Teisūs tie, kurie sako, kad lietuvių galima sutikti visuose pasaulio kampeliuose. Net ir Svalbarde, Špicbergeno saloje, kurią vietiniai laiko labiau baltųjų meškų, o ne žmonių gyvenama vieta. Meškų kaimynais save juokais vadina ir Bertašių šeima, šiauriausiame Europos kampelyje atradusi ramybę ir susikūrusi namus.
Šiauriausiai įsikūrę lietuviai
Nuo Norvegijos itin toli esantis, bet politiškai Norvegijos Karalystei priklausantis Svalbardo salynas Arktyje, už poliarinio rato, yra viena atšiauriausių pasaulio vietų. Oficialiai tai yra šiauriausiai esanti Europos teritorija.
Čia įsikūrę Arvydas Bertašius su žmona Agne Sokolovaite-Bertašiene ir dukromis – šešiamete Gabija ir beveik dvejų Medeina.
„Svalbardas turi šiauriausio pasaulio miesto statusą. Pagūglinus apie Svalbardą, viskas apie tai: šiauriausias pasaulyje miestas, šiauriausias pasaulyje baras, šiauriausia pasaulyje alaus darykla. Viskas šiauriausia pasaulyje. Tai ir sakome, kad gyvename pasaulio krašte.
O dukra visada draugams sako, kad lengviau suprastų, jog gyvena Šiaurės ašigaly. Ten, kur meškos ir Kalėdų Senelis“, – pasakoja Agnė.
Iš Lietuvos Bertašiai išvyko 2015 m., bet iš pradžių gyveno žemyninėje Norvegijoje – Šiaurės Triondelage, apie 300 km į šiaurę nuo Trondheimo. Ten sėkmingai dirbo, taupė ateičiai, paskui susilaukė pirmagimės.
Po ketverių emigracijos metų likimas juos nubloškė dar šiauriau, tiksliau – šiauriausiai, kur tik įmanoma.
„Draugas išvyko, sakau: jei bus Svalbarde darbo, būtų įdomu atvažiuoti. Vis tik vienąkart gyvenime gali būti toks dalykas. Nes šiaip čia susirasti darbo ir atvažiuoti su visa šeima reikia labai didelių išteklių“, – atskleidžia Arvydas.
2019 m. pavasarį Bertašiai nusileido Špicbergeno saloje, Svalbardo salyno pagrindiniame ir gausiausiai gyvenamame Longjyrbieno mieste. Nuo tada šią atšiaurią vietą vadina namais.
Nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga
„Apsigyventi Arktyje be specialaus pasiruošimo – neįmanoma“, – sako Bertašiai. Jie puikiai prisimena, kaip bandė perprasti vietinių gyvenimo būdą ir nuolat dėl visko stebėjosi.
„Svarbiausia buvo išmokti rengtis“, – sutaria jie.
Paklausti, ką reiškia išmokti rengtis, Bertašiai pasakoja, jog svarbiausia drabužius sluoksniuoti: vilkėti šiltus apatinius drabužius, vilnonius megztinius, ryšėti šalikus, dėvėti pūkines striukes, avėti šiltus batus.
„Kai apsirengi, visiškai nešalta, lieka tik mėgautis gamta, grožiu. Čia nėra drėgmės, tai jei turi šiltą sluoksnį, tau šilta“, – tikina Agnė.
Pagrindiniame Svalbardo mieste Longjyrbiene nuolatinių gyventojų tik apie 2,5 tūkst. Arvydas ir Agnė juokiasi, kad čia visi vieni kitus pažįsta, bent jau iš matymo. Tačiau į salą kasdien atvyksta šimtai turistų ir mokslininkų, svajojančių tyrinėti Arktį.
„Lengva atpažinti turistą. Atvažiuoja su mėnulio batais, galvoja, kad jie puikiai tinka Arktyje. Arba visokie blizgantys rūbai, trumpos striukės. Matai ir supranti, kaip jiems šalta. Speigas, o jie su trumpom striukėm ir mėnulio batais“, – juokiasi Agnė.
„Nesipuošia čia žmonės, čia reikia būti šiltai ir patogiai apsirengus“, – jai antrina vyras.
Norvegijos Meka
Nors Svalbardas savitas ir atšiaurus, Norvegijoje šią vietovę daug kas vadina rojumi. Tačiau ne dėl gamtos grožio ar oro sąlygų, o dėl čia mokamų atlyginimų.
„Net patiems norvegams čia gera vieta, Svalbardą jie vadina Norvegijos Meka. Mes čia mokame tik 16,2 proc. mokesčių, palyginti su 35 proc. žemyninėje dalyje. Jei žmonės uždirba normalią algą, tikrai lieka daugiau pinigų, netenka visko atiduoti mokesčiams. Be to, čia ir gyvenimas lėtesnis, žmonės mažiau skuba, mažiau stovi kamščiuose.
Tiesa, pasiruošimas, kai reikia įsigyti visą įrangą, kainuoja daug pinigų. Čia gali prireikti ir laivo, ir sniego motociklo, aprangos, navigacijos, ginklų, leidimų. Mes su Agne atvažiavę neturėjome nieko. Pusę metų dirbome, kad galėtume turėti įrangą, keliauti po šią nuostabią salą“, – pasakoja Arvydas.
Dar vienas gyvenimo Svalbarde privalumas – gyventojams ištisus metus nemokamai tiekiamas karštas vanduo, tad juo gali naudotis be ribojimų.
„Neateina jokios sąskaitos visus metus, nes vanduo karštas dėl šalutinio anglies kūrenimo poveikio. Visas miestas mėgaujasi karštu vandeniu ištisą parą. Gali į dušą nueiti ir stovėti 10 valandų. Po geros darbo dienos lauke taip ir darau – porą valandų praleidžiu karštam duše“, – šypsosi Arvydas.
Bertašiai neslepia, kad Svalbarde jie siekia to paties tikslo kaip ir daugelis kitų – nori užsidirbti. O tai, ką uždirba, investuoja į Molėtuose statomą namą.
Baltųjų meškų daugiau nei gyventojų
Vis dėlto pora juokiasi, kad lietuviams nereikėtų per daug svajoti apie gerą uždarbį Svalbarde. Sako, verta paminėti, kad čia gyvenantieji kasdien rizikuoja susidurti su baltosiomis meškomis, kurių Arktyje tūkstančiai – daugiau nei žmonių. Todėl kiekvienas gyventojas visur privalo nešiotis šautuvą, jeigu tektų susikauti su kelią pastojusia meška.
„Nepagalvokite, kad šaudome meškas. Tiesiog kritiniu atveju, kai jau nieko kito nebegali padaryti, kai gyvybės arba mirties klausimas. Jei nušauni mešką, net jei tai savigyna, čia esi teisiamas kaip už žmogžudystę. Ginklo panaudojimas galimas tik kritiniu atveju, todėl visada nešiojamės signalinį pistoletą, kuris turi garsinę kulką. Šauni, gąsdini garsu ir dažniausiai to užtenka“, – atskleidžia Agnė.
Daug turistų į Svalbardą atvyksta norėdami pamatyti baltąją mešką. Agnė ir Arvydas sako, kad dauguma smalsuolių neįvertina rizikos ir tikisi, kad laukinis gyvūnas juos pasitiks draugiškai, deja, realybėje taip nebūna.
„Sakoma: jei meška tave pamatė, o tu jos nepamatei, tada gali baigtis labai blogai. Gamtoje visada turi būti budrus, žiūrėti, kas vyksta aplinkui. Kai pamatai mešką, pasišalini ir nesukeli jokių problemų. Ir nereikia naudoti ginklo“, – pasakoja Arvydas.
„Nė vienas turo operatorius neparduos jokio meškų safario, tokių dalykų negali būti, – vyrui antrina Agnė. – Pagrindinė gidų taisyklė – jei vesdamas turistus pamatai mešką, privalai iškart šalintis į priešingą pusę. Ne važiuoti žiūrėti, o grįžti atgal.“
„Neseniai buvo toks įvykis, kai gidas pamatė palaidą šunį ir pagalvojo, kad tai meška. Jis metė ir ginklą, ir savo turistus, ir pabėgo“, – juokiasi Arvydas.
Svalbarde nėra vietos senukams
Šiame salyne galioja kelios senos taisyklės, kurios daug ką nustebina, pavyzdžiui, žmonės visur ir visada nusiauna batus. Ne tik namuose, bet ir įstaigose, net atėję į kavinę ar viešbutį.
„Iš senos tradicijos, kai būdavo vien tik anglies kasyklos, kad nesineštų purvas į namus, visi nusiaudavo batus. Liko ta tradicija. Toks svalbardiškas stilius. Kad ir kur nueini, jautiesi komfortiškai, kaip namie, būnant be batų jaukiau. Namuose, ligoninėje, bažnyčioje reikia nusiauti, kai kuriuose viešbučiuose. Įeini, iškart palieki prie įėjimo batus. Tik parduotuvėje nereikia nusiauti“, – pasakoja pora.
Tęsdami pasakojimą apie Svalbardo keistumus, Arvydas ir Agnė juokiasi – šiam salynui tinka 2007 m. Holivude pasirodžiusio filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pavadinimas.
„Čia negalima mirti, nes kūną iškelia amžinas įšalas, nesvarbu, kokiame gylyje palaidosi“, – sako Arvydas.
„Žmonės, kurie negali savimi pasirūpinti, turi vykti namo. Čia nėra slaugytojų, slaugos namų, žmonių, kurie galėtų pasirūpinti, dėl to nėra ir sveikatos sunkumų turinčių žmonių, čia jauna populiacija, vidurkis kokie 35 metai“, – pratęsia Agnė.
Tai, kad žmonių Svalbarde mažai, anot lietuvių poros, suteikia nepaprastą saugumo jausmą. Čia visi vieni kitus pažįsta ir vieni kitais pasitiki. Nerakinami Svalbarde ne tik automobiliai, bet ir namai, butai. Per 4 metus, kol čia gyvena, Bertašiai dar nesusidūrė su vagimis.
„Labai įpratome prie ramybės, nes čia nėra kamščių, streso. Gyvendamas šalyse, kur pilna žmonių, matai vagystes ar dar baisesnius dalykus. O čia nieko panašaus nėra. Ramu gyventi“, – sako Agnė.
Akiniai nuo saulės vidury nakties
Bertašiai visiems savo draugams yra pasakę – juos aplankyti Svalbarde reikia du kartus per metus. Pirmiausia – nuo balandžio iki rugsėjo, kai yra poliarinė diena, kai visą parą netemsta, arba nuo spalio pabaigos iki kovo, kai yra poliarinė naktis, kai visą parą nešvinta.
„Per poliarines naktis 2 mėnesius neturime tiesioginės saulės, būna visiškai tamsu. Neprašvinta, visada būna naktis, kur bežiūrėsi, visur juodas fonas. Dar kiti 2 mėnesiai būna be saulės, bet dangus jau turi spalvą, daugiau melsvos, mėlynos“, – atskleidžia Agnė.
Pora pasakoja, kad pradžioje amžina tamsa nešė liūdesį, tačiau ilgainiui pavyko priprasti. Jų teigimu, išgyventi tamsą labai padeda aiški dienos rutina, padedanti pamiršti nuolatinę tamsą.
Vis dėlto Arvydas su Agne sutaria – poliarinės dienos dažnai būna net sunkesnės: „Poliarinę dieną sunkiau, nes saulė visada šviečia taip pat ir tai labai vargina. Pavyzdžiui, jei praleidi prie jūros 3 valandas kaitrioje saulėje, nebesinori būti saulėje likusią dieną. O čia saulė visą dieną ir visą naktį.“
Tačiau ir su amžinai šviečiančia saule vietiniai gyventojai išmoko kovoti. Tiksliau – gudriai nuo jos slėptis.
„Kaimynai ant langų klijuoja foliją. Tai vienintelis būdas, kad būtų tamsiau. Ji prilimpa prie kraštų, visiškai uždengia langus, nes kiekvienas spindulėlis nervina, akina, trukdo užmigti, labai norisi tamsos.
Žiaurus dalykas, gali išprotėti. Išvedi šunį 10 val. vakaro, saulė šviečia, šilta, rodos, dar galėtum ir į kalną užlipti. Arba 3 valandą ryto išeini – tas pats. Iš baro išeina žmonės girti, visi saulės akinius naktį užsidėję“, – juokiasi Agnė.
