvo viena iš aktyvių JAV lietuvių, kovojusių ir palaikiusių Lietuvos nepriklausomybės siekį už Atlanto. 1990-aisiais ji buvo viena iš Lietuvos laisvės komiteto iniciatorių Baltimorės mieste.

Lietuvos laisvės komitetas Baltimorėje, akimirka iš pasiruošimo demonstracijoms
Lietuvos laisvės komitetas Baltimorėje, akimirka iš pasiruošimo demonstracijoms / R. Balčiūno nuotr.

„Mūsų grupė su Vašingtono ir Filadelfijos lietuviais važiuodavome autobusais ir automobiliais rengti demonstracijų prie Baltųjų rūmų, prie sovietų ambasados, į JAV Kapitolijų ir prašėme Amerikos senatorių bei Kongreso narių pagalbos Lietuvos nepriklausomybei“, – sako pašnekovė.

O. Vaitkus-Šeštokas prisimena, kaip stebėjo prie Seimo rūmų, televizijos bokšto budinčių lietuvių minią ir koks jausmas apėmė išvydus link televizijos bokšto važiuojančius sovietų tankus.

1991 metų sausio įvykiai
1991 metų sausio įvykiai / P. Lileikio nuotr.

„Sausio 13-ąją išsipildė mūsų baimė, kad sovietai gali bandyti užspausti Lietuvą. <...> Bijojome ir žinojome, kad gali būti žiauru, kad neginkluotus lietuvius tankai sutraiškys. Meldėmės, kad viso pasaulio akivaizdoje sovietai neišdrįstų lietuvių žudyti.

Skubiai skambinome vienas kitam, kitiems lietuviams aktyvistams, planavome, kaip mes Amerikoje, atsiskyrę nuo Lietuvos per didelius vandenynus ir žemynus, galime lietuviams padėti šitoje kritiškoje padėtyje“, – dėsto JAV lietuvė.

Nuo sovietų tankų, smurto ir šūvių iš viso žuvo 14 civilių, dar apie 500 buvo sužeisti
Nuo sovietų tankų, smurto ir šūvių iš viso žuvo 14 civilių, dar apie 500 buvo sužeisti / P. Lileikio nuotr.

Pasak O. Vaitkus-Šeštokas, išgirdus apie žuvusiuosius, emocijos maišėsi – užplūdo ir pyktis, ir liūdesys. „Širdys plyšo, kad nekalti lietuviai, kurie troško laisvės, buvo taip žiauriai tankais sutraiškyti. <...> Piktumas ant prezidento Busho (kalbama apie George`ą Herbertą Walkerį Bushą – LRT.lt), kad jis neužstojo Lietuvos prieš Gorbačiovą.

Sausio 13-osios smurtas Lietuvoje vyko 7 valandomis anksčiau, negu mūsų laikas Baltimorėje, tad kai sužinojome apie Sausio 13-osios aukas Lietuvoje, susiorganizavome per naktį ir su mediniu karstu važiavome į Vašingtoną, surengėme demonstraciją prie sovietų ambasados. Susirinko ir kroatų, rumunų, lenkų, kitų tautybių atstovų paremti Lietuvos nepriklausomybės“, – pasakoja O. Vaitkus-Šeštokas.

Demonstracija prie sovietų ambasados Vašingtone po Sausio 13-osios įvykių
Demonstracija prie sovietų ambasados Vašingtone po Sausio 13-osios įvykių / K. Šeštoko nuotr.

„Sugniaužtomis širdimis laukėme, kaip viskas baigsis“

Ką jautė stebėdama Sausio įvykius Lietuvoje, prisimena ir JAV lietuvė Danelė (Diana) Vidutis. Pašnekovė pabrėžia, kad jos tėvai, kaip ir daugelis kitų iš Lietuvos karo metais pasitraukusių tautiečių, visą gyvenimą ilgėjosi prarasto krašto ir būdami JAV ryžtingai kovojo už jos laisvę. Tad ir ji pati, nors gimė jau už Atlanto, stebėjo Lietuvos žingsnius nepriklausomybės link.

„Apie Sausio 13-osios įvykius mes sužinojome ne atsitiktinai, staiga, mes sekėme viską jau 50 metų“, – dėsto JAV lietuvė.

Tuo metu D. Vidutis tėtis Vytautas Bieliauskas buvo pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas, kaip pažymi pašnekovė, nuolatos palaikęs ryšį su Vytautu Landsbergiu ir diplomatu Stasiu Lozoraičiu, tad natūralu, kad jų šeimai buvo svarbi kiekviena naujiena apie situaciją Lietuvoje.

1991 metų sausio įvykiai
1991 metų sausio įvykiai / P. Lileikio nuotr.

„Mano pirmos mintys buvo, aišku, baimė dėl Lietuvos žmonių. Bet ir neapsakomas pasididžiavimas jais, rūpestis, kaip viskas baigsis. Kad Lietuva po tiek daug metų sovietų prievartinio valdymo vis tiek galėjo išlaikyti savo viltį tapti laisvai, buvo stebuklas.

Tai, kad jie drįso priešintis tokiai galingai jėgai kaip Maskva, reikalavo tiek drąsos, tiek pasitikėjimo savimi, tiek rizikos dėl savo gyvybės ir krašto, kad tik sėdėjome prie televizoriaus ir įtemptomis akimis, sugniaužtomis širdimis laukėme, kaip viskas baigsis. Tą naktį nerimavome ne vien dėl krašto ateities, bet ir dėl gyvybės mylimų giminių, kurie buvo nuėję savo kūnais ginti Lietuvos laisvės“, – prisimena D. Vidutis.

1991 metų sausio 13-osios įvykiai
1991 metų sausio 13-osios įvykiai / P. Lileikio nuotr.

Anot jos, JAV žiniasklaidoje Sausio 13-osios įvykiai buvo nušviečiami plačiai, nors ir konkuravo su JAV karu Kuveite. Žinios apie padėtį Lietuvoje buvo pranešamos per pagrindinius JAV televizijos kanalus ir radijo stotis.

„Kadangi tuo metu Vilniuje buvo korespondentų iš Vakarų, žinių buvo daug. Atsiminkite, kad nebuvo interneto, žinios turėjo būti įskambintos telefonu, o susisiekti buvo sudėtinga, arba pervežamos popieriuje, kas dabar skamba labai antikvariškai. Vis dėlto tos žinios pasiekė visą pasaulį akimirksniu“, – sako pašnekovė.

Sovietų karys ir šarvuočiai prie LRT pastatų
Sovietų karys ir šarvuočiai prie LRT pastatų / P. Lileikio nuotr.

„Labai greit paaiškėjo, kad visas pasaulis mato, kas darosi“

Tuometis Lietuvių informacijos centro Vašingtone vadovas Viktoras Nakas taip pat pažymi, kad žiniasklaidos dėmesys Lietuvai buvo didelis, o prie to prisidėjo ir aktyvūs JAV lietuviai. Jį patį žinia apie Lietuvoje pralietą kraują pasiekė iš pažįstamos žurnalistės, dirbusios laikraštyje „Chicago Tribute“.

„Tuo metu buvau ligoninėje, nes jaučiau skausmą krūtinėje ir baiminausi, kad tai gali būti su širdimi susijusi problema, bet, pasirodo, buvau tik pasitempęs raumenį. Kai grįžau namo ir radau jos įrašytą žinutę, pasijutau kaltas, kad praleidau tą akimirką, nors blaiviai mąstant nieko nebūčiau galėjęs tuo metu padaryti.

Esu tikras, kad tą ir kitą dieną buvau biure, rinkau žinias iš Lietuvos ir, bendradarbiaudamas su Lietuvių informacijos centru Niujorke, padėjau jas skleisti spaudai. Kamavo beviltiškumo jausmas, tačiau pasiguodžiau dideliu Vakarų spaudos dėmesiu skerdynėms prie televizijos bokšto. Labai greitai paaiškėjo, kad visas pasaulis mato, kas darosi. Kai supratau, kad vis dėlto perversmas nepavyko ir Aukščiausiosios Tarybos neišvaikė, mano nuotaikos pagerėjo“, – prisiminimais dalijasi JAV lietuvis.

1991 metų sausio įvykiai
1991 metų sausio įvykiai / P. Lileikio nuotr.

Jis pasakoja, kad praėjus savaitei po tragiškų Sausio 13-osios įvykių į Vašingtoną ieškoti paramos Lietuvai atvyko Aukščiausiosios Tarybos vicepirmininkas Bronislovas Kuzmickas. „Aš jam suorganizavau susitikimus su Kongreso nariais, įskaitant atskirą pasimatymą su tuomečiu senatoriumi Joe Bidenu. Taip pat lydėjau į susitikimus su laikraščių „Washington Post“ ir „Washington Times“ redakcijomis.

Amerikos lietuviai buvo itin veiklūs, darė didelį spaudimą savo kongresmenams ir senatoriams, kad jie būtų palankūs Lietuvai. Jie į tą spaudimą reagavo. Tiesa, reikia pridurti, kad nors dauguma Kongreso narių Lietuvą rėmė, buvo ir tokių, kurie buvo skeptiški jos atžvilgiu ir linkę labiau remti Gorbačiovą. Prezidentas Bushas buvo ypač susižavėjęs Gorbačiovu. Bet po Sausio 13-osios jiems buvo kur kas sunkiau palaikyti Gorbačiovą“, – komentuoja JAV lietuvis.

Pranešė Baltiesiems rūmams apie galimą sovietų puolimą

Veiksmus, kurių ėmėsi lietuviai už Atlanto, prisimena ir tuo metu JAV lietuvių bendruomenės tarybai ir valdybai priklausiusi Asta Banionis. Anot pašnekovės, kadangi padėtis Lietuvoje dar iki Sausio 13-osios buvo įtempta, JAV lietuvių bendruomenė buvo informavusi Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo tarybą, kad sovietai gali pulti Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą.

„Baltieji rūmai buvo perspėti ne tik savo diplomatų ir saugumo aparatų, bet ir mūsų“, – pažymi pašnekovė.

Tiesa, A. Banionis akcentuoja, kad norint suprasti, kokią reakciją už Atlanto sukėlė Sausio 13-osios įvykiai, reikia kalbėti ir apie ankstesnius laikus. Pašnekovės teigimu, JAV lietuvių bendruomenė dar nuo 1988-ųjų atidžiai stebėjo Sąjūdžio veiklą, matė artėjančią galimybę atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir žinojo, kad turi imtis aktyvių veiksmų, kaip jai padėti.

Demostracija prie JAV Kapitolijaus už Lietuvos nepriklausomybę
Demostracija prie JAV Kapitolijaus už Lietuvos nepriklausomybę / R. Balčiūno nuotr.

Taip lietuviai aktyvistai JAV ėmė burtis skirtingose šalies valstijose ir nuolatos tarpusavyje palaikė ryšį. Pašnekovės sako, kad tuo metu per visą šalį jie galėjo sutelkti apie 50 tūkstančių žmonių.

Kaip pasakoja A. Banionis, aktyvūs lietuviai už Atlanto nuolatos palaikė ryšį su Lietuva – turėjo aparatą „Telex“, kuris leido susisiekti su Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Be to, palaikyti ryšį buvo pasitelkiami ir radijo bangų aparatai. Taigi, pabrėžia JAV lietuvė, sausio įvykių akivaizdoje už Atlanto esantys tautiečiai turėjo įvairių šaltinių, iš kurių galėjo sužinoti apie situaciją Lietuvoje.

1991 metai
1991 metai / P. Lileikio nuotr.

„Turejome daug pažįstamų tarp JAV žurnalistų Vašingtone ir iš viso pasaulio žurnalistai buvo suvažiavę į Vilnių dar prieš sausio įvykius. Niujorke veikė kunigo Pugevičiaus įsteigtas Lietuvių katalikų informacijos biuras, jis irgi turejo savo ryšių su Lietuva.

<...> Mes išleisdavome faksus ir telefoniniais skambučiais perduodavome žinią apie įvykius Lietuvoje. Informuodavome, kokie JAV kongresmanai ir senatoriai įvedė rezoliucijas, kurias reikėjo paremti, ko Baltieji rūmai, deja, nedarė, palaikėme kontaktus su Valstybės departamentu ir dalijomės informacija, nes jie buvo įsteigę krizinių situacijų centrą savaitė prieš Sausio 13-osios įvykius“, – apie JAV lietuvių veiklą pasakoja A. Banionis.

Žinios apie Lietuvą – pirmuosiuose puslapiuose

Ji, kaip ir kiti kalbinti pašnekovai, patvirtina, kad JAV žiniasklaidoje dėmesys Lietuvai tuo metu buvo didžiulis: visų pagrindinių televizijų – ABC, NBC, CBS ir CNN – žinių programos raportavo apie įvykius Lietuvoje. Anot A. Banionis, ne tik „New York Times“, „Washington Post“, „Los Angeles Times“ pirmuosiuose puslapiuose rašė apie Lietuvą, bet ir daug kitų laikraščių visoje Amerikoje.

Demonstracija prie sovietų ambasados Vašingtone po Sausio 13-osios įvykių
Demonstracija prie sovietų ambasados Vašingtone po Sausio 13-osios įvykių / K. Šeštoko nuotr.

„Mūsų nariai žinojo, kad reikia reaguoti į tuos straipsnius, rašydavo laiškus ir skambindavo į laikraščius padėkoti, kad rašė apie Lietuvą. Pagrindinių žinių agentūrų ir laikraščių korespondentai, kurie aprašydavo Baltųjų rūmų veiklą, kamavo prezidentą ir jo atstovus spaudai dėl Kremliaus išpuolio prieš Lietuvą.

Gal labiausiai padėjo „National Public Radio“, nes jų korespondentai, kurie vedė popietės laidą „All Things Considered“, pristatė interviu su profesoriumi V. Landsbergiu. Ta programa girdima per visą JAV, labai platus ratas jos klauso. Tą sausį ir vasarį jie bent 40 dienų davė progą profesoriui pristatyti Lietuvos siekius“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Lietuvos laisvės komitetas Baltimorėje, pasiruošimas demonstracijoms
Lietuvos laisvės komitetas Baltimorėje, pasiruošimas demonstracijoms / R. Balčiūno nuotr.

Be daugybės demonstracijų, surengtų po Sausio 13-osios, susitikimų su JAV politikais, A. Banionis mini ir pokalbį su tuomečio prezidento George'o H. W. Busho patarėju Brentu Scowcroftu, į kurį atvyko ir pats prezidentas.

„Tame pokalbyje dalyvavo JAV lietuvių, JAV latvių ir estų atstovai. JAV lietuvių bendruomenė siekė, kad prezidentas atšauktų suplanuotą susitikimą su Gorbačiovu, pasiųstų humanitarinės pagalbos Lietuvos ligoninėms ir, žinoma, pripažintų Lietuvos valdžią.

Po dar kelių dienų buvome pakviesti atvykti į Jungtinių Valstijų tarptautinio vystymosi agentūrą (angl. U.S. Agency for International Development) ir ten vadovas išdėstė, kokia pagalba bus siunčiama visoms trims šalims: Lietuvai, Latvijai ir Estijai“, – pasakoja JAV lietuvė.

Ji pabrėžia, kad intensyvi JAV lietuvių veikla dėl Lietuvos laisvės tęsėsi iki 1991 metų rugsėjo pradžios, kai JAV pagaliau pripažino Lietuvą po pučo Maskvoje.