Norintiems sugrįžti

2020.07.18 13:00

Į tėvynę norinti grįžti šeima nerimauja dėl vaiko reakcijos: psichologė pataria kuo daugiau kalbėtis apie pokyčius

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.07.18 13:00

Ketverius metus su vyru ir dviem vaikais Danijoje gyvenanti Klaudija ruošiasi grįžti gyventi į Lietuvą, tačiau nerimauja, kad šią žinią sunkiai priima vyresnis sūnus. Psichologė Karolina Puzinaitė sako, jog gyvenamosios vietos pasikeitimas vaikui išties gali sukelti liūdesio, nerimo, baimės jausmus, todėl svarbu kuo daugiau kalbėtis apie pokyčius.

„Labai norime atgal į Lietuvą ir taip Danijoje užsibuvom ilgiau, nei planavom, bet neramu dėl vaikų. Jaunesnei dukrai dabar 5 m., norim, kad ji mokyklą lankyti pradėtų jau Lietuvoje. Vyresnėliui – 8 m. Planavome grįžti iki tada, kai jam reiks į mokyklą, bet nepavyko, nutiko taip, kad mokytis jis pradėjo Danijoje“, – apie situaciją laiške LRT.lt rubrikai „Lituanica“ rašė moteris.

Ji patikino, kad dėl jaunėlės dukters problemų nėra – ji laukia kiekvienos kelionės į Lietuvą, nori pas senelius, klausinėja, kada šeima vėl vyks jų aplankyti. Tačiau vyresnis sūnus į persikraustymą reaguoja jautriau.

„Kai pasakėme, jog planuojame grįžimą į Lietuvą, ne kartą buvo ir ašarų. Nors Lietuvoje jam patinka, vasaromis mielai būdavo pas senelius, atrodo, jog nenori grįžti visam laikui. Bandėme kalbėtis, paklausti, dėl ko jam neramu, bet dažniausiai tokie pokalbiai baigdavosi ašaromis ir „nenoriu“ be paaiškinimų. Kartais prasitardavo, jog nenori naujos mokyklos.

Gal galite patarti, kaip kalbėti su vaiku apie grįžimą ir kaip jam paruošti? Gal įmanoma kaip nors su juo padirbėti? Labai bijome, kad vaikui nebūtų kokių psichologinių traumų ar kad Lietuvoje būtų nelaimingas“, – dėsto skaitytoja.

Psichologė K. Puzinaitė pažymi, kad tėvų nerimas šioje situacijoje visiškai suprantamas, tačiau nuramina – laiko pasiruošti pokyčiams šeima turi pakankamai.

„Kaip psichologė, turinti darbo patirties su šeimomis, galiu patvirtinti, kad stebuklingo ir visiems vaikams veikiančio recepto nėra. Visi vaikai labai individualūs.

Jūsų situacija rodo, kad net toje pačioje šeimoje gyvenantys vaikai laukiančius pokyčius išgyvena skirtingai. Tad tik tėvai, geriausiai jį pažįstantys, gali žinoti, koks priėjimas prie vaiko, koks bendravimo stilius tinkamiausias“, – komentuoja K. Puzinaitė.

Ji atkreipia dėmesį, kad pirmiausia ne specialistai, o būtent tėvai, artimiausi jo aplinkos žmonės, gali padėti vaikui susidūrus su pokyčiais. Psichologė pataria su vaiku kalbėtis, leisti jam apsiprasti su grįžimo į Lietuvą mintimi.

„Komunikuokite nuoširdžiai, nemeluokite, kalbėkite vaikui suprantamais žodžiais. Klauskite, kas labiausiai jam kelia nerimą, kaip vienas ar kitas problemas, pavyzdžiui, dėl mokyklos, jūs padėsite jam spręsti.

Tai turėtų padėti vaikui nurimti, susitaikyti, išgyventi įvairius jausmus. Galų gale, jis jaus, kad jūs esate pasirengę jam padėti ir tai leis į laukiančius pokyčius žiūrėti saugiau ir ramiau. Jis jumis pasitikės, kad ir kas benutiktų“, – aiškina specialistė.

Pasak K. Puzinaitės, be liūdesio, nerimo ir baimės jausmo, dėl gyvenamosios vietos pakeitimo išgyvenantis vaikas gali ir užsisklęsti, būti apatiškas, nenorėti niekuo užsiimti, jausti energijos trūkumą, būti verksmingas.

„Gali prastai jaustis, ką nors skaudėti, būti sunku miegoti naktį. Pasireikšti pykčio protrūkiai. Padažnėti konfliktai su tėvais, broliais ir seserimis“, – vardija psichologė.

Jos teigimu, svarbu stebėti vaiko savijautą, elgesį ir bendravimą bei supratingai reaguoti, jei vaikas atrodys prislėgtas.

„Tai visiškai normalu. Tėvams svarbu būti nuoširdiems, supratingiems, palaikantiems. Jokiu būdu nepykti, nenorėti pakeisti. Reikia priimti tai, kaip savaime suprantamą iššūkį, būti šalia, atsakyti į vaikui rūpimus klausimus, padėti jam adaptuotis naujoje aplinkoje“, – sako K. Puzinaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.