Akušere rezidente vienoje didžiausių Hamburgo ligoninių dirbanti Adriana Vilkaitė tikina ne kartą kvestionavusi pasirinkimą po mokyklos atvykti į svečią šalį studijuoti vienos sudėtingiausių profesijų. „Labai pasiilgau Lietuvos, nes turėjau gerų draugų, ir vis klausdavau savęs, kodėl aš čia išvis atvažiavau“, – pasakoja jau aštuonerius metus Vokietijoje skaičiuojanti mergina. Portalui LRT.lt Adriana pasakoja apie savo darbo kasdienybę, santykį su vyresniais gydytojais ir lietuvybės paieškas svetur.
Įstojo į prestižinį universitetą Vokietijoje
Mokyklą Vilniuje baigusi Adriana teigia, kad mintis vykti mokytis medicinos į Vokietiją kilo išgirdus, jog ten – itin gera medicinos sistema. Nors mergina netikėjo, kad jai pavyks įstoti į prestižinį Heidelbergo universitetą, atėjus rudeniui sulaukė tą patvirtinančio laiško.
„Supratau, kad Vokietijoje į tą universitetą įstoti, kaip ir į kitus medicinos universitetus, yra labai didelė konkurencija. Ir aš iki šiol nelabai suprantu, kodėl būtent man pasisekė ten patekti“, – juokiasi mergina, iš pradžių per daug netikėjusi savo sėkme.
Kitaip nei Lietuvoje, kur rezidentai turi studento statusą, Vokietijoje būsimi medikai yra pripažįstami kaip gydytojai, aiškina Adriana, šiuo metu žinias gilinanti akušerijos-ginekologijos rezidentūroje.
„Vokietijoje mes turime daug atsakomybių, atliekame didžiąją darbo dalį skyriuose, turime daug budėjimų. Rūpinamės pacientais, bet visada, kai kyla klausimų, turime konsultuotis su vyresniais gydytojais, jau turinčiais gydytojo specialisto statusą. Operacijos taip pat vyksta tik kartu dalyvaujant vyresniajam gydytojui“, – pasakoja lietuvė.
Adriana neslepia, kad iš nedidelio studentų miestelio persikėlusi į antrą didžiausią Vokietijos miestą Hamburgą įtarė, kad gauti norimą darbo vietą gali būti sunku. Tačiau sėkmė ją lydėjo ir lietuvė atsidūrė vienoje didžiausių Hamburgo ligoninių.
„Man labai patinka bendrauti su pacientais ir turėti galimybę ilgai šnekėti ir aiškintis, kokia jų situacija. Aplikuojant į darbo vietą, ginekologija buvo mano pagrindinis pasirinkimas. Ši specialybė gan plati ir įvairi, be to, man svarbu galėti prisidėti prie moterų sveikatos priežiūros“, – sako ji.
Atlyginimais gydytojai čia nesiskundžia
Šiuo metu mergina konsultuoja besilaukiančias moteris ir naujai iškeptas mamas. Adriana pabrėžia – kaskart iškilus klausimams privalo konsultuotis su vyresniuoju gydytoju.
„Kol kas gimdymų su komplikacijomis nepriiminėju, dar mokausi. Šiuo metu mano pirmi metai bus skirti tam, kad išmokčiau priimti gimdymus ir užsiimti pogimdymine moterų priežiūra“, – pasakoja ji.
Nors Lietuvoje neretai pasigirsta rezidentų nuogąstavimų dėl nepagarbaus vyresnių kolegų bendravimo, Vokietijoje dirbanti Adriana sako, kad čia kaip tik sulaukia daug palaikymo.
„Iš tikrųjų labai priklauso nuo klinikos ir nuo specialybės, bet apie ginekologiją esu girdėjus visokių kalbų. Mano asmeninė patirtis Heidelberge bei kitoje didelėje Hamburgo klinikoje kol kas teigiama. Žinau, kad niekada nebūsiu palikta viena. Ir man tai buvo labai daug kartų pakartota vyresnių gydytojų. Jie nuolat sako, kad visada galiu klausti ir niekada neužduosiu per daug klausimų“, – kalba ji.
Adriana sako negirdėjusi, kad gydytojai Vokietijoje skųstųsi algomis. Didesnė problema čia slaugytojų trūkumas ir jų streikai dėl prastų darbo sąlygų bei nepakankamo atlyginimo.
„Atlygio prasme nei rezidentai, nei vyresni gydytojai paprastai nesiskundžia. Atlyginimas tikrai yra didesnis negu vidutinis. Vokietijoje problema kyla tada, kai būna neapmokami viršvalandžiai arba už juos gydytojai negauna papildomo laisvo laiko, nes dažniausiai jie arba turi būti apmokėti, arba turi gauti laisvo laiko“, – aiškina lietuvė.
Adriana prisimena ir pirmąją dieną ligoninėje, kai dėl susirgusių kolegų teko atlaikyti didelį darbo krūvį. Tą kartą, anot merginos, ją nustebino nuoširdus vyresnių kolegų bendravimas ir rūpestis.
„Man įsiminė pozityvus pokalbis su vyriausiąja gydytoja. Ji atsisėdo šalia ir paklausė: „Adriana, ar tau viskas gerai, ar viską spėji? Jeigu kas nors blogai, mes susėsime ir pasitarsime.“ Nesitikėjau, kad kažkas iš vyresnių gydytojų man taip gali pasakyti.
Atsimenu, pirmą savaitę buvo labai daug streso. Esi naujas naujoje aplinkoje. Pamenu, kad vieną dieną kažkas susirgo ir likau viena rezidentė su kitomis gydytojomis. Buvo labai daug darbų. Sėdėjau prie kompiuterio su nutįsusiu veidu ir galvojau, kad noriu kuo greičiau grįžti namo. Nors niekam nieko nesakiau, priėjo trys skirtingos kolegės, apsikabino ir pasakė, kad visoms būna tokių dienų. Aš vos neapsiverkiau. Jos man pasakė, kad svarbiausia – nepamiršti komunikuoti“, – apie pirmąją dieną ligoninėje pasakoja Adriana.
Gilinasi į pacienčių būklę po gimdymo
Vienoje Hamburgo ligoninių dirbanti Adriana pasakoja, kad čia į moters būseną po gimdymo žiūrima rimtai. Pavyzdžiui, jei mama yra prastos nuotaikos, liūdna ar net verkia, tenka siųsti papildomai psichologo apžiūrai.
„Man, kaip medikei, svarbu rūpintis paciento psichine sveikata. Stebime mamą – jei paklausus, kaip sekasi, ji atsako džiugiai, tuomet tikriausiai viskas yra gerai. Jei matome, kad mama verkia, atsisako kalbėti, jai niekas nerūpi, yra apatiška, tada supranti, kad tai gali būti pogimdyminės depresijos požymis. Galbūt nėštumo istorijoje ar gimdymo eigoje buvo sunkumų, tada irgi atkreipiame dėmesį.
Per vizitacijas ligoninėje slaugė gali parašyti, kad mama atrodo nelaiminga, neturi kontakto su vaiko tėvu arba nežino, kaip tinkamai rūpintis vaiku, ir panašiai. Tai kaip slaugės rekomendacija apsilankyti pas psichologą. Mes atkreipiame į tai dėmesį ir pakviečiame klinikos psichologę arba socialinius darbuotojus apsilankyti, pasikalbėti. Sunkesniais atvejais, pavyzdžiui, susilaukus neišnešiotukų, psichologę visada stengiamės informuoti“, – ligoninės darbo užkulisiais dalijasi ji.
Vokietijoje 10 dienų po gimdymo moteris namuose kasdien lanko pribuvėja, kuri atsako į įvairius klausimus, susijusius su motinyste, naujagimio priežiūra ir sveikata po gimdymo. Adriana pasakoja, kad tokia paslauga pusantros savaitės po gimdymo yra nemokama, o prireikus ją galima pratęsti. Nors tai nėra privaloma, mergina tikina, kad pacientės mielai renkasi šią paslaugą.
„Kiekvieną kartą, kai išrašome pacientę iš ligoninės, klausiame, ar namuose ji turi pribuvėją. Jeigu pacientė neturi, pasakau, kad mes kiekvieną ketvirtadienį rengiame konsultacijas ir ji gali ateiti. Mūsų ligoninėje toks požiūris, kad galbūt mes, gydytojai, šitą pacientą matome paskutiniai ir nežinome, kas gali nutikti.
Pribuvėjos ateina į namus, bet tai nėra privaloma. Naujai iškepta mama gal neturi draugių mamų, todėl iškyla daug visokių klausimų. Pati mama būna po gimdymo ar cezario pjūvio operacijos, todėl pribuvėja ateina pažiūrėti, ar viskas gerai, nuramina, atsako į klausimus“, – sako akušerė rezidentė.
Kultūrinis šokas, ašaros ir kalbos barjeras
Į Vokietiją studijuoti medicinos išvykusi lietuvė neslepia, kad iš pradžių turėjo daug vilčių, tačiau teko pripažinti skaudžią realybę ir patirti kultūrinį šoką.
„Kai man buvo aštuoniolika, buvau maksimalistė. Bet tada suvokiau realybę – mano vokiečių kalba iš tikrųjų nebuvo labai gera. Nors aš oficialiai turėjau įgudusiųjų kalbos lygį, nieko nesupratau, ką man sako kiti studentai. Be to, vokiečiai yra gana uždari, todėl jei esi nepažįstamas, jie neprieis ir nepradės bendrauti.
Man tai buvo didelis šokas. Tai kirto per pasitikėjimą savimi, žlugo jaunatviškos viltys. Tada labai pasiilgau Lietuvos, nes turėjau gerų draugų, ir vis klausdavau savęs, kodėl aš čia išvis atvažiavau. Tos mintys buvo tikrai dažnos, daug ašarų buvo nulieta. Ir studijos buvo sunkios, ir kalbos nesupratau“, – apie skaudžius išgyvenimus studijų pradžioje pasakoja ji.
Anot merginos, pradėjus gyvenimą kurti Vokietijoje atrodė, kad ji praranda savo lietuviškąją tapatybę. Tačiau pakeitus požiūrį, susiradus draugų iš kitų šalių ir dar geriau išmokus vokiečių kalbą lietuvei pavyko įsitvirtinti Heidelberge.
„Vieną kartą kalbėjau su psichologe Lietuvoje ir sakiau, kad man atrodo, jog aš, būdama Vokietijoje, prarandu savo lietuviškąją tapatybę ir nežinau, kaip man išbūti lietuve Vokietijoje. Jaučiausi kaip spąstuose. Tada manęs paklausė: „Tu nori studijuoti ir baigti studijas?“ Atsakiau, kad noriu. Ji pasakė: „Tai ir nekvaršink sau galvos. Žinai, kad nori pabaigti studijas, tad tiesiog būk ta lietuve Vokietijoje. Jeigu nepatiks, pabaigusi studijas išvažiuosi.“
Tada pradėjau labiau dirbti su savimi, keisti požiūrį ir toliau palaikyti draugystes Lietuvoje. Paskui pramokau kalbą ir šiek tiek apsipratau, pasisekė gauti bendrabutį. Susiradau tarptautinių draugų, kurie nebuvo iš to medicinos burbulo. Viskas pradėjo gėrėti“, – tikina ji.
Rezidentūroje šiuo metu studijuojanti pašnekovė neatmeta galimybės, kad ateityje gyvenimą kurs Lietuvoje.
„Man psichologė pataria: negalvok per daug į tolį ir rūpinkis tuo, kas yra dabar. Tai šią akimirką aš žinau, kad rezidentūrą pabaigsiu Vokietijoje. Pažįstu nemažai lietuvių, svarstančių grįžti kada nors į Lietuvą. Aš irgi neatmetu tos galimybės“, – kalba Adriana.
