Istorijos

2021.12.02 12:22

Danijos ligoninėje dirbanti Reda kritikuoja tautiečius dėl požiūrio į skiepijimą: man šiurpas eina, kas darosi Lietuvoje

Urtė Korsakovaitė, LRT KLASIKOS laida „Keturi milijonai“, LRT.lt2021.12.02 12:22

Į Daniją emigravusi lietuvė Reda Mieldažytė rankų sudėjusi nesėdi. Kelis darbus dirbanti moteris šypsosi ir džiaugiasi turiningu gyvenimu svečioje šalyje. Viena moters veiklų – slaugytojos darbas. Ji neslepia nuostabos, kad lietuviai vis dar vangiai eina skiepytis nuo koronaviruso. Pokalbyje su LRT RADIJU emigrantė linki, kad ypač jaunieji tautiečiai saugotų savo tėvus, saugotų ne nuo skiepų, bet nuo mirties.

Danijoje gyvenanti Reda Kopenhagos gatvėmis vaikšto nuo praėjusio amžiaus pabaigos. Į Jutlandijos pusiasalyje ir aplinkinėse salose įsikūrusią šalį ją atvedė meilė – su Danijoje gimusiu būsimu savo vyru Reda susipažino Lietuvoje studijų metais. Šioje Skandinavijos šalyje gyvendama moteris moko lietuvių kalbos, dirba vertėja ir slaugytoja ligoninėje.

Emigruoti paviliojo meilė

Lituanistiką Vilniaus universitete (VU) baigusi R. Mieldažytė sako jau seniai svajojusi apie kitas kultūras ir kraštus. 1994-aisiais ji, nusižiūrėjusi ispanų kalbos studijas Norvegijoje, išvyko iš Lietuvos, dar būdama VU lituanistikos studente. Kaip pasakoja pati Reda, lietuviams tuo metu nebuvo galimybių studijuoti Ispanijoje. Tik Skandinavijos šalys mus tada rėmė, tad ir išvažiavau į specialią ispanų kalbos studijų programą, tikina ji.


Pabaigusi ispanų kalbos programą Norvegijoje, moteris atvyko į Daniją. Ši Skandinavijos šalis Redą paviliojo ne šiaip sau – dar studijuodama Vilniuje, ji susipažino su savo tada dar būsimu vyru, jis į Lietuvą buvo atvykęs studijuoti mūsų, lietuvių, kalbos.

„Vilniuje studijų metais susipažinau su savo būsimu vyru Diksi Simonsenu. Jis čia 1993 metais atvyko studijuoti lietuvių kalbos. Baigę studijas mes susituokėme ir aš 1997 m. atvažiavau į Daniją gyventi kartu su juo“, – pasakoja Danijos lietuvė.

Vaikus moko lietuvių kalbos

Pirmieji metai Danijoje, neslepia pašnekovė, buvo labai sunkūs. „Gyvenimas buvo labai sunkus, tačiau laikas bėgo ir aš privalėjau pati sau duoną užsidirbti. Nusprendžiau imtis medicinos seserų studijų. Jas sėkmingai baigiau, – džiaugiasi R. Mieldažytė. – Ir štai jau aštuoneri metai dirbu medicinos sesele.“

Mažoms kalboms čia labai sunku išsilaikyti, nes reikalavimai yra vienodi. O lietuviai nelabai brangina savo kalbą ir savo kultūrą.

Veikli moteris vienu darbu neapsiribojo. Antroji Redos veikla susijusi su jos Lietuvoje pabaigtomis studijomis – Danijoje ji moko vaikus lietuvių kalbos.

„Lietuvių kalbos mokytoja aš čia dirbu nuo 2003 m. Taigi, jau beveik dvidešimt metų, – stebisi pati emigrantė. – Kiekvieną šeštadienį važiuodavau į lietuvių kalbos pamokas, kurios vyksta prie Kopenhagos savivaldybės. O nuo šių metų mokytojauju penktadieniais, mat organizuoti pamokas savaitgalio dieną savivaldybei pasirodė per brangu.“

Pašnekovė pasakoja, kad jų ten yra net 55 mokytojai ir jie dėsto apie 28 kalbas iš viso pasaulio, vis dėlto ją liūdina tai, ne itin branginame savo kalbą. „Mažoms kalboms čia labai sunku išsilaikyti, nes reikalavimai yra vienodi. O lietuviai nelabai brangina savo kalbą ir savo kultūrą“, – apmaudo neslepia R. Mieldažytė.

Įsitikinusi gimtosios kalbos mokėjimo būtinybe

Nors kyla įvairių iššūkių, Reda džiaugiasi šiuo metu turėdama, kaip ji pati sako, stiprių mergaičių klasę, kurios noriai mokosi lietuvių kalbos. „Tai yra gimtosios kalbos pamokos vaikams, kurie turi lietuviškas šaknis, ir tie vaikai turi būtinai mokėti, gebėti kalbėti lietuviškai, – įsitikinusi lietuvių kalbą Danijoje dėstanti Reda. – Tai nėra mokymasis lietuvių kalbos nuo pradžių.

Aš žinau, turiu tam tikrą metodiką, o ir mano patirtis rodo, kad yra beprasmiška priimti vaikus į mišrią klasę, kur yra skirtingų lygių, skirtingų amžių vaikai. Jeigu vaikas nekalba lietuviškai ir mama staiga susizgrimba, kad jos vaikui reikia lietuvių kalbos, tačiau tam vaikui jau būna kokie 7–8 metai, taip dažniausiai būna po tėvų skyrybų, vis tik tai jau yra per vėlu. Bet juk čia yra pačių tėvų reikalas. Aš visą laiką mokiau tiktai vaikus, kalbančius lietuviškai.“

Tikėkime mokslu. Mes visi esame skiepyti ir mus seniau skiepijo rusiškais skiepais. Mes nežinojome nei jų poveikio, nei kokių ten tyrimų apie juos.

Pasak Redos, kasmet ji sulaukia nuo 10 iki 15 vaikų, norinčių mokytis lietuvių kalbos. Ji džiaugiasi, kad šiais metais tokių vaikų turi 18. Tačiau emigrantė teigia pastebinti, kad neretai penktadienį tėvams būna sunku rasti laiko atvežti vaikus į lietuvių kalbos pamokas. „Labai sunku surasti tėvams laiko atvažiuoti į Kopenhagą. O dar ir penktadienis, tokia diena. Tačiau tie, kurie nori ir lanko mokyklą, tai jie, žinokit, važiuoja ir po šimtą kilometrų į tas pamokas“, – tvirtina pašnekovė.

Tautiečiams linki pasitikėti mokslu

Kaip slaugytoja, Reda pastebi, kad didžiausi COVID-19 ligos atvejų, o ir mažiausi pasiskiepijimo nuo šio viruso rodikliai yra tose Danijos savivaldybėse, kuriose, kaip ji pati sako, yra tirštas migrantų iš trečiųjų šalių procentas. Čia pat lietuvė negaili kritikos ir mūsų tautiečiams, kurie vis dar vangiai eina skiepytis. Ji sako su apmaudu stebinti koronaviruso situaciją Lietuvoje.

Iš tikrųjų man labai gaila, kuomet kiekvieną dieną iš Lietuvos miestelių į dausas iškeliauja po 30–40 žmonių. Mūsų ir taip yra nedaug. Mes taip mąžtam ir mąžtam.

„Tai, kas darosi Lietuvoje, jei ir mirčių statistiką žiūrėtume, tai man iš tikrųjų šiurpas eina. Aš nesuprantu, kodėl lietuviai tokie tamsūs?! Tikėkime mokslu. Mes visi esame skiepyti ir mus seniau skiepijo rusiškais skiepais. Mes nežinojome nei jų poveikio, nei kokių ten tyrimų apie juos. Visi buvome prievarta skiepijami. O dabar valstybė moka už tuos skiepus ir mes, europiečiai, turime šią puikią galimybę! Tai kodėl nepasitikėti?

O jei kalbėtume apie epidemijas, tai jų egzistavo ir egzistuos. Mes esame neapdrausti nuo jų. Aišku, yra įvairių sąmokslo teorijų... Šis virusas, kaip ir gripas, nuolat keičiasi. Labai tikiuosi, kad ateityje bus sukurti vienkartiniai skiepai, kurie mus nuo virusų apsaugos visam gyvenimui. O lietuviams aš palinkėčiau, kad ypač jaunieji tautiečiai saugotų savo tėvus, saugotų ne nuo skiepų, bet nuo mirties, nes iš tikrųjų man labai gaila, kuomet kiekvieną dieną iš Lietuvos miestelių į dausas iškeliauja po 30–40 žmonių. Mūsų ir taip yra nedaug. Mes taip mąžtam ir mąžtam.“

Išsamesnis pokalbis su Danijoje gyvenančia lietuve Reda Mieldažyte – projekto „4 milijonai“ radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt