Pasaulio lietuvių balsas

2020.09.12 10:02

Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pasirinkę emigrantai ilgisi keisčiausių dalykų, kurių iš pradžių nemėgo

Parengė gr. Ieva Dzevaltauskaitė-Kartanienė, LRT.lt2020.09.12 10:02

Savanorišką tarnybą pasirinkę emigrantai sako, kad tai – vienas didžiausių iššūkių, tačiau kartu ir senos svajonės išsipildymas. Savo patirtimi pasidalijo trys iš užsienio sugrįžę savanoriai, vos prieš kelias savaites baigę savanoriškai pasirinktą nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotajame pėstininkų batalione.

Jaunesnysis eilinis Eimantas Lūža (24 m., 12 metų gyveno Jungtinėje Karalystėje)

Būdamas 22 metų svarsčiau, kur tęsti savo gyvenimą. Ar likti ten, kur esu (mažame miestelyje Velse), kur visus pažįstu ir man visai patogu, ar bandyti grįžti į Lietuvą? Tai visada buvo mano svajonė, bet buvimas Lietuvoje kaip mažam vaikui ir kaip suaugusiam žmogui – tai skirtingi pasauliai, skelbiama pranešime spaudai.

Kaip viskas per tuos 12 metų turėjo pasikeisti: aplinka, bendravimas, žmonės, jų mąstymas ir požiūriai... Ar sunku būtų surasti darbą, pritapti? Norėjau laiko atsakyti sau į šiuos klausimus ir sužinoti, ar mano svajonė grįžti į Tėvynę manęs nenuviltų. O nuo ko pradėti?

Apgalvojęs visus variantus ieškojau savo pradžios Lietuvos kariuomenėje. Pradėjau domėtis, kur galima tarnauti, kokių įgūdžių galiu gauti, kokie batalionai laikomi kiečiausiais ar rimčiausiais ir kur būtų daugiausia įspūdžių. Pasiskaitęs ir pasiklausęs kelių pažįstamų, nusprendžiau, kad noriu tarnauti Algirdo batalione. Užpildžiau anketą ir jau vasarą atvykau pasitikrinti sveikatos. Sėkmingai įveikęs šį patikrinimą, lapkritį jau žengiau pro bataliono vartus.

Pradžioje, kaip ir visiems, buvo sunku – žmonės bendrauja kiek kitaip, negu man buvo įprasta, todėl kartais kildavo kivirčų ar nesutarimų su kolegomis. Tiesiog likdavome vieni kitų nesupratę, nes mūsų požiūriai, elgesys ir tai, kas mums įprasta, skyrėsi. Visgi, man dalis sunkumų kilo ne dėl to, kad esu kariuomenėje ar dėl bendravimo. Mane ištiko šokas gyvenant viename kambaryje su tiek daug žmonių – prie to buvo sunkiausia prisitaikyti, bet po 9 mėnesių tarnybos visi buvome radę bendrą kalbą, prisitaikę ir tapę bičiuliais. Sakyčiau, kai kurie tapo net gerais draugais.

Galų gale tarnyba davė atsakymus į mano visus užduotus klausimus. Aš geriau supratau žmones, kaip viskas pasikeitė, atsirado naujų pažinčių ir draugų. Kariuomenė man davė laiko prie visko priprasti ir galutinai suprasti, kad Tėvynė – tikrai šalis, skirta man. Lieku ne tik Lietuvoje, bet ir kariuomenėje, o minčių važiuoti kažkur į užsienį nebekyla.

Jaunesnysis eilinis Laurynas Slankauskas (28 m., 8 metus gyveno Jungtinėje Karalystėje bei Ispanijoje)

Į Lietuvą grįžau pabaigęs vertimo bakalauro studijas bei anglų kalbos mokytojų kursus Jungtinėje Karalystėje ir padirbėjęs Ispanijoje. Norėjau dirbti Lietuvai (jei ne Lietuvoje, tai užsienyje) ir nusprendžiau prieš ieškodamas darbo pagal specialybę atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje.

Tarnybą pasirinkau dėl kelių priežasčių. Viena iš jų, turbūt svarbiausia, buvo savęs išbandymas – tiek psichologiškai, tiek ir fiziškai. Prieš pradėdamas tarnybą maniau, o pradėjęs tarnauti įsitikinau, kad karys labai skiriasi nuo civilio ir kad tokios patirties civiliniuose darbuose nepatirtum, net jei dvidešimt panašių darbų išbandytum.

Kita priežastis – norėjau pabendrauti su įvairaus amžiaus, įvairios patirties žmonėmis iš visos Lietuvos. Man, kaip vertėjui, kelerius metus praleidusiam ne Lietuvoje, buvo labai naudinga kasdien kalbėtis su jaunaisiais ir senaisiais Vilkais – šauktiniais ir kariais profesionalais – iš skirtingų šalies regionų ir skirtingos patirties. Čia išmokau daugiau, nei būčiau išmokęs iš senų vadovėlių.

Tarnyba pateisino lūkesčius ir viršijo juos su kaupu. Kalbant apie savęs išbandymą, šie 9 mėnesiai man parodė, kad galiu daug daugiau – tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai, nei maniau anksčiau. Bazinio kario kurso pradžioje buvo labai sunku su visa žygio ekipuote nueiti iki miško, kur pirmą kartą nakvojome po palapinsiaustėmis. O jau po kelių savaičių, kurso pabaigoje, tris paras leidome miške pratybose, čia su ta pačia žygio ekipuote nuėjome apie 20 km per dieną.

Tempas didelis, žiemos oro sąlygos nelepina, 30–40 kg svoris ant pečių – atrodo, jėgos baigiasi, bet kaskart su valios pastangomis ir skyriaus kolegų padrąsinimais įveiki atstumus ir paskirtas užduotis, o dienos pabaigoje prie karštos arbatos net pats stebiesi, iš kur tiek jėgų ir ištvermės atsiranda keltis 4 val. ryto ir tęsti toliau.

Tarnyba paliko neišdildomus įspūdžius ir įgūdžius, juos vėliau gali pritaikyti gyvenime, darbe. Tai disciplina, tvarka, drausmė, pasitikėjimas savo jėgomis įveikiant įvairius sunkumus su geležine kario kantrybe. Kariuomenė mane užgrūdino, sustiprino, motyvavo siekti daugiau ir užsibrėžti aukštesnius tikslus sau, praturtino pasaulėžiūrą, leido geriau pažinti, ką reiškia būti Lietuvos piliečiu šiandieninėje Lietuvoje.

Kol kas kariuomenė man bus vieta, kur labai daug išmokta, kurios mokymą pritaikysiu profesiniame gyvenime. Bet visai neatmetu galimybės ateityje dirbti Krašto apsaugos sistemoje kaip savanoris savaitgaliais arba net įsidarbindamas pagal specialybę.

Jaunesnysis eilinis Etmonas Rakauskas (19 m., 11,5 metų gyveno Jungtinėje Karalystėje)

Į Lietuvą grįžau atsitiktinai. Galbūt buvo nuobodu kolegijoje, galbūt norėjau kažko daugiau iš savo tik prasidėjusio gyvenimo, galbūt jaučiau pareigą tėvynei. Tiesa ta, kad aš nežinau, kodėl grįžau, bet nuoširdžiai teigiu, kad norėjau tarnauti savo šaliai.

Rinkausi tarnybą veikiausiai dėl to, kad dauguma mano šeimos narių irgi tarnavo. Kai kurie netgi laikomi Lietuvos kariuomenės kūrėjais ir didvyriais. Mama tarnavo Vytauto Didžiojo jėgerių batalione. Ji buvo ryšininkė ir vėliau perėjo į administracines pareigas bataliono štabe, taip pat dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose.

Aš dažnai su ja lankydavausi batalione per moksleivių atostogas. Ten pažinau daug stiprių ir pavyzdį rodančių karininkų. Visada dėvėdavau tamsiai raudonas Jėgerių beretes ir šarvines liemenes, kurios man tuo metu, žinoma, buvo per didelės. Nuo tų dienų man prasidėjo „kariuomenės manija“ ir kiekvieną dieną sakydavau, kad užaugęs tarnausiu Lietuvos kariuomenėje.

Mano krikšto tėvas buvo kuopos vadu Jėgerių batalione. Jis nuo mažens ir buvo didžiausias pavyzdys ir motyvacija eiti į kariuomenę. Šis, man ypatingas, žmogus, Sausio įvykių metu gynė Aukščiausiosios Tarybos rūmus, saugojo Lietuvos Respublikos Parlamentą.

Už nepriekaištingą tarnybą jis apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Respublikos Prezidento apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, garbės ženklu „Geležinis Vilkas“, vardiniu ginklu, taip pat Specialiųjų pajėgų ženklu.

Vytauto Didžiojo jėgerių batalione buvo suteiktas Garbės jėgerio vardas, už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas Jėgerio durklu. 2000 m. išleistas į atsargą. Deja, nutiko taip, kad jis sirgo onkologine liga ir nors iki to laiko buvo itin stiprus, tačiau kaip tik tada, kai aš nusprendžiau tarnauti, 2019 m. liepos 22 d., mirė. Tai manęs neatbaidė ir netgi dar daugiau motyvavo, kad manimi galėtų didžiuotis ir šviesaus atminimo krikšto tėvas, ir mano šeima.

Kai studijavau kolegijoje Jungtinėje Karalystėje, dar nežinojau, kad eisiu tarnauti. Iš tiesų, buvau pateikęs prašymą stoti į universitetą, bet atidėjau savo studijų pradžią būtent dėl to, kad galėčiau tarnauti. Galbūt tai manifestas, kad net 11 metų Anglijoje išgyvenęs lietuvis vis tiek gali jausti tą patriotiškumą ir meilę tėvynei?

Tarnyba buvo daug sunkesnė, nei įsivaizdavau, tačiau tai davė pasitikėjimo savimi. Gavau daug įgūdžių nuo topografijos ir inžinerijos iki automatinio kulkosvaidžio valdymo. O svarbiausia – lietuvių kalba! Kadangi išvykau į užsienį dar visai vaikas, anglų kalba tapo dominuojanti mano gyvenime.

Tarnybos pradžioje kolegos pastebėdavo, kad bendrauti lietuviškai man nėra lengva, bet nuolatinis bendravimas su daugeliu skirtingų, ne mano aplinkos žmonių grąžino ir net patobulino mano lietuvių kalbos įgūdžius. Dar tarnyba davė man draugų, su jais tikiuosi palaikyti ryšį visą gyvenimą. Su dauguma jų drąsiai eičiau į bet kokią situaciją.

Dabar planuoju stoti į universitetą ir baigti mokslus. Paskui ketinu vėl grįžti į Lietuvą ir, veikiausiai, atgal į kariuomenės gretas, nes be jos dabar sunku. Sunku vėl stoti į įprastą gyvenimą ir jo režimą be „Kuopa KELT“ ir „Kuopa sportui PASIRUOŠT“. Keistas jausmas.

Kol tarnauji, tie žodžiai verčia tave užsikimšti ausis, kad jų negirdėtum, bet kai jų nėra, lieka tuščias jausmas ir tu ilgiesi jų. Kariuomenė man parodė, kur aš esu stiprus, o kur dar galėčiau tobulėti, atvėrė mano giliausiai paslėptas asmenines savybes. Tai man padės visur, kur tik būsiu šitam gyvenime.