Pasaulio lietuvių balsas

2020.06.15 10:30

Maskvos lietuvis – apie Sausio įvykius ir telegramą Gorbačiovui: tai buvo pirmasis drąsus draugijos dokumentas

Liana Binkauskienė, specialiai LRT.lt iš Maskvos2020.06.15 10:30

Kiekvienas žmogus, atsidūręs svečioje šalyje, pasirenka savo kelią. Prieš beveik šešis dešimtmečius Maskvoje įsikūręs Antanas Jonkus savo gyvenimo kelią skyrė lietuvybės sklaidai ir jos puoselėjimui svečioje šalyje. Prancūzų kalbos specialistas, vertėjas, sociologijos mokslų daktaras, dėstytojas kartu su bendraminčiais čia įkūrė Maskvos lietuvių kultūros bendriją (MLKB) ir tapo pirmuoju jos pirmininku bei ilgamečiu lietuviško istorinio kultūrinio periodinio Maskvos lietuvių leidinio „Moscovia“ redaktoriumi. 

Jis buvo tas žmogus, kuris Lietuvai skausmingomis Sausio įvykių dienomis išdrįso greitai išsiųsti telegramą SSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui, reikalaudamas nutraukti žiaurumus Lietuvoje. Tai buvo pirmasis oficialus ir labai drąsus bendrijos dokumentas.

Neištesėtas pažadas pakeitė gyvenimą

A. Jonkaus gimtinė – Kretingos rajonas, Žvainių kaimas. Vilniaus universitete jis baigė prancūzų kalbą ir literatūrą, mokytojavo ir vertėjavo Trakuose, Kaune. Iš prancūzų kalbos į lietuvių išvertė tris romanus: Elsos Triolet „Rožės išsimokėtinai“, Muludo Ferauno „Žemė ir kraujas“ ir Herve Bazino „Vardan sūnaus“.

Kaip žemaitis atsidūrė Maskvoje? „1963 m. Maskvos užsienio kalbų institutas paskelbė apie konkursą į aukštuosius kursus užsienio kalbų specialistams. Juos baigusiems buvo pažadėta stažuotė Prancūzijoje. Susižavėjau tuo pažadu ir atvykau į Maskvą mokytis. Tačiau institutas „Injaz“ jo neišpildė. Toliau klasika: įsimylėjau, sukūriau šeimą ir taip likau Maskvoje“, – pasakoja Antanas.

Įsikūręs Rusijos sostinėje A. Jonkus porą metų dėstė prancūzų kalbą tame pačiame studentams pažado netesėjusiame institute, dirbo moksliniu bendradarbiu įvairiuose mokslinio tyrimo institutuose, apgynė filosofijos (specialybė – sociologija) mokslų kandidato disertaciją. Jau 1967 m. jam nusišypsojo laimė dirbti labai perspektyvioje ir tuo metu naujoje – kultūros ir meno sociologijos – srityje. Mokslinį tiriamąjį darbą dirbo ir Rusijos valstybinėje bibliotekoje.

Svarbi žinia liko nutylėta

Atgimimo Lietuvoje metais Maskvos aukštosiose mokyklose studijavo daug Lietuvos jaunimo, veikė studentų sambūris „Atžalynas“, subūręs per šimtą jaunuolių. Lietuviškąjį Maskvos jaunimą vienijo studentas Justas Dvarionas, didžiojo lietuvių kompozitoriaus Balio Dvariono anūkas.

„Rinkdavosi visi į Lietuvos atstovybės patalpas Povarskajos gatvėje 24, kuriose tarpukariu Lietuvos Respublikos pasiuntiniu Rusijoje dirbo poetas simbolistas J. Baltrušaitis, iki išnaktų skambėdavo lietuviška daina, repetuodavo tautinių šokių šokėjai, buvo gvildenamos aktualios politinės problemos, aptariami iš Vilniaus traukiniu atgabenti „Atgimimo“ straipsniai, be užmokesčio studentai dirbo lietuviškoje sekmadieninėje mokykloje. Čia buvo ir „Atžalyno“ štabas, vadinamas SIA (Sąjūdžio informacijos agentūra)“, – pasakoja A. Jonkus.

„Nustatytomis dienomis ir valandomis tame štabe kas nors (pagal grafiką) budėjo: priiminėjo fakso pranešimus iš Sąjūdžio būstinės Vilniuje, perdavinėjo juos toliau kažkam iš Maskvos adresatų. Man taip pat teko keletą kartų ten budėti“, – prisimena Antanas.

Kartą jam bebudint ateina faksas su maždaug tokiu tekstu: „Naujai išrinktoji Aukščiausioji Taryba, kaip tikimasi, poryt, sekmadienį, paskelbs Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.“

„Naujiena savo netikėtumu mane tiesiog pribloškė. Nudžiugino? Taip!!! Bet ir nežinia, ką su ja daryti! Pagal instrukciją tą žinią reikėjo toliau perduoti kažkokiam neaiškiam adresatui Maskvoje. Bet tą žinią perduodant Maskvoje iškart sužinos saugumo darbuotojai, ir jie, žinoma, sutrukdys paskelbti nepriklausomybę, naiviai galvojau aš.

Tiesa, man tada neatėjo į galvą, kad sovietinis saugumas tą naujieną tikriausiai sužinojo anksčiau už mane. Taigi, nuraminęs savo sąžinę, tos džiugios ir brangios naujienos neperdaviau toliau – nežinomam asmeniui“, – prisimena tokią jaudinančią situaciją A. Jonkus.

Bendrijai dirvą paruošė aplinkybės

Tačiau studentų veikla pamažu geso ir Maskvos lietuviai „senbuviai“ panoro steigti savo organizaciją. Tam buvo ypač gera dirva. Prieš trisdešimt dvejus metus birželio 3 d. buvo įsteigta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Nuvilnijusi galinga atgimimo banga pažadino iš dvasinio snaudulio tautiečius, išmėtytus po beribes Rusijos platybes.

„Kas galėjo likti abejingas, matydamas, kaip sovietų kareiviai šautuvų buožėmis tranko į galvas lietuviams, kaip liejasi kraujas prie TV bokšto. Ir Maskvos lietuviai drąsiai išėjo piketuoti prie niūrios įstaigos „SSSR prokuratūra“ Puškinskajos gatvėje“, – pasakoja Antanas.

Maskvoje 1989–1990 metais jautėsi didžiulis pakilimas: vyko grandioziniai mitingai ir eisenos. Demokratai aktyviai veikė ir tikėjo galėsią pertvarkyti Rusiją. Jie aktyviai palaikė ir Lietuvos siekius: nepriklausomybės pripažinimą, blokados nutraukimą.

Su jauduliu skaitomi pranešimai iš Lietuvos, sekamos naujienos, įveikiant baimę ir nepaisant grasinimų einama į mitingus su lietuviška trispalve rankoje ir širdyje.

„Ruošdamiesi eisenai ar mitingui susirinkdavome prie paradinių Lietuvos ambasados durų. Čia išskleisdavome vėliavas, pririšdavome jas prie improvizuotų kotų. Ir iškilmingai žygiuodavome.

Prisimenu, kaip prie sankryžos Novyj Arbat–Sadovoje Kolco mus pasitinka minia kitų demonstrantų, žygiuojanti nuo metro Barikadnaja link centro. Susitinkame, džiugiai glėbesčiuojamės ir toliau traukiame į Manežnaja ploščad.

Plakatų būdavo įvairių, priklausomai, kam skirtas mitingas: „Svobodu Litvie!“„Doloj KPSS“ ir pan. Keliasdešimt tūkstančių dalyvių susirinkdavo Maniežo aikštėje, ant pakilimo prie viešbučio „Moskva“ skeldavo kalbas politikai Jurijus Afanasjevas, Valerija Novodvorskaja ir kiti“, – prisimena A. Jonkus.

Kartu su Antanu į mitingus su lietuviška trispalve ėjo ir jo žmona maskvietė Olga.

Tokioje pakilimo dvasioje Maskvoje gimsta lietuviška salelė – Lietuvių kultūros bendrija Maskvoje.

Telegramoje M. Gorbačiovui – griežtas reikalavimas

„Į lietuvių bendrijos lyderius pretendavo Kęstutis Janulaitis, žymaus prieškarinės Lietuvos veikėjo, istoriko ir advokato prof. A. Janulaičio sūnus, nuo 1966 m. nuolat gyvenęs Maskvoje.

K. Janulaičio pastangomis per Lietuvos kultūros fondą ir buvo pradėta steigti Lietuvių kultūros bendrija Maskvoje.

K. Janulaičio bičiuliai – pasaulio piliečiai (Tomas Venclova, Virgilijus Čepaitis, Natalija Trauberg ir kiti) padėjo jam užmegzti ryšius ir su pažangiąja Maskvos inteligentija. Pavyzdžiui, jis privačiai dėstė prancūzų kalbą N. Trauberg anūkams, stačiatikių kunigo Aleksandro Borisovo dukrai, bendravo su įžymiojo dvasininko Aleksandro Menio broliu Pavlu, su bažnyčios „Novaja Derevnia“ lankytojais. Maskviečiams inteligentams Kęstutis padėdavo „surasti Lietuvą“, – taip apie bendražygį ir lietuvių diasporos lyderį atsiliepia A. Jonkus.

Deja, netikėta Kęstučio mirtis nutraukė pradėtą darbą. Tuomet už bendrijos vairo 1990 m. stojo artimiausias jo bendražygis A. Jonkus.

Jis, kaip bendrijos pirmininkas, tragiškomis Lietuvai 1991 m. sausio dienomis išdrįso pasiųsti telegramą tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui M. Gorbačiovui su reikalavimu „nutraukti žiaurius veiksmus Lietuvoje“. Tai buvo vienas pirmųjų bendrijos aktų – spontaniškas ir drąsus žingsnis. „Deja, telegramos tikslaus teksto neišsaugojome, tada mums rūpėjo kiti dalykai“, – apgailestauja A. Jonkus.

Tautiečių kvietimas į bendriją – laiškai ir asmeniniai skambučiai

Per metus susiformavo pagrindinis bendrijos branduolys, veiklos kryptys. Pirmiausia – Lietuvos valstybinių ir religinių švenčių ruošimas. „Tiesa, gausesni lietuvių susibūrimai buvo dar reti. Lietuviai dažniau susitikdavo mažais būreliais bute prie arbatos puodelio ar kitokių vaišių“, – pasakoja Antanas.

Daug bendrijai padėjo Alfonsas Augulis ir jo organizacija „Tėviškė“, per kurią Maskvos lietuviams vėliau buvo užsakoma lietuviška spauda.

O kaip lietuviai vis gausiau būrėsi Maskvoje veikti bendrai? A. Jonkus prisimena, kad buvo išbandytos įvairios vadybinės taktikos: pavyzdžiui, A. Jonkus su žmona Olga „Tėviškės“ organizacijoje peržiūrėjo dešimtis tūkstančių spaudos prenumeratorių kvitų ir atrinko Maskvos adresus.

Keliems šimtams maskviečių, užsisakiusiems lietuvišką spaudą, buvo išsiųsti kvietimai apsilankyti bendrijos šventėje, tokie skelbimai buvo iškabinti ir prie Šv. Liudviko bažnyčios durų. Pastangos nenuėjo veltui.

„Ne visi kviestieji atsiliepė (žmonės buvo sovietinės imperijos įbauginti ir įtarė provokaciją), bet kolektyvas visgi išaugo per šimtą žmonių“, – džiaugėsi Antanas. Buvo išmėgintas ir toks Maskvos lietuvių verbavimo į bendriją būdas: ieškota miesto telefonų knygoje lietuviškų pavardžių ir skambinta konkretiems adresatams. Tačiau tai nepasiteisino: žmonės į skambučius atsiliepdavo įtariai, o kartais ir piktai.

1991 m. spalio mėn. Maskvos lietuvių kultūros bendrija buvo juridiškai įteisinta.

Bendrijos veikla: nuo vakaronių – iki mokslinio darbo

Veiklos pradžioje MLKB daugiausia dėmesio kreipė į valstybinių ir religinių švenčių atgaivinimą. Kita kryptis buvo švietimas. Studentija organizavo ir kelerius metus vedė sekmadieninę lietuvišką mokyklą. Vėliau į tą darbą įsitraukė ir vietiniai lietuviai.

Tuometinio Lietuvos Respublikos Maskvoje atstovo Egidijaus Bičkausko ir mokytojos Solveigos Valatkaitės pastangomis buvo įsteigta ir ėmė sėkmingai veikti lietuviška pradinė mokykla. 1992 metais ji jau oficialiai tampa lietuvių ir rusų mokykla „Šaltinėlis“.

Daugelį metų veikė lietuvių kalbos kursai suaugusiesiems. Juos vedė mokytoja, kartu ir bibliotekininkė LR ambasados bibliotekoje Nijolė Šidlavičiūtė. Apie kursų metodinį lygį galima spręsti jau iš to, kad juos baigę žmonės rašė eiles lietuvių kalba arba išvykdavo tęsti studijų į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Atrodo, tie kursai suvaidino gana svarbų vaidmenį, nes buvo ne tik mokoma lietuvių kalbos, bet ir skiepijama meilė lietuvybei apskritai. Beje, šiuose kursuose lietuvių kalbos mokėsi ir Antano žmona Olga.

Bendrija vykdė ir mokslinį tiriamąjį darbą. Jonas Daunys su grupe bendraminčių Maskvos archyvuose rinko vertingą su Lietuva susijusią medžiagą. Archyvinė veikla buvo derinama su vilniečiu prof. Žilevičiumi.

A. Jonkus bendrijos pirmininku buvo apie dvejus metus. „Jaučiau, kad organizacinis darbas, darbas su žmonėmis – ne mano pašaukimas. Todėl noriai pirmininko vietą užleidau Vyčiui Viliūnui. Man labiau patiko literatūrinis darbas, tekstų rašymas“, – sako Antanas.

„Bendrijos veikla tai suaktyvėdavo, tai visai išblėsdavo. Daug kas priklausė ir nuo vadovaujančio asmens savybių, ir nuo politinės situacijos krašte. Ne kiekvienas iš lyderių (bendrijos pirmininkų) uoliai puoselėjo lietuvybę. Kai kas nelabai pagarbiai vertino naująją Lietuvos Respublikos valdžią. Be to, kai Maskvos valdžia pasiūlė susitikimams naudotis Tautų namais, bendrijoje išryškėjo susiskaldymas.

Tenykštis rusiškas aptarnaujantis personalas, oficiali bendravimo kalba – rusų kalba – daug kam nepatiko, ir dalis lietuvių nustojo vaikščioję į renginius. Kai kurie bendrijos lyderiai neteko autoriteto.

Bendrija ir dabar juridiškai veikia. Bet iniciatyvą organizuoti kultūrinius ir kitokius renginius Maskvos lietuviams (ir ne tik lietuviams) perėmė LR ambasada Rusijos Federacijoje“, – sako pirmosios lietuvių kultūros bendrijos Maskvoje pirmininkas A. Jonkus.

„Moscovia“ pasakojo apie Lietuvą

A. Jonkus, perleidęs bendrijos vadovo vairą, ėmėsi širdžiai mielos veiklos: pradėjo Maskvoje leisti lietuvišką nepriklausomą istorinį kultūrinį periodinį Maskvos lietuvių leidinį „Moscovia“ („Lietuviški sąsiuviniai“).

Leidinys ėjo 1993–2003 metais, jo pavadinimas pasiskolintas iš jėzuito Antonio Possevini (autorius aprašo savo misiją pas carą Ivaną Rūstųjį).

„Kaip stimulas mūsų veiklai pasitarnavo turbūt minėtas lietuvių studentų klubas Maskvoje „Atžalynas“. 1988 metų antrojoje pusėje ir ištisus 1989 metus studentija vedė audringą politinę veiklą: vežiojo iš Vilniaus didžiules kuprines Sąjūdžio spaudos (lietuvių ir rusų kalbomis), platino ją tarp maskviečių. Į tą veiklą įsitraukė ir keletas vyresnio amžiaus lietuvių, nuolat gyvenančių Maskvoje. Tai paskatino ir mus leisti savo spaudą“, – svarsto Antanas.

„Pirmąjį leidinio „Moscovia“ (1993 m.) tiražą spaustuvėje padėjo atspausdinti draugai iš naujo katalikiško žurnalo „Tiesa ir gyvenimas“ („Истина и жизнь“). Bet toliau teko eilinį mašinraščio maketą tiražuoti leidyklose už nedidelę pinigų sumą ir paskui lapus patiems rankomis sudėlioti ir susegti. Pagamindavome po keliasdešimt leidinio egzempliorių. Spaudos darbų išlaidas iš pradžių kompensuodavo verslininkai, kurie palaikė glaudžius ryšius su LR ambasada Maskvoje. Leidinys buvo platinamas tik bendrijoje“, – leidinio istoriją pasakoja jo redaktorius A. Jonkus.

Leidinio tematika – MLKB problemos, įvykiai Lietuvoje, religiniai klausimai. Tautinio atgimimo metais aktualu buvo pasakoti tautiečiams apie Lietuvos vėliavą, kitą simboliką, tautines tradicijas, papročius (kaip ruošti Kūčių, Velykų stalą, švęsti Jonines ir t. t.). Suprantama, bėgant metams, leidinio tematika keitėsi, vis dažniau žurnalo puslapiuose atsispindėjo šiuolaikinė problematika.

Kai kurios temos išlieka visą laiką. Pavyzdžiui, rubrika „Kalbos kultūra“. Kalbos klausimai aktualūs ir pačioje Lietuvoje. O ką jau kalbėti apie rusakalbėje aplinkoje dirbančius tautiečius, kai kurie iš jų (pavyzdžiui, tremtinių vaikai) buvo baigę rusiškas mokyklas ir, aišku, neturėjo gimtosios kalbos pagrindų.

Savo apsakymus leidinyje „Moscovia“ spausdino Kazys Kėdaitis, Klemensas Jorudas, eilėraščius – Mindaugas Pilėnas, kiti tautiečiai.

Žurnalo tiražas buvo mažas (keliasdešimt egzempliorių). Tik Išeivijos ir tautinių mažumų departamentui pradėjus teikti finansinę pagalbą, „Moscovia“ pradėta leisti 100–150 egz. tiražu. Leidinyje „Moscovia“ dauguma tekstų buvo publikuojami lietuvių kalba, kai kurie – ir rusų kalba.

Leidinio redaktoriaus darbą po A. Jonkaus iki 2009 m. tęsė Vytautas Tutinas.

Lietuvių diaspora svetur – integrali tautos dalis

Kaip kito lietuvių diaspora Maskvoje bėgant laikui? „Pradžioje svarbu buvo išsaugoti lietuvybės dvasią, meilę tėvynei, papročius bei kalbą.

Pavyzdžiui, asmenys (tremtinių vaikai), subrendę svetimoje aplinkoje, Sibire, labai menkai bemokėjo gimtąją kalbą. Buvo svarbu mokyti lietuvių kalbos. Bendraujant lietuviškoje aplinkoje tų asmenų kalbėsena normalizavosi. Vėliau aktualiais dalykais tapo tautinių bei religinių švenčių minėjimas, lietuviškų papročių laikymasis, nacionalinių valgių (pavyzdžiui, cepelinų) ruošimas ir t. t.“, – apžvelgdamas situaciją pasakoja Antanas.

„Diasporos ateitis priklausys nuo pačių lietuvių poreikių ir nuo Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje politikos. O poreikis bendrauti gimtąja kalba, domėtis menu, spręsti iškylančias tautines, buitines problemas visada bus aktualus. Lietuvių diaspora yra integrali tautos dalis, ir ji gyvastinga tik tol, kol ji gyvena vienu ritmu ir viena dvasia su visa tauta“, – prognozuoja pirmasis Maskvos lietuvių kultūros bendrijos pirmininkas A. Jonkus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.