Istorijos

2021.12.04 20:55

Lietuvą garsinusi sportininkė dabar laimę kuria Italijoje: čia darbo pokalbiuose juokiasi, kai paklausiu, ar esu ne per sena

Kristina Kybartaitė, LRT.lt2021.12.04 20:55

Dianos Šipelytės (dabar – Zampardo) pavardę vyresnės kartos atstovams tikriausiai yra tekę išgirsti. Dar sovietų laikais ji buvo žinoma dviratininkė, priklausė Lietuvos rinktinei ir pelnė prizinių vietų ne viename čempionate. Šiandien jos gyvenimas – visai kitoks. Laimę ji rado Italijoje, tačiau sportas iš kasdienybės nedingo.

Diana Zampardo – buvusi garsi dviratininkė, tačiau informacijos internete išlikę nedaug. Vis dėlto apie jos pasiekimus liudijama sporto žurnalistės Marytės Marcinkevičiūtės knygoje „Mes ne pėsti – mes važiuoti“, o visai neseniai pašnekovės archyvų nuotraukos panaudotos ekspozicijoje Panevėžio sporto muziejuje.

„Ekspozicijoje rodomi panevėžiečiai, turintys pasiekimų. Yra ir mano didelė nuotrauka su buvusiu treneriu“, – šypteli ji.

Nors sako nemėgstanti girtis ir kalbėti apie savo pasiekimus, prasitaria, kad tais laikais Lietuvą garsino tiek plento, tiek treko varžybose, buvo užėmusi prizinių vietų Sovietų Sąjungos čempionatuose. O būdama 16-os, įvykdžiusi tuometinius reikalavimus, įgijo ir sporto meistrės statusą.

„Varžybų buvo begalės, numinta daug kilometrų, nuolat dalyvaudavome čempionatuose. Buvau rinktinės narė. Buvau net rekordą pagerinusi“, – prisimena lietuvė.

Vis dėlto pašnekovė nėra linkusi fokusuotis į praeitį – jai kur kas svarbiau tai, ką veikia dabar. Lietuvė jau penktus metus gyvena Italijoje ir savo laimę kuria čia.

Skaudi patirtis ir naujas gyvenimas

Dar gyvendama Lietuvoje, baigusi dviratininkės karjerą, Diana toliau gyvenimą siejo su sportu – Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje dirbo kūno kultūros mokytoja. Be to, dirbo trenere sporto klubuose – po pamokų eidavo ten, o namo grįždavo tik vėlai vakare.

Pašnekovė neslepia – darbu malšino skausmą, kurį sukėlė skaudi netektis.

„Turėjau likimo smūgį – tapau našle, likau viena, buvau labai stipriai pasimetusi gyvenime“, – pasakoja ji.

Po kiek laiko gyvenime atsirado naujas žmogus. Jo dėka Diana apsisprendė viską keisti – palikti Lietuvą ir įsikurti Genujoje, Italijoje.

„Žinot, kaip būna, kai sako „daugiau niekada“. Ima ir pasišaipo likimas. Taip nutiko ir man – susipažinau su dabartiniu vyru ir esu meilės emigrantė. Nežiūrint brandaus amžiaus, kartais taip atsitinka“, – atvirauja D. Zampardo.

Taip ji atsidūrė Italijoje, o čia, kaip pasakoja, teko viską pradėti nuo nulio.

Nelengva pradžia ir išnaudojimas darbe

Pašnekovė neslepia, kad atvykusi į šią šalį nepuolė stačia galva į darbus. Kadangi turėjo tokią galimybę, nutarė pasimėgauti Italija. Po kiek laiko Diana pajuto norą imtis kokios nors veiklos. O tai nebuvo taip paprasta.

„Mūsų diplomai čia yra nulio vertės. Teko ieškoti būdų, kaip infiltruotis į darbo rinką. Atsitiktinai gavau dovaną – abonementą į sporto salę lankyti jogos, nes ir vyro giminaitės kaip tik lankė tas treniruotes. Aš mielai priėmiau dovaną, palankiau gal kokį mėnesį ir trenerė man sako: matau, kad esi gerokai pažengusi.

Įsikalbėjome, kas kaip. Paaiškinau, kad Panevėžyje vesdavau pilateso, kūno rengybos treniruotes. Ji man pasiūlė bendradarbiauti. Žinoma, neatsisakiau ir pasilikau toje salėje dirbti trenere“, – prisimena D. Zampardo.

Vis dėlto laimė truko neilgai. Lietuvė pamatė, kad naudojamasi jos gerumu, gebėjimais, galiausiai tuo, kad yra užsienietė. Buvo mokamas labai mažas atlyginimas („net gėda sakyti garsiai, vos ne labdara“), be to, nesumokėdavo laiku – tekdavo eiti prašyti, o tuomet užgriūdavo lavina pažadų, kad jau kitą dieną sumokės.

Maža to, lietuvei vesti treniruotėms skirdavo pačias nepopuliariausias valandas, kai žmonės dirba. Nors tuo metu ateina vyresni asmenys, jų nėra tiek daug, kad būtų galima gerai užsidirbti, sako pašnekovė.

„Vis tiek yra savigarba, esu pasiekusi tikrai nemažai. Kaip trenerė žinau, ko esu verta. Pratempiau pusantrų metų, bet supratau, kad taip negali tęstis. Spyriau sau į užpakalį ir atidariau savo studiją“, – pasakoja D. Zampardo.

Į gera išėjusi pandemija

Lietuvė prisimena, kad atidariusi studiją jautėsi labai laiminga, bet po dviejų mėnesių pasaulį sukaustė pandemija.

„Aišku, galvojom, kad 2–3 mėnesiai ir viskas pasibaigs. Kad nebūtų liūdna, subūriau dvikalbę grupę online, sukviečiau tiek lietuvius, tiek italus, tiek buvusius klientus iš Lietuvos. Išėjo labai globali grupė. Pradėjau vesti pamokas dviem kalbomis, iš pradžių visiems buvo linksma, o paskui žiūrime, kad kovidas nesibaigia. Taip ir pasilikau online“, – pasakoja D. Zampardo.

Net tuomet, kai virusas, rodos, buvo suvaldytas, o verslas pamažu atvėrė duris klientams, pašnekovė neskubėjo atnaujinti veiklos studijoje, mat per karantiną buvo uždaryta visa struktūra, kurioje ji nuomojosi patalpas. Tačiau tai, kaip sako pati, išėjo į gera – pamokos taip ir liko virtualios.

Nors treniruotės paremtos pilatesu, tautietė pasakoja, kad pagrindinis jų tikslas – padėti žmonėms gerai jaustis. Čia ji remiasi ir ilgamete patirtimi, žiniomis. Be to, D. Zampardo pasakoja susidomėjusi mityba, pradėjusi su ja susijusią veiklą, o klientų susidomėjimas – nemenkas.

„Per kovido dvejus metus jaučiuosi labai užaugusi. Jei prieš dvejus metus būtų kas pasakęs, kad darysiu tai, ką dabar darau, tikriausiai būčiau prie smilkinio pasukiojusi pirštą. Išėjo į gera“, – šypsosi ji.

Italijoje senatvė nebaisi

Pašnekovė pasakoja, kad Italijoje jai gyventi gera, mat tai mėgstamiausia šalis.

„Esu daug keliavusi, daug kur buvusi, bet Italija labiausiai patinka. Man gera čia gyventi. Gražu, geras klimatas, žmonės šiltesni. Žinoma, kaip ir visur, yra visokių“, – sako ji.

D. Zampardo labiausiai patinka tai, kad Italijoje nėra atskirties tarp amžiaus grupių. Lietuvoje ji nesijautė galinti imtis ko nors naujo dėl savo amžiaus, o čia tai nesukelia jokių kliūčių.

„Lietuvoje visą laiką kolegės drąsindavo, klausdavo, kodėl nepradedu savarankiškos veiklos. Aš save laikiau jau iškritusia iš darbo rinkos. Man dabar yra 55 metai. Kiek ėjau dėl darbo, čia, Italijoje, niekam tai nebuvo kliūtis. Čia kaip tik vertina patirtį, niekas nesakė, kad esu per sena. O Lietuvoje, ypač tokioje srityje, žinot, kaip yra“, – kalbėjo tautietė.

Ji prisimena, kad kai atėjo į darbo pokalbį Italijoje ir paklausė, ar nėra per sena šiam darbui, iš klausimo buvo tiesiog pasijuokta.

„Vyresnio amžiaus žmonės nejaučia socialinės atskirties. Ateina 75-erių moteris, pasitempusi, manikiūras, pedikiūras, plaukai sutvarkyti, ji nelaiko savęs sena. Mane žavi tas dalykas“, – džiaugiasi pašnekovė ir priduria, kad nors niekada nesako „niekada“, į Lietuvą grįžti kol kas neplanuoja, mat Italijoje jau suleido šaknis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt