Pasaulio lietuvių balsas

2020.09.07 20:30

Sūnui koronaviruso dienoraštį kūrusi Italijos lietuvė su vyru sulaukė tarptautinio pripažinimo

Neringa Budrytė, ITLIETUVIAI.IT2020.09.07 20:30

Florencijoje gyvenantys fotografai lietuvė Dovilė Bružaitė ir italas Matteo Baldini gyvenimą pro fotoobjektyvą kartu stebi jau dešimtmetį. Daugybę jaudinančių akimirkų įamžinę fotografai, atskleidė tai, ką išgyvenome karantino periodu. Kasdien, kelis mėnesius, jie fiksavo pandemijos suvaržyto gyvenimo momentus. Dvejų metų sūnui skirtas fotografijų dienoraštis išplaukė į kur kas platesnius vandenis. Lietuvės ir italo kurtas pandemijos dienoraštis sudomino pagrindinius Italijos dienraščius, jų nuotraukos bus eksponuojamos Florencijoje, nukeliavo ir už Atlanto.

Pasaulyje kilusi koronaviruso pandemija Dovilės Bružaitės ir Matteo Baldini kasdienybę gerokai supurtė. Tuomet, kai Italijoje buvo paskelbtas griežtas karantinas, jie ruošėsi artėjančiam sezonui.

Fotografų darbotvarkė buvo užpildyta keliems mėnesiems į priekį. Išskirtinį braižą turinčios poros talentą itin vertindavo į Italiją atostogauti atvykstančios užsieniečių šeimos, norinčios įsiamžinti grožiu pribloškiančioje Florencijoje ar atvirutes primenančiose Toskanos panoramose. Tačiau vieną ankstyvo pavasario dieną viskas staiga sustojo. Nutrūko skrydžiai, sustingo ir ištuštėjo miestai, žmonės užsidarė namuose. Suplanuotas fotosesijas teko atšaukti.

Dovilė ir Matteo tuomet prisiminė anksčiau jau išbandytą fotožurnalistų darbą. Jie nusprendė įamžinti staiga pasikeitusios kasdienybės momentus, padarydami kasdien po kelias nuotraukas, kiekvieną jų trumpai, poetiškai aprašydami. Nuo kovo 20-osios iki birželio 25-osios jie kasdien fiksavo naują, pandemijos paveiktą realybę, kad vėliau galėtų savo dvimečiam sūnui Umberto papasakoti, kaip kartu išgyveno kelis mėnesius trukusį karantiną.

Nors daug kam gali atrodyti, kad tarp keturių sienų sustojęs gyvenimas buvo nuobodus ir vienodas, Dovilės ir Matteo nuotraukos rodo, kad žavių akimirkų būta ir pačiu sunkiausiu metu. Žinoma, būta liūdesio ir nerimo. Patys dienoraščio autoriai sako, kad norėjo parodyti visas izoliuoto gyvenimo spalvas, per fotografijas atskleisti to meto emocijas, kaip jos keitėsi gyvenant uždaroje erdvėje. Jų objektyvas stebėjo ir fiksavo viską, kas vyksta aplinkui: nuo augančio ir kasdien naujų dalykų išmokstančio sūnaus iki vienkartines kaukes po namus nešiojusių savanorių.

Kelis mėnesius pildytame karantino dienoraštyje pora įamžino daugybę, atrodytų, eilinių, tačiau tuomet tiek daug reiškusių momentų. Bandymus gaudyti pirmuosius saulės spindulius. Tokiomis reikšmingomis tapusias keliones iki šiukšlių konteinerio. Tešlą picai prie atviro lango minkančią kaimynę. Balkonus iš naujo atradusius Florencijos periferijos daugiabučio gyventojus ir žavias jų solidarumo akimirkas. Pirmuosius pasivaikščiojimus neatpažįstamai ištuštėjusioje Florencijoje. Pirmuosius jaudinančius susitikimus su močiute.

Kiekviena dienoraščio nuotrauka, anot autorių, turi savo istoriją. Jie nevengė net ir skaudžiausių temų. Tokių, kaip artimo žmogaus mirtis be paskutinio atsisveikinimo. Norėdami parodyti pasiaukojantį medikų darbą ekstremaliomis to meto sąlygomis, dienoraštyje fotografai įamžino medike dirbančią draugę. Ji stovi viena rugių lauke, o iš nuotraukos alsuoja begalinis vienišumo jausmas.

Daug metų fotografe Italijoje dirbanti D. Bružaitė portalui ITLIETUVIAI.IT papasakojo kaip gimė ir kokią žinią siunčia šis originalus projektas. Kaip į nuotraukas reagavo pagrindinis jų herojus – dvimetis sūnus Umberto. Kaip kelis mėnesius trukusios izoliacijos metu keitėsi požiūris į daugelį dalykų.

Nors fotografijų dienoraštis buvo skirtas tam, kad tėvai galėtų užaugusiam Umberto ateityje paaiškinti, kas yra pandemija ir koks tai buvęs sudėtingas laikotarpis, ne vienas jame atpažins save ir tuomet išgyventą įvariausių jausmų pliūpsnį.

Tuo sudėtingu momentu turbūt ne vienas pagalvojo, kad norėtųsi šį gyvenimo tarpsnį kuo greičiau pamiršti. Tačiau jūs nusprendėte tas pasikeitusias kasdienybės akimirkas sustabdyti, įamžinti. Šios nuotraukos liks net tada, kai viskas jau bus pasimiršę. Dovile, papasakokite plačiau kaip ir kodėl gimė idėja kurti karantino dienoraštį?

„Nors Italijoje visuotinis karantinas buvo įvestas kovo 9-ąją, mūsų karantino dienoraštis prasideda nuo kovo 20-osios. Pirmosios karantino paros buvo išties chaotiškos, netrūko pasimetimo, galvoje kildavo daugybė klausimų ir jokių aiškių atsakymų. Tai buvo laikas, kada kiekvieną dieną girdėjome neeilinius premjero pranešimus, buvo kalbama apie griežtus judėjimo apribojimus ir besipildančias ligonines. Kovo 13-ąją netekome savo artimo draugo, o laidotuvės tuo metu jau buvo uždraustos. Tomis dienomis iš buvusių klientų pasipylė laiškai su klausimais, kaip mes laikomės, pasiūlymais padėti, o būsimieji klientai atšaukinėjo savo keliones ir užsakytas fotosesijas. Netrukom susivokti, kad visa tai gali užsitęsti ganėtinai ilgiau nei buvo galima numatyti.

Abu su vyru esame linkę mąstyti konstruktyviai, todėl mums natūraliai kilo klausimas, o ką vis tik galime padaryti čia ir dabar tokiomis apribotomis sąlygomis. Žvilgsnis nukrypo į mūsų pustrečių metų sūnų Umberto, kuris ateityje, tikriausiai, nelabai ką ir prisimins iš šio istorinio laikotarpio.

Galime sakyti, kad ir nuobodulys, priverstinis sustojimas mus paskatino imtis kažko produktyvaus, norėjosi sukurti kažką, kas turėtų išliekamąją vertę ateityje. O geriausiai mums sekasi pasakoti per vaizdinius, nuotraukas. Taip ir pradėjome vesti foto dienoraštį. Šios dienoraščio nuotraukos, ypač pirmosios, gimė kaip kontrastas esamai situacijai. Vėliau abiems kilo poreikis per fotografijas išreikšti ir tai, ką tuo metu jautėme. Apie parodą nebuvo jokių minčių, gyvenome čia ir dabar, o pats dienoraštis ilgainiui įgavo ir kiek kitą formą.“

Fotografavote kasdien kelis mėnesius. Kuri nuotrauka jums yra svarbiausia, brangiausia? Gal kai kurios turi išskirtinę istoriją?

„Patį dienoraštį būtų galima suskirstyti į tris fazes: pirmoji – du mėnesiai trukusio karantino, kur veiksmas vyko tik mūsų daugiabučiame name, visų vadinamame „Il Casone“. Antroji – nuo gegužės mėnesio, kai šeimoms buvo pagaliau leista išeiti pasivaikščioti, taip gimė nuotraukos iš pirmųjų pasivaikščiojimų po vaiduoklišką Florenciją. Trečioji – nuo birželio 3 dienos, kai sugrįžome į Matteo gimtąsias vietas Emilijos-Romanijos regione, kuris buvo vienas labiausiai nukentėjusių nuo Covid-19.

Nuotraukos atsirasdavo įvairiai: vienos buvo tiesiog natūraliai susiklosčiusių įvykių fiksavimas, kitos gimdavo mūsų galvose ar buvo įkvėptos tuo metu skaitomų knygų, poezijos arba iš paprasčiausio nuobodulio, kuris mus priversdavo eiti ir ieškoti tos dienos nuotraukos.

Turėjome sąrašą temų, kurias įvykių eigoje norėjome paliesti. Pavyzdžiui, turime labai artimą draugę gydytoją, kuri visą tą laiką dirbo Pjačencos ligoninėje, šalia viruso epicentro. Su ja susisiekdavome kone kasdien, jai buvo būtinas palaikymas. Šiame regione aukų buvo be galo daug, daktarai jautėsi bejėgiai prieš šią ligą ir prieš mirtį. Ją nufotografavome jau po keletos mėnesių ir norėjome, jog iš nuotraukos jaustųsi tas vienišumo jausmas, kuris tuo metu buvo persismelkęs jos pasakojimuose.

Pradėjus skelbti dienoraštį ir pasikalbėjus su kai kuriais draugais išgirdome, kad daug ką pradžiugino linksmos nuotraukos su Umberto ir jo mėgstamomis morkomis. Dauguma taip ir sustojo ties morkomis, bet tai tikrai buvo ne viskas, apie ką mes norėjome kalbėti. Pirmosios dienoraščio nuotraukos turi išties daug lengvumo, sukelia šypseną. Tuo metu nesinorėjo dramatinti ir taip slogios situacijos. Bet laikui bėgant slogutis pasirodė ir fotografijose, tai mums buvo savotiška iškrovos forma.“

Kaip pagrindinis nuotraukų herojus – jūsų sūnus Umberto – reagavo į fotografijas? Kaip pavyko paaiškinti sūnui kas vyksta? Ne veltui šio sudėtingo laikotarpio herojais vadinami ne tik medikai, bet ir vaikai, kuriems teko prisitaikyti prie neįprastai sudėtingų sąlygų.

„Karantino laikorarpiu Umberto gyvenime pasikeitė tik keletas esminių dalykų. Pirmiausia, nebeturėjome gyvo kontakto su močiute, kurią kas mėnesį aplankydavome arba sulaukdavome jos vizito. Be to, jo įprastoje dienos rutinoje visuomet būdavo parkas ir žaidimai gryname ore, pasivaikščiojimai gamtoje.

Pirmąsias karantino savaites dažnai sulaukdavome klausimo, kada eisime į parką, po to jau tik konstatuodavo faktą, kad parkas uždarytas. Net ir tuomet, kai jį atidarė vis pasitikslindavo, ar parkas uždarytas šiandien, ar ne. Jo mažas amžius leido greitai prisitaikyti prie esamų pokyčių, tik mums buvo kiek sunkiau matyti, kaip jis, netyčia per daug prisiartinęs prie kokio kaimyno išsigandęs grįždavo bėgte atgal. Bet ir šiuo atveju, kaimynai buvo genialūs, sugalvodavo įvairiausių siurprizų ir žaidimų, kuriuos būtų galima žaisti kartu, laikantis saugaus atstumo.

O fotoaparatas – jam įprastas dalykas, todėl dažnai net nereaguodavo, kai į jį nukreipdavome objektyvą. Bet kaip tikras dvimetis griežtai atsakydavo ne, jei paprašydavome papozuoti.“

Buvo daug kalbėta apie tai, kad italai pandemijos metu iš naujo atrado kaiminystę. Ir jūsų nuotraukose pagrindinis veiksmas vyksta jūsų daugiabučiame name. Kaip reagavo kaimynai į šį projektą, kaip juos įtraukėte?

„Ilgą laiką atsidūrus apribotoje erdvėje, pasikeičia ir pačio laiko pojūtis – dveji mėnesiai namuose, be galimybės išeiti net pasivaikščioti, tuo metu slinko kaip metai, o net pats menkiausias įvykis, nutikęs tą dieną, atrodė kaip didžiausias patirtas nuotykis. Ir tų nuotykių mūsų gyvenime, pasirodo, nutinka iš tiesų daug.

Namo, kuriame tuo metu gyveno devynios šeimos, pati struktūra buvo palanki bendravimui. Kad didžiajai daugumai kilo žmogiško ryšio poreikis pastebėjome jau po savaitės, kuomet kaimynai dienos metu pradėjo atverti namų duris į vidinį kiemą. Mus pasiekdavo šurmulys, iš virtuvių sklindančių kepinių kvapas. Taip visi ir pradėjome kišti nosis lauk ir kalbėtis.

Papasakojus apie mūsų dienoraštį ir norą juos įtraukti į procesą, sulaukėme didelio entuziazmo, juk tuo metu tai atrodė didelis įvykis. Šioje vietoje mums padėjo fotožurnalistinė patirtis iš laikų, kuomet dar dirbome nacionaliniam italų dienraščiui „La Repubblica“. Būdavo, paskambina kaimynė ir praneša, kad šiandien šilta diena ir planuoja picos tešlą minkyti atsidariusi savo virtuvės duris ir gal norėtume ją nufotografuoti. Arba, kad kaimynų dukra rytojaus dieną pradeda savanoriauti ir dalinti rajone nemokamas kaukes. Viskas buvo į temą, viskas buvo įdomu.

Beje, po oficialios parodos ketiname tą patį surengti ir savo namo vidiniame kieme su visais kaimynais. Žinoma, jei tuo metu tai dar bus galima padaryti.“

Jūsų karantino dienoraštis sulaukė tikrai didelio susidomėjimo, nors pradinė mintis buvo jį kurti tam, kad dvimetis sūnus prisimintų šį ypatingą periodą. Nuotraukos netrukus bus eksponuojamos Florencijoje. Kaip sulaukėte pasiūlymo viešai pristatyti savo darbus ir parodyti juos kur kas platesnei auditorijai?

„Organizuoti parodą pandemijos akivaizdoje nėra lengva užduotis. Situacija yra tokia sunkiai nuspėjama, kad nežinome, kas bus po savaitės, o ką jau kalbėti apie rugsėjo mėnesį. Kaip ir minėjome anksčiau, šios nuotraukos gimė be tikslo surengti parodą.

Tik bėgant savaitėms iš atgarsių, sulauktų komentarų supratome, kad ši istorija gali turėti ir universalią vertę. Žmonės save atpažindavo esamose situacijose, pradėjo mums pasakoti savo išgyventas istorijas, jautėsi bendrumo jausmas, visi jautėmės labai panašiai. Galbūt dėl to šis dienoraštis susilaukė tokio populiarumo.

Pirmasis straipsnis apie mūsų projektą išėjo Milane leidžiamo įtakingo dienraščio „Corriere della Sera“ portale. Suveikė traukos dėsnis. Kito nacionalinio dienraščio – „La Repubblica“ – žurnalistė Gaia Rau viename interviu, kalbėdama su vienu iš festivalio „Storie differenti“ (šio festivalio metu bus eksponuojamos fotografijos, – aut.) organizatoriumi Claudio Ascoli, užsiminė apie mus bei pasiūlė surengti parodą festivalio metu. Idėja patiko ne tik organizatoriams, bet ir mums.

Labai vertiname „Chille de la Balanza“ teatro trupę ir dažnai lankydavomės San Salvi (buvusioje psichiatrinėje ligoninėje), kurioje įsikūrusi trupė, renginiuose, spektakliuose, parodose. Dino Campana, Cesare Pavese poezijos įtaka – tai dar viena sąsaja su šia teatro trupe. O visą kitą padarė festivalio organizatorių aistra ir atsidavimas – mums tereikėjo ištarti „taip“.

Ši paroda, nepaisant visų apribojimų, suteikia galimybę sutikti lankytojus akis į akį, pamatyti betarpiškas reakcijas, išeiti iš namų ir žengti į platesnę publiką.

Mūsų nuotrauka taip pat buvo atrinkta ir dar vienai parodai „ICP Concerned: Global Images for Global Crisis“, kurią organizuoja tarptautinis Niujorko Fotografijos centras (International center of Photography (ICP) New York). Nuo kovo 20 dienos fotografai iš viso pasaulio buvo kviečiami pasidalinti patirtomis akimirkomis Covid-19 akivaizdoje. Dalyvavo profesionalai iš 50 šalių. Mūsų nuotrauka buvo atrinkta ekspozicijai. Dėl esamos sunkios koronaviruso situacijos, paroda kol kas vyks virtualiai. Jos atidarymas įvyko rugpjūčio 28 dieną.

10 nuotraukų buvo atrinka parodai „LIFE in the time of Coronavirus“, kuri bus eksponuojama rugsėjį Lombardijos ir Lacijaus regionuose.

Esame kolektyvinio projekto „Arcipelago 19|Atlante visivo della Pandemia“ dalis, kur buvo publikuotos kelios nuotraukos.“

Kaip šis karantino periodas pakeitė jūsų gyvenimą? Ar po sulaukto pripažinimo turite minčių ateityje fotografuoti ne tik fotosesijas, bet ir rengti parodas?

„Abu su vyru esame fotografai bei tėvai. Vaikas į darželį dar nėjo, todėl didžiąją laiko dalį ir taip praleisdavome visi kartu, tad esminių buitinių pokyčių nepatyrėme. Kovo mėnuo mums visuomet buvo intensyvus pasiruošimas naujajam darbo sezonui, kuris paprastai prasidėdavo jau balandžio mėnesį ir įgaudavo pagreitį gegužės pabaigoje. Tik šįkart vietoj fotosesijų laiko, vietos ir kitų aplinkybių planavimo teko derinti užstato grąžinimo, sesijų nukėlimo, atšaukimo klausimus.

Iš pradžių dar atrodė, kad visa tai vasaros vidurio nepaveiks, bet jau po mėnesio mūsų visų metų darbo kalendorius buvo praktiškai tuščias. Mūsų darbas – tai ne ta saugi, užtikrinta, su visomis garantijomis darbo vieta, todėl visada buvome pasiruošę netikėtoms situacijoms. Bet ši pandemija visiems parodė, kad saugi darbo vieta apskritai neegzistuoja ir, kad mes labai daug ko nepriplanuosime į tolimą ateitį. Saugumo, pastovumo jausmas – tai tik iliuzija. Užteko keletos dienų ir tas saugus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.


Mes visus tuos „MeDisProject Photography“ gyvavimo metus gyvenome lyg laimės burbule. Tai, ką darėme, mums visada patiko, bet iš to gerumo ir, tikriausiai, iš tingumo neskyrėme laiko asmeniniams kūrybiniams projektams, nors idėjų visada turėjome. Štai ir atsirado laiko šiems poreikiams patenkinti. Idėjų turime ir ateičiai, bet planų jau nebe.

Daugiau ar mažiau permainų pandemija atnešė į kiekvieno mūsų gyvenimą. Daug ką atėmė, bet daug ką padėjo atrasti iš naujo. Ką atradote jūs?

„Svarbus mūsų karantino momentas buvo suartėjimas su kaimynais. Skamba paradoksaliai, juk tai buvo metas izoliacijai, bendravimui nuotoliniu būdu. Prieš karantiną prisimename šį Florencijos netipišką daugiabutį kaip labai tylų. Vidinis kiemas karantino metu tapo vienintelė vieta įkvėpti gryno oro, pabendrauti vienas su kitu. Užsimezgė gražių draugysčių, nuolatos dalinomės pagamintais skanėstais, receptais, perskaitytų knygų įspūdžiais. Kaimynas, tądien einantis į parduotuvę, pranešdavo visiems ir paklausdavo, ar netrūksta ko. Bendravimas tęsiasi ir toliau.


Kas per šį karantiną labai nudžiugino, tai patirtas bendruomeniškumas. Italija visiems skeptikams įrodė, kad čia žmogaus gyvybė yra didesnė vertybė negu ekonominė gerovė. Norisi tuo pasidžiaugti. Žmonės iš tiesų susikaupė, surimtėjo ir laikėsi visų itin griežto karantino taisyklių vardan bendros gerovės. Visi bandėme apginti pačius silpniausius. Bet panašu, kad kelias dar labai ilgas ir neturime pamiršti to, ką iki šios dienos mus išmokė ši patirtis.“