Pasaulio lietuvių balsas

2021.01.13 19:41

Nuo krizės bėgę Venesuelos lietuviai bando įsitvirtinti Kaune: priima maloniai, bet darbo rasti nesiseka

LRT PLIUS laida „Širdyje lietuvis“, LRT.lt2021.01.13 19:41

Jau du mėnesius Milagros ir Herardo savo namais vadina trijų kambarių butą Kaune, nors čia dar teturi vos kelis savo pačių daiktus. Kiti dar keliauja kone iš kito pasaulio krašto – Venesuelos, kur visą savo gyvenimą iki šiol šeima ir gyveno. „Mano tėtis gimė Lietuvoje. Čia, Kaune. Venesueloje krizė, todėl gyventi ten normaliai daugiau nebegalėjome. Nusprendėme keliauti čia“, – LRT PLIUS laidai „Širdyje lietuvis“ pasakojo M. Pesliakas. 

Atvyko į tėvo gimtinę

Venesueloje moteris turėjo namą, darbą, čia gyveno ir jos broliai bei sesė. Tačiau, šalį užklupus krizei, sesuo išsikraustė į JAV, o Milagros su vyru ilgai nesvarstę pasirinko Lietuvą.

„Mano tėtis gimė Kaune, čia jis gyveno 10 ar 12 metų. Vis sakydavo, kad Kaunas labai gražus miestas, todėl ir nusprendėme apsigyventi čia. Sentimentai“, – sakė pašnekovė.

Širdyje lietuvis. Venesuelos lietuvių kelias į Lietuvą – per krizės siaubiamą šalį ir pandemijos suvaržymus

Gimtojoje šalyje Milagros teko palikti beveik viską. Šeima susikrovė tik tai, kas tilpo į du lagaminus. O namus paliko saugoti vienam iš brolių – vėliau tikisi parduoti, kai situacija pagerės, mat dabar už juos gautų labai mažai.

„Nesaugumas – pagrindinė priežastis. Gatvėje net negali išsitraukti telefono, nes greičiausiai būsi apiplėštas. Namuose irgi nuolat bijai. Nėra dujų, vanduo nešvarus. Visa sistema griūna, todėl gyvenimas tapo tikrai sudėtingas“, – apie sprendimą palikti Venesuelą pasakojo Milagros.

Padėti tokioms lietuviškų šaknų turinčioms šeimoms persikelti į mūsų šalį sukurta speciali programa. O pagrindinis darbas čia tenka Lietuvos ambasadai Ispanijoje.

„Didžiausias iššūkis dabar kaip ir visam pasauliui yra pandemija ir dėl jos perkėlimas negalėjo prasidėti iki pat rugpjūčio mėnesio. Nebuvo komercinių skrydžių ir mes negalėjome iki pat to laiko ir pradėti asmenų perkėlimo“, – LRT PLUS laidai „Širdyje lietuvis“ pasakojo Lietuvos ambasadorė Ispanijoje Lyra Puišytė-Bostroem.

Milagros ir Herardo kartu su dar 7 programos dalyviais į Lietuvą parvyko pirmuoju skrydžiu. Moteris sako, kad jiems tikrai pasisekė, nes turėjo galiojančius dokumentus, o daiktus susikrauti teko vos per kelias dienas.

Visais reikalingais dokumentais besirūpinančiai ambasadai teko įveikti ne vieną iššūkį. Dokumentai Venesueloje brangūs, o ir juos išsiųsti nėra taip paprasta, kai dingsta elektra ar trūkinėja interneto ryšys.

„Mes informaciją gauname prieš 2–3 savaites, per kelias dienas reikia susisiekti su visais perkeliamo asmens statusą turinčiais asmenimis, išsiaiškinti, ar jie turi galiojančius dokumentus, ar galėtų per kelias dienas susikrauti savo du lagaminus ir išvykti. Tuomet reikia kreiptis į Venesuelos Užsienio reikalų ministeriją, nes Venesueloje žmonės negali keliauti iš vieno rajono į kitą, reikia leidimo jiems nuvykti į oro uostą.

Nors įprastai tokia kelionė nebūtų labai sudėtinga, dėl pandemijos trečiųjų šalių piliečiams patekti į Europos Sąjungą nebuvo leidžiama. Teko prašyti Ispanijos leidimo, kad Venesuelos lietuviai mūsų šalį galėtų pasiekti būtent per ją“, – apie perkėlimo procesą aiškino L. Puišytė-Bostroem.

Pirmoji stotelė – Pabėgėlių priėmimo centras Rukloje

Pirmoji kiekvieno pagal šią programą atvykusio Venesuelos lietuvio stotelė – Pabėgėlių priėmimo centras Rukloje. Pasak centro direktoriaus Roberto Mikulėno, jie turėjo savaitę, kad pasiruoštų priimti iš Venesuelos perkeliamus žmones.

„Tai buvo ispanų humanitarinis parsivežimas Ispanijos piliečių iš Venesuelos. Kartu priglaudė ir lietuvių kilmės žmones. Iš viso mes parsivežėme jų trylika, viena moteris iškart išvažiavo į Klaipėdą, kadangi ten turi giminių, o kiti dvylika apsigyveno pas mus centre“, – sako R. Mikulėnas.

Milagros su vyru Rukloje praleido 2 mėnesius. O Pabėgėlių centro darbuotojus vadina tikrais pagalbininkais, kurie padėjo kiekviename žingsnyje. Nuo sudėtingų formalumų iki tokių buitinių dalykų kaip banko sąskaitos atidarymas.

„Mums ten tikrai patiko, žmonės buvo labai draugiški ir daug mums padėjo“, – pasakoja Milagros.

Koją kiša kalbos barjeras, sunku susirasti darbą

Dabar centre gyventi liko vos viena šeima, kiti išsinuomojo būstus ir apsigyveno skirtinguose Lietuvos miestuose.

„Lietuviai geranoriškiau žiūri, kadangi jie visi turi lietuvių kilmės šaknų. <…> Bet turim šeimą, kur senyvas amžius ir ligos, tai jiems yra sudėtingiau, jie nerimauja, kaip išsinuomoti būstą ir gauti darbus. Darbas jiems dabar telieka, pavadinkime, gal nelabai kvalifikuotas, kadangi barjeras yra kalba. Nors jie yra baigę ir advokatūras, ir teisininkai, bet čia nesusikalbėsi dirbdamas advokato padėjėju, kai nemoki lietuvių kalbos gerai“, – LRT PLIUS laidai „Širdyje lietuvis“ dėsto R. Mikulėnas.

Lietuvoje apsigyvenusi Milagros kalbos pradėjo mokytis dar Venesueloje, o jos vyras pirmuosius žodžius ištarė jau atvykęs į naujuosius namus. Pasak Pabėgėlių priėmimo centro direktoriaus, kalba yra viena iš esminių problemų. Lietuvių kalbos internetu šeima kasdien mokosi po dvi valandas. Lietuviškai stengiasi kalbėti ir išėję į miestą, tačiau darbo susirasti nė vienam kol kas nepavyko.

„Dirbau odontologijos klinikos administracijoje. Bet tikrai galiu daryti bet ką, galiu dirbti virtuvėje. Venesueloje gaminau sveiką maistą žmonėms, galbūt man pavyks įkurti nedidelę įmonę, joje gaminsime į biurus pristatomą maistą“, – mintimis dalijasi iš Venesuelos atvykusi Milagros.

Ekspertai aiškina, kad valstybės pagalbos priemonių čia atvykusiems užtektų, tačiau trūksta specialistų, kurie galėtų padėti. Palydėti juos, kur reikia, pakonsultuoti, ar tiesiog suteikti emocinę pagalbą.

„Yra tų visiems prieinamų pagalbos priemonių ir iš esmės turėdamas informaciją turėtum galėti pasinaudoti tuo, kuo visi gali naudotis, ir tas iš tiesų veikia pakankamai neblogai. Kiti gi sako, kad konkurencija auga ir ypač dėl aukštos kvalifikacijos specialistų.

Čia būtų galima dėti papildomų pastangų ir kai kurios savivaldybės, pavyzdžiui, atleidžia nuo sumokėto GPM, kai kurios galbūt taiko tam tikrus lengvatinius kreditus, sudaro galimybes juos pasiimti arba atideda mokėjimus, kas vėlgi padeda tą sugrįžimo laikotarpį padaryti lengvesnį ir sklandesnį“, – pažymėjo „Renkuosi Lietuvą“ programos koordinatorius Vaidotas Ilgius.

Visas kelionės išlaidas iš Venesuelos perkeliamiems lietuviams apmokėjo Lietuvos Vyriausybė. Pusę metų kiekvienas iš jų gauna ir po 250 eurų gyvenimo išlaidoms. Dar 6 mėnesius gaus po 125 eurus.

„Jie gal ir turėjo per didelius lūkesčius, gal įsivaizdavo, kad tie būstai bus geresni, pigesni ir didesni, negu pas mus priimta. Normalūs būstai ir mes pripratę. Dauguma norėjo gyvent Kaune, kur, aišku, būsto nuoma yra ne tokia jau pigi“, – teigia Pabėgėlių priėmimo centro direktorius R. Mikulėnas.

Tiesa, iš Venesuelos atvykusi Milagros sako, jog kol kas Lietuvoje gyventi pigiau nei Venesueloje, be to, padeda Vokietijoje gyvenantys vaikai, o ir santaupų dar turi.

„Važiuojame į miesto centrą, į parką. Mano vyrui patinka sportuoti ir vaikščioti parke“, – sako į Lietuvą persikėlusi moteris.

Lietuvos gyventojų registro duomenimis, Venesueloje gyvena beveik 200 Lietuvos piliečių, o vietinė bendruomenė vienija apie 400 lietuvių kilmės asmenų. Manoma, kad visoje šalyje gali būti dar triskart tiek lietuvių.