Istorijos

2022.01.15 07:00

Lemtingas laiškas ir vestuvės po kelių kartu praleistų dienų: trumpas stabtelėjimas Berlyne pakeitė Almyros gyvenimą

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt iš Vokietijos2022.01.15 07:00

Daugiau nei prieš 20 metų trumpam stabtelėjusi Berlyne Almyra Bartkevičiūtė-Weigel nė neįtarė, kad netrukus šis miestas taps jos namais. Į turizmo centrą pasiteirauti apie lankytinas vietas užsukusi lietuvė jame sutiko būsimą vyrą Tomą. Keletą kartų apsikeitę laiškais ir praleidę tris dienas Lietuvoje juodu nusprendė susituokti. Po to Almyra išėjo iš darbo ir, susikrovusi lagaminą, su vyru išvyko į Berlyną. „Dabar, kai viešai papasakosiu, visi draugai sužinos, kaip viskas buvo“, – juokiasi pašnekovė.

Su A. Bartkevičiūte-Weigel susitikome Berlyne lapkričio viduryje, kai ruduo buvo įsibėgėjęs visu gražumu. Mūsų pasivaikščiojimą lydi geltonais lapais aplipę medžiai, jais nubarstyti takai, ryto žvarba, rūkas ir jį išsklaidanti saulė.

Būsimą vyrą sutiko išlipusi iš autobuso Berlyne

Du dešimtmečius Vokietijos sostinėje gyvenanti Almyra su šypsena prisimena įvykį, kuris apvertė jos kasdienybę. Tuomet ji su grupe autobusu keliavo į Lietuvą iš Taize, o kadangi autobuso vairuotojai negalėjo ilgą laiką važiuoti be poilsio, stabtelėjo Berlyne. Čia Almyra kartu su kitais lietuviais išsiruošė pasivaikščioti po miestą.

„Istorija tokia, kad būtų galima filmą sukurti. Dauguma pirmą kartą buvome Berlyne, daug kas nemokėjo vokiečių kalbos, o aš mokėjau. Sugalvojome užeiti į turizmo informacijos centrą ir ten sutikau savo būsimą vyrą. Aš kaip turistė paklausiau, ką mes galime pamatyti, kur galime nueiti, nes turime 6–8 valandas. Man išėjus, besišypsančio to žmogaus atvaizdas, veidas taip ir liko atmintyje. Ir kur tik ėjome, jis vis mane persekiojo“, – pasakoja menininkė.

Tiesa, jokiais kontaktais juodu neapsikeitė, Almyra nežinojo nei atmintin įstrigusio nepažįstamojo vardo, nei pavardės. Vis dėlto pakeliui į Lietuvą išsišnekėjus su bendrakeleive paaiškėjo, kad ji pasiėmė lankstinuką iš Europos centro, kurio darbuotojas Almyrai taip įsiminė. Šitaip pašnekovė gavo jo darbovietės adresą.

Menininkė pasakoja, kad pamėginti susisiekti ją įkvėpė pačios kadaise gautas laiškas, ant kurio buvo užrašytas tik jos vardas ir neteisingai nurodytas darbovietės Kaune adresas.

„Man tai buvo ženklas, kad toks laiškas gali žmogų pasiekti. Grįžus namo manęs nepaliko mintis, kad reikia ką nors daryti. Ant laiško užrašiau, kad jis skirtas darbuotojui, kuris dirbo prie pirmo langelio, nurodžiau adresą, o į voką įdėjau atviruką iš Lietuvos, parašiau, kad labai dėkojame už informaciją, mūsų grupė smagiai pasivaikščiojo Berlyne. Įdėjusi savo adresą išsiunčiau laišką.

Man buvo taip linksma, galvojau: ką daugiau galiu padaryti, bent jau pabandžiau. Nors šiaip niekada niekam nerodydavau jokios iniciatyvos“, – juokiasi pašnekovė.

Praėjus keliems mėnesiams, ji sulaukė atsakymo. Kaip vėliau išsiaiškino, laiškas pasiekė Almyros būsimo vyro viršininkę ir ši darbuotojų ėmė klausinėti, kas nurodytą dieną dirbo prie pirmo langelio.

„Taip prasidėjo mūsų susirašinėjimas. Mes gal šešiais laiškais apsikeitėme ir tuomet jis tiesiog atvažiavo į Lietuvą, o po trijų dienų nusprendėme susituokti. Čia buvo tarsi žaibas. Susituokėme Kaune, aš susikroviau vieną lagaminą, išėjau iš darbo ir atvažiavome į Vokietiją gyventi. Tai buvo nauja pradžia“, – prisimena lietuvė.

„Aš Berlyno nepasirinkau, taip išeina, kad jis mane pasirinko“

Almyra tikina niekada negalvojusi išvykti iš Lietuvos. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete dėstytoja dirbusi menininkė džiaugėsi tuo, kuo užsiima, jai patiko dirbti su studentais. Vis dėlto į Berlyną persikėlė be jokių baimių ar dvejonių.

„Esu truputį avantiūristė, man patinka nauji ir nepatirti dalykai“, – šypsosi menininkė.

Iš Prienų rajono kilusi ir vienkiemyje augusi Almyra sako, kad Vokietijos sostinė vos atvykus pasirodė nepaprastai didelė, o netikėtas likimo posūkis privertė susimąstyti, kaip įdomiai gali susiklostyti gyvenimas.

„Aš žinojau, kad man nėra taip svarbu gyvenamoji vieta, bet svarbu žmogus, su kuriuo gyvenu, partnerystė. Tad aš Berlyno nepasirinkau, taip išeina, kad jis mane pasirinko.

Kiti žmonės specialiai važiuoja į didmiestį, nori to, o man pačiai tai buvo siurprizas. Tiesiog čia gyveno mano žmogus, jei būtų kitur gyvenęs, tikriausiai ir aš būčiau kitur važiavusi“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Ji sako, kad tokia pažintis privertė susimąstyti apie gyvenime dažnai praleidžiamas progas. „Kartais pagalvoju: jeigu tądien būčiau buvusi susierzinusi, nepatenkinta, galbūt ir to žmogaus šypsenos būčiau nepastebėjusi? Reikia stengtis nesinešioti neigiamo emocijų krūvio, būti atviram aplinkai ir vaikščioti atmerktomis akimis“, – įsitikinusi menininkė.

„Esu Lietuvos menininkė, kurianti Vokietijoje“

Tekstilininkė A. Bartkevičiūte-Weigel baigė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutą, vėliau čia dėstė ir pati. Savo kūryboje menininkė pasitelkia netradicines medžiagas: nuo klijų iki elektros laidų ar ypač mėgstamų laikraščių, kuriuos panaudoja įvairiems objektams, didelės apimties instaliacijoms bei performansams. Vos atvykusi į Berlyną, Almyra ėmė tyrinėti meno sceną, ypač tekstilės meną. Taip pat ieškojo būdų, kaip parodyti savo kūrybą naujame mieste.

„Buvo ir kvailų dalykų, kuriuos dariau, kai dabar vertinu iš šiandieninės perspektyvos. Pavyzdžiui, pasidariusi darbų aplanką vaikščiojau po galerijas ir prisistatydavau, kad esu menininkė, kokiais darbais užsiimu. Dabar tai prisiminus pasidaro juokinga, be to, po kelerių metų sužinojau, kad negali eiti į galeriją su savo darbais, kas nors kitas turi tave rekomenduoti, nes nestilinga siūlyti savo kūrybą“, – prisimena pašnekovė.

Netrukus po atvykimo jai kilo mintis vežti į Vokietiją lietuvių profesionalios tekstilės parodas ir supažindinti su Lietuvos menininkais. Užmezgusi kontaktus ir atradusi galeriją, Almyra savo norą įgyvendino.

Dabar lietuvė rengia personalines parodas, mėgsta imtis projektų su kitais menininkais, organizuoja kūrybines dirbtuves. Sako savo kūryboje visada atsiremianti į lietuvišką tapatybę, o jos širdžiai itin artima meninė instaliacija, kuriai pasitelkė lietuviškus ir vokiškus laikraščius.

„Būtinai norisi lietuviškų elementų, juk vis tiek esu Lietuvos menininkė, kurianti Vokietijoje. Mintis panaudoti laikraščius kilo iš siūlų kamuoliuko. Prisimenu, kaip mano močiutė tais senais laikais kaime pradėdavo siūlus vynioti ant laikraščio skiautelės, nes reikėdavo ant ko nors pradėti. Po kelerių metų, kai ji ausdavo ar siūdavo, išvyniodavau ir rasdavau tą laikraščio skiautę. Tas siūlų vyniojimas ir padiktavo šią idėją“, – apie vieną iš projektų pasakoja menininkė.

Veda tapybos pamokas senjorams

Šiuo metu ji sako išgyvenanti nelengvą kūrybinį laiką. Nors prasidėjus pandemijai tikėjosi turėsianti daug laiko kūrybai ir galėsianti susitelkti į darbą, šis etapas atnešė daug nežinios ir sutrikdė.

Tačiau Almyra džiaugiasi nauja veikla – darbu su senjorais Trečiojo amžiaus universitete. Kaip aiškina pašnekovė, tokia vadinamoji tautos aukštoji mokykla Vokietijoje turi senas tradicijas.

„Pradėjau vesti eksperimentinės tapybos pamokas – ne tik teptuku, bet ir voleliais, actu, įvairiais chemikalais. Tai yra tam tikra terapija, padedanti kiekvienam žmogui, ir ne tapytojui, ne menininkui, išreikšti kūrybiškumą. Ir lengviau, kai nėra griežtų taisyklių.

Vyresni žmonės tikrai labai noriai lanko. Daugiausia ateina moterys, bet yra ir vienas kitas vyriškis. Vis dėlto čia viena iš sričių, o daugiausia rengiu įvairius projektus tiek čia, tiek Lietuvoje“, – pasakoja pašnekovė.

„Myliu Lietuvą tokią, kokia ji yra“

Almyra sako, kad Lietuva jai visada turėjo didelę reikšmę ir ji nė neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Ir per tuos kelis dešimtmečius, kai gyvena svetur, santykis su gimtąja šalimi nepasikeitė.

„Man atrodo, tai visam gyvenimui, tai yra mano. Žinoma, Lietuvoje gyvenau virsmo iš sovietmečio į nepriklausomybę laikais. Esu patyrusi įdomių dalykų, pavyzdžiui, kai važiavau į Austriją su stipendija, būdavo, kad žmonės nežinodavo Lietuvos. Rodai pasą, o jie nesupranta, kas tai per šalis, jautiesi tarsi iš kosmoso. Paskui supratau, kaip mes sunkiai gyvenome sovietmečiu.

Vėliau, jau išvažiavusi, kartais palygindavau, koks gyvenimas Lietuvoje ir koks Vokietijoje. Bet mano širdyje niekas nepasikeitė, nes Lietuva man buvo brangi ir liks brangi, myliu ją tokią, kokia yra“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Menininkė pažymi, kad tėvynėje yra likę daugybė brangių žmonių – mama, giminaičiai, vaikystės ir jaunystės draugai. „Mano didelė gyvenimo dalis prabėgo Lietuvoje. Grįžtu dažnai ir be galo smagu su visais susitikti. Čia ir kūrybiniai mano namai“, – tikina Almyra.

Jai džiugu, kad lietuviškumo nestinga ir namuose Berlyne. Su 18-mečiu sūnumi Juozapu Almyra sako visada kalbanti lietuviškai, jį nuo mažens vedė į lituanistinę mokyklėlę, lietuviškų tradicijų nepamiršo per įvairias šventes. Menininkės gimtinę pamilo ir vyras vokietis. „Stengiamės, kad tų dviejų šalių kultūra būtų puoselėjama“, – pažymi pašnekovė.

Kaskart atvykusi į Lietuvą menininkė pamato estetinių pokyčių – šalis, jos akimis, gražėja, o gilesnius pasikeitimus įžvelgti per keletą viešnagės savaičių yra sudėtingiau. Vis dėlto pašnekovė sako kaskart pastebinti, kad nemažai lietuvių nevertina gimtosios šalies, ir tai ją liūdina.

„Man labiausiai kliūva, kai žmonės sako: „Ai, čia Lietuva.“ Jaučiamas kažkoks nusivylimas, nuvertinimas. Jeigu ne mes patys, tai niekas tos vertės iš šono nepakels. Kaip ir visur, yra nemažai negerų dalykų, bet turime persiorientuoti į pozityvą, kiekvienas dirbti su savimi.

Yra daug klausimų: kodėl aš gimiau ne Vokietijos žemėje, o Lietuvos? Čia kaip sėkla – auga toje žemėje, kur įkrito. Turi priimti tą aplinką, stengtis ir norėti ją pakeisti, o ne kritikuoti“, – mintimis dalijasi Almyra.

Ji teigia pasigendanti ir daugiau lietuviškumo. „Labai tas kapitalizmas smarkiai užpuolė, norime būti tarptautiniai. Kad ir parduotuvės panašios, kokios ir čia. O kai atvažiuoju ir mane kviečia į kokį kitokio maisto restoraną, aš visai nenoriu, noriu kaip tik lietuviško maisto, gal net tų pačių cepelinų. Gal kaimiška, ką kalbu, bet man atrodo, kad šių laikų problema, jog mes visi esame suvienodėję.

Aš pati, kai dar buvau Lietuvoje, sakiau: esu kosmopolitė. Ir tam tikra prasme esu, bet dabar vis dažniau galvoju, kur mūsų identitetas, kur tos mūsų šaknys. Nesinori to pamiršti, norisi puoselėti“, – tikina lietuvė.

Pašnekovė sako, jog mintis grįžti į tėvynę aplanko, bet jokių konkrečių planų nėra, juolab kad planuoti tolimos ateities jų šeimai nebūdinga. „Negaliu žinoti ir labai mielai galėčiau grįžti. Prie vietos nesu tiek prisirišusi, daugiau prie žmogaus, tad galėčiau gyventi visur, bet vis tiek būsiu lietuvė“, – šypsosi Almyra.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt