„Kiek giliai mumyse įsišaknijusi lietuviška tapatybė atskleidžia tai, ar galime pasidžiaugti lietuviškai kalbančiais ir su Lietuva, jos istorija, kultūra save tapatinančiais vaikais. O jeigu dar sulaukiame lietuviškai kalbančių anūkų – tai yra tautybės išsaugojimo pagrindas“, – TV misijai „Pasaulio Lietuva“ sako Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, Punsko lietuvių kultūros namų teatro instruktorė, režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.
Punsko lietuvių istorija yra išskirtinė, nes čia gyvenantys tautiečiai ne patys pasirinko, o istoriškai maždaug prieš 100 metų buvo atskirti nuo Lietuvos. Kaip per visą šį laikotarpį tautiečiams pavyko Punską išlaikyti lietuviškiausia vieta Lenkijoje?
Renkasi lietuviškus universitetus
Remiantis garsaus diplomato, signataro Petro Klimo surinktais duomenimis, dar 19-to amžiaus pabaigoje Seinų apskrityje, kuriai priklauso Punsko valsčius, lietuviškai šnekėjo apie 97 proc. gyventojų. Ir šiandien Punskas, kuriame gyvena kiek daugiau nei tūkstantis gyventojų, iš kurių 75 proc. yra lietuviai, – svarbus Lenkijos lietuvių kultūros centras. Čia nuolat veikia vaikų darželis, pagrindinė mokykla, gimnazija ir licėjus, bažnyčia, biblioteka ir leidykla.
Istorijos mokytojas, buvęs ilgametis Punsko lietuvių licėjaus direktorius Juozas Sigitas Paransevičius pasakoja, kad kuomet Punske yra bandoma suskaičiuoti, kiek belikę lietuvių, tai skaičiuojami tie žmonės, kurie dar kalba lietuvių kalba.
„Jei žmogus nebekalba lietuviškai, tai dažniausiai jis jau ir nebeskaito šia kalba, nebesidomi lietuvių literatūra. Būna, šeimoje žmonės nebekalba lietuviškai, bet visuomenėje šia kalba vis dar bendrauja. Kita vertus, kai tik šeimoje nustojama bendrauti, nutautėjimas vyksta labai greitai“, – mintimis dalijasi J. S. Paransevičius.
Pedagogas pastebi, kad galbūt dėl to, jog ne geografinėje Lietuvos teritorijoje gyvenantys lietuviai patiria realią nutautėjimo grėsmę, jie itin aktyviai dalyvauja lietuviškoje kultūrinėje veikloje. Lietuvos tradicijas puoselėja visos kartos, taip pat ir jaunimas.
Pavyzdžiui, apsilankę Punsko Kovo 11-osios licėjuje išgirsite ne tik lietuviškai pamokų metu kalbančius mokinius ar švenčių metu dainuojamas lietuvių liaudies dainas, bet ir įdomų faktą apie tai, kaip šio licėjaus moksleiviai planuoja savo ateitį.
„Reikėtų pasidžiaugti, kad į užsienį studijuoti norintys išvykti mūsų abiturientai renkasi Lietuvą. Pamenu, prieš keletą metų viena licėjų baigusi moksleivė pasirinko išvykti į Didžiosios Britanijos aukštąją mokyklą, bet šiaip jau beveik pusė moksleivių lieka Lenkijoje, kita pusė išvyksta į Lietuvos aukštąsias mokyklas.
Ir džiugu, ir truputį gaila, kad moksleiviai dažniausiai po studijų pasilieka Lietuvoje. Tad mūsų čia mažėja“, – pasakoja Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorius Alvydas Nevulis.
Ne diaspora ir ne emigrantai
Punsko krašto lietuviai sako, kad jų padėtis labai skiriasi nuo dabartinės diasporos ar tų žmonių, kurie iš Lietuvos išvyko pokario metais. Etninėse Lietuvos žemėse gyvenantys tautiečiai nevadina savęs diaspora. Anot Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkės J. Malinauskaitės-Vektorienės, Punsko lietuviai – iridentai, nes dėl Lietuvos ir Lenkijos valstybių sienų pakeitimų buvo atskirti nuo tėvynės.
„Niekada nebuvau emigrantė ir nebuvau kailyje to žmogaus, kuris išvyko. Aš jau nuo vaikystės užaugau su mintimi, kad esu kitokia nei didžioji dalis mano aplinkos žmonių Lenkijoje. Aš esu lietuvė“, – savo istoriją pasakoja Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
J. Malinauskaitės-Vektorienės teigimu, nors istoriškai susiklostė, kad Punsko lietuviai liko gyventi svetimoje šalyje, tačiau lietuvybės idėja visada išliko žmonių viduje ir ji perduodama iš kartos į kartą. Prabėgus šimtmečiui tėvynės ilgesys nebėra toks stiprus, kaip anuomet, tačiau Punsko krašte išlikęs stiprus ryšys su Lietuva.
„Sausio 13-osios mitingai vyko ir mūsų krašte. Pamenu, buvau vaikas, kai sekėme tuos įvykius. Kai reikėdavo pagalbos, organizuodavome rinkliavas. Visada stengėmės palaikyti Lietuvą, lyg būtume priešpilis. Dažnai taip ir esame vadinami – Lietuvos priešpilis“, – kalba J. Malinauskaitė-Vektorienė.
Savo ruožtu Punsko licėjaus direktorius A. Nevulis taip pat gimė Punsko krašte, baigęs licėjų įstojo mokytis į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Kaip sako pašnekovas, tai buvo be galo įsimintini metai, Lietuvoje triumfavo Atgimimas.
„Iš viso Kaune praleidau šešerius metus ir tai buvo iš tiesų smagūs laikai. Pakili nuotaika, džiaugsmas, kad pagaliau esame laisvi. Tačiau aš gimiau kaime ir, prisipažinsiu, didmiestyje nepritapau, jis manęs ir dabar netraukia. Mano svajonė buvo sugrįžti į gimtąjį kraštą“, – kalba A. Nevulis.
Skirtumas tarp žodžių „pilietybė“ ir „tautybė“
Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė J. Malinauskaitė-Vektorienė teigia, kad, norint išsaugoti tautinę tapatybę, pilietybės klausimas yra antrinis. Vien dėl to, kad Punske gimę lietuviai neturi teisės į Lietuvos pilietybę. Todėl tie, kurie nors ir neturi lietuviško paso, tačiau nori būti naudingi Lietuvai ir tautai, tikrai atranda veiklos ir tikslų, nes tapatybei nėra sienų.
„Labai atskiriu žodžius „pilietybė“ ir „tautybė“. Nereikia jų maišyti. Kalbant apie lietuvybę, visada sakau, kad, kiek giliai mumyse įsišaknijusi lietuviška tapatybė, atskleidžia tai, ar galime pasidžiaugti lietuviškai kalbančiais ir su Lietuva, jos istorija, kultūra save tapatinančiais vaikais.
O jeigu dar sulaukiame lietuviškai kalbančių anūkų – tai yra tautybės išsaugojimo pagrindas. Pilietybė – visai kitas klausimas. Pilietybė, visų pirma, yra balsas. Nenorėčiau šiandien balsuoti Lietuvoje, nes negyvenu ir nesuprantu, kokie yra žmonių poreikiai, man būtų labai sunku priimti spredimą“, – pažymi J. Malinauskaitė-Vektorienė.
Kiek pastangų pareikalauja pasaulio lietuviams išlaikyti lietuvišką dvasią? Į šį klausimą atvirai atsako moksleivis Edvinas Pajaujis. Anot jo, auginti lietuvybės daigą nėra paprasta, juk sąlyčio taškų ir kontakto su Lietuva nėra tiek daug.
„Galima sakyti, kad čia, Punske, mes kuriame savo Lietuvą. Čia puoselėjame tradicijas, kultūrą, stengiamės visa tai išlaikyti. Iš tikrųjų tai nėra labai lengva, juk gyvename apsupti lenkų kalbos ir kultūros. Sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp lietuviškosios ir lenkiškosios kultūrų, nenuskriausti nė vienos“, – tvirtina E. Pajaujis.
Aplankiusi Punsko lietuvių bendruomenę TV misija „Pasaulio Lietuva“ suvokė, kad tapo unikalių aplinkybių liudininkai. Seinų, Punsko krašto lietuviai nėra nei išeiviai, nei, kaip juokaujama, „ateiviai“. Apskritai, jiems netinka jokie populiarūs užsienio lietuvių apibūdinimai. Jie nėra emigrantai, tačiau ir ne Lietuvos piliečiai. Tad taip ir norisi pasakyti: jie – tai mes. Tai mūsų tauta, tik dirbtinai atskirta siena – valstybine siena.
Plačiau „Misija – Pasaulio Lietuva“ laidos įrašuose.
Pirmoji dalis iš Punsko:
Antroji dalis iš Punsko:
Trečioji dalis iš Punsko:
