Norintiems sugrįžti

2020.10.06 19:27

Noras grįžti į Lietuvą emigrantų porai priminė praeities žaizdas: psichologė patarė, kaip įveikti neigiamas mintis

Karolina Marcinkevičiūtė, LRT.lt2020.10.06 19:27

Į LRT.lt kreipėsi Norvegijoje esančiame Hortene su šeima jau dešimtmetį gyvenanti Vereta. Moteris nuogąstavo, kad nejaučia emocinio ryšio su vyru ir tik neseniai sužinojo apie jo jausmus, kylančius iš vaikystės. Psichologė paaiškino, kaip partneris turėtų elgtis tokioje situacijoje ir kaip padėti krizę patiriančiam artimajam. 

„Esu dviejų vaikų mama. Prieš kurį laiką pasikalbėjusi su vyru sužinojau, kad jis jaučiasi nesaugus dėl to, kaip tėvai su juo elgėsi jam dar būnant mažam. Vos mums susipažinus mačiau, kad jo šeima problematiška ir ne tokia draugiška. Abu tėvai gyvena tarsi kiekvienas sau. Jis verkdamas pripažino, kad tik sulaukęs 40-ies pradėjo kitaip į tai žiūrėti, kad nenori tokio gyvenimo kaip tėvų ir tarsi jaučia kažkokį lūžį. Tik pats pas psichologą eiti nenorėtų. Nėra tam pasiruošęs.

Gyvename emigracijoje ir jau svarstėme vykti į tėvynę, todėl manau, kad tokie realus mūsų planai jam ir sukėlė šias mintis. Kurį laiką jis galėjo tai atidėti, atitolinti mintis. Vienu metu ir aš maniau, kad prieš dešimtmetį jis sutiko emigruoti norėdamas pabėgti nuo praeities ir tėvų, savo brolio šešėlio, bet problema nedingo“, – laiške pasakojo skaitytoja.

Moteris klausė, ar tai gali būti 40-mečio krizė ir kaip žmogui padėti atsikratyti praeities, vaikystės šešėlio.

Šį skaitytojos klausimą pateikėme psichologei Oksanai Čekavičienei. Specialistė pabrėžė, kad gali būti, jog skaitytojos vyro šeimoje buvo stokojama emocinės šilumos, prieraišumo, jausmai buvo vertinami paviršutiniškai, o tai santykiams suteikė netikrumo.

„Susidaro įspūdis, kad jūsų vyrą trikdo praeities, vaikystės šešėlis, susijęs su tėvais, o gal ir dabarties, nors jis pats jau sulaukęs viduramžio ir turi šeimą, bet tarsi yra kamuojamas emocinių sunkumų.

Jūsų nuogąstavimams galima daryti prielaidą – išvykote gyventi į Norvegiją siekdami nutolti nuo jo šeimos narių. Ar taip galėjo būti? Praeities, vyro gyvenime palikti pėdsakai nepadeda jam dabartyje ir, matyt, negalėtų padėti ateityje. Kad ir kaip būtų, vaikystė yra praeitas etapas, reikėtų gyventi dabartimi, žvelgti plačiau į tai, kas sukurta ir kas, be tėvų, yra šalia“, – svarstė specialistė.

Susan Forward savo knygoje „Toksiški tėvai“ kalba apie tai, kaip saugę vaikai galėtų išsilaisvinti iš žlugdančių santykių su tėvais ir kartu atrasti vidinę stiprybę, emocinę nepriklausomybę. Autorė teigia, kad labai svarbūs pirmi žingsniai link savo tvirtos asmenybės kūrimo.

Reikia suprasti, kad norint emociškai atsiriboti nuo tėvų nebūtina nustoti su jais bendrauti. Kad ir kaip būtų, esame socialinės būtybės ir turime šiokią tokią priklausomybę vienas nuo kito. Svarbu atsižvelgti į savo norus, o ne į tėvų reikalavimus.


Bendraujant su tėvais reikia vengti impulsyvumo, reaguoti konstruktyviai, pakartoti informaciją kelis kartus ramiu ir išlaikytu tonu. Pasak specialistės, neretai tėvai, siekdami savo tikslų, siekia mus priversti elgtis taip, kad jiems būtų patogu.

„Čia padeda gebėjimas atsilaikyti ir nesijausti kaltam. Tėvai tai būtinai pajus ir su laiku nustos taip elgtis, kad jaustume kaltę. Tai primena vaikų auklėjimą. Išlaikome ribas nepažeisdami nei vaikų, nei savęs. Ribos reikalingos, kad būtų mažiau netvarkos ir sumišimo santykiuose, o kartu ir jausmuose. Neturėdami ribų pasijusite silpni ir leisitės manipuliuojami tėvų įvairiose situacijose.

Kalbant apie pyktį, svarbi jo raiška. Įprastas pykčio slopinimas ir tramdymas gali pereiti į depresiją arba neurozę. Pyktį galima iškrauti labai naudingais būdais, nukreipiant į savo sveikatinimą, o juk tai dar ir padeda mažinti stresą, nerimą. Pyktis nėra tik savarankiška emocija, jis eina drauge su kitomis emocijomis, tokiomis kaip neapykanta, susierzinimas, kančia“, – dėstė O. Čekavičienė.

Kaip LRT.lt sakė psichologė, psichoemocinę higieną galima atlikti vos pajutus didžiulę įtampą. Kaip priemonę išsikrauti ji siūlo pabandyti piešti abiem rankomis. Tai daryti patariama intensyviai apie 30 sekundžių. Gali padėti ir išsirėkimas, kumščiavimas į pagalvę, greitas ėjimas, pasivažinėjimas dviračiu ar sportas treniruoklių salėje.

„Praverčia autogeninės treniruotės, joga ir vaizduotės bei kvėpavimo pratimai, naudojantis malšinti stresą padedančiomis programėlėmis mobiliajame telefone.

Taip pat natūralu, kad grįžimas į Lietuvą sukelia vyrui emocinius pokyčius, susijusius su prisiminimais, juk čia praleista vaikystė, yra tėvų gimtieji namai. Gali būti, kad krizė išgyvenama ne tik dėl tėvų ir vaikystės, o apskritai dėl pokyčių, susijusių su grįžimu.

Klausėte, kaip elgtis. Elkitės įprastai, išklausykite savo vyro, ramiu balso tonu parodykite, kad jį suprantate, galite atspindėti jo jausmus, emocijas. Pavyzdžiui: suprantu, kad tau neramu, išgyveni sunkų laikotarpį, bet aš esu su tavimi. Mes esame drauge ir galime įveikti vienus ar kitus sunkumus“, – praktinių patarimų negailėjo psichologė.

Ji pabrėžė, kad pamokymai, nurodymai ar per didelis entuziazmas, kad viskas ir taip bus gerai, nepaguodžia ir nepadeda jaustis laimingesniam. Dabar viskas, ką gali padaryti Norvegijoje gyvenanti lietuvė, – tai išklausyti ir būti šalia.

„Klausėte, ar tai gali būti 40-mečio krizė. Kas yra krizė ir kas ją lemia? Apskritai krizė – tai žmogaus organizmo emocinis, psichologinis, fiziologinis ir elgesio atsakas į jam lemiamus įvykius, staigius pokyčius, kai reikia naujų sprendimų ir adaptacijos įveikiant susidariusias kliūtis.

Vyrų 40 metų krizė daugiau susijusi su didesniu laisvės troškimu, siekiu gauti patvirtinimą dėl vyriškumo. Norint jums atsakyti išsamiau, reikėtų daugiau informacijos“, – sakė O. Čekavičienė.

Svarstote grįžti į Lietuvą, tačiau turite klausimų? Siųskite juos el. paštu lituanica@lrt.lt. Mūsų pakalbintų įvairių sričių ekspertų patarimus rasite „Lituanicoje“.

Populiariausi