Istorijos

2021.11.20 20:28

Žydrūno emigracijos istorija prasidėjo sąvartyne, dabar jiedu su žmona valdo kelis verslus: norime įkvėpti, o ne pasigirti

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.11.20 20:28

Žydrūnas dirbo sąvartyne, plovė indus ir betonavo. Dabar jis su žmona Liuba – žinomi mažo Norvegijos miestelio Vikedalio verslininkai, įgyvendinę savo svajones.

Vikedalyje atsiveria reto grožio panoramos, oras čia grynas, o gyvenimas – lėtas ir ramus. Tačiau palikęs Lietuvą klaipėdietis Žydrūnas Jurša šios ramybės ieškojo ilgai, o pirmiausia įsidarbino sąvartyne. Į Norvegiją jis atvyko turėdamas 20 eurų, o dabar, po 10-ies metų, turi kelis verslus.

„Čia mūsų namas, išsinuomojome barą. Nusipirkome nedidelį viešbutį, nedidelį butą Graikijoje – ir poilsiui, ir išnuomoti. Dar Lietuvoje sklypą 1,5 hektaro ir vieną kirpyklą“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ vardijo Žydrūnas.

Pagaliau jis su žmona Liuba gali negalvoti apie pinigus, tiesiog gyventi.

„Norime ne pasigirti, o įkvėpti. Parodyti žmonėms, kad viskas įmanoma, net jeigu pradedi nuo darbo sąvartyne“, – aiškina Žydrūnas.

Ieškoti, veikti, nesiskųsti, kaip sunku ir koks mažas atlyginimas – savo principus dėsto pašnekovas.

„Gali pasakyti, kad mažai atlyginimo, tai ką darai, kad jis būtų geresnis? Arba tu toje pačioje organizacijoje ką nors daryk, arba ieškok kitko. Jeigu ieškai, tai gauni. Jei neieškai, toliau dirbi. Kas pasikeis, jei visą gyvenimą toje pačioje vietoje dirbsi? Jei ką nors keisi, tai ir keisis“, – laidoje kalbėjo Ž. Jurša.

Sąvartyne dirbęs ir su 20 eurų kišenėje į Norvegiją atvykęs Žydrūnas šiandien turi kelis verslus: noriu ne pasigirti, o įkvėpti

Žydrūnas niekada nenorėjo emigruoti. Palikti tėvynę privertė 2008-aisiais šalį sustingdžiusi krizė.

„Nusipirkome butą Klaipėdoje, įsidarbinau barmenu, atrodė, gyvensiu Lietuvoje. Vienur dirbau barmenu, kitur, paskui įsidarbinau nekilnojamojo turto agentūroje Klaipėdoje, nusipirkau ten sklypų, kirpyklą su paskola, bet atėjo krizė, kažką reikėjo daryti. Viskas sustojo, todėl išvažiavau į Vokietiją. Dirbau šiukšlyne, reikėjo rūšiuoti metalą, medį, popierių, vežioti iš šiukšlyno. Daug dulkių, smirda. Ten beveik metus dirbau“, – savo emigracijos pradžią papasakojo Žydrūnas.

Kai dabar jo ir Liubos namuose apsilanko emigracijos kelią pradėjęs lietuvis, emigrantas pasako, kad viską pradėjo nuo darbo šiukšlyne. Žydrūnui nė kiek ne gėda – atvirkščiai, tik parodo, kaip toli nuėjo ir kiek triūso įdėjo.

„Penktadieniais–šeštadieniais dirbau barmenu, dienomis – šiukšlyne. Neblogai buvo dirbti barmenu, bet reikėjo toli važiuoti, kiek uždirbau – neužteko. Klaipėdoje laukė žmona ir maža dukra, buvo sunku. Fiziškai nebuvo sunku,

Kai žmona klausė, kaip darbas šiukšlyne, atsakydavau: „Vyriškas darbas“. Nesakysi, kad sunku“, – sakė Žydrūnas.

Pinigų buvo mažai, teko galvoti geresnį planą. Žydrūnas Vokietiją paliko, nusprendė laimės ieškoti Airijoje ir atsidūrė vienoje gražiausių šios šalies vietų – Galvėjaus mieste, įsikūrusiame prie Atlanto.

Tik lietuvio gyvenimas ten nebuvo toks gražus. Dažniau nei vandenyną vyras matė plautuvę, pilną nešvarių lėkščių.

„Airijoje dirbome labai sunkiai, sunkiausias darbas buvo Airijoje. Indų plovėjas – kalnai indų. Ploviau indus dienomis, naktimis. Ir paštavimas – po 10-15 kilometrų vaikščioti, per tvoras dėti skrajutes, dėvėtų rūbų reklamą. Labai šalta, lietus, vėjas, audra – nesvarbu, vis tiek reikėjo daryti. Reikėjo išgyventi“, – kalbėjo emigrantas.

Iš Airijos pašnekovui ligi šiol likę slogiausi prisiminimai, tačiau ne tiek dėl sunkaus darbo, o dėl to, jog, kaip pats sako, jautėsi nevisaverčiu žmogumi.

„Keliesi penktą ryte ir nesvarbu, koks oras. Šunys užpuola, kas nors su šautuvu išlenda. Žmonės jų nemėgsta, jiems – šiukšlės“, – sakė Žydrūnas

Galvėjus – vienas labiausiai turistus traukiančių Airijos miestų, kur pilna barų ir restoranų. Lietuvis manė, kad tikrai gaus barmeno ar padavėjo darbą, deja, ir čia ilgai nesisekė. Paaiškinimas, kurį girdėdavo – per senas. Ilgametę patirtį baruose sukaupusiam vyrui tuo metu buvo 40-imt.

Dabar Žydrūnas jau perkopęs 50-metį. Anuomet žmona Liuba Klaipėdoje rūpinosi kirpykla, tačiau pajamos ir iš ten buvo mažos. Porai vos išeidavo susimokėti paskolas, o susimokėjus daug nelikdavo. Liuba ir pati buvo atvykusi į Airiją, kur dirbo paštininke kartu su vyru.

„Buvo ir gerų momentų – gamta, energingi žmonės. Dirbau rokerių bare, ten tai mano vieta, bet nebuvo pratęsimo“, – sakė Žydrūnas.

Kaip ir Vokietijoje, emigrantas suprato, kad tai tiesiog neperspektyvu, neapsimoka: laikas lekia, sveikata senka, emocijos kasdien vis niūresnės, svariai prisidėti prie šeimos biudžeto nepavyksta.

Iš Airijos į Norvegiją jis atvažiavo kišenėje turėdamas 200 kronų – apie 20 eurų. Naiviai tikėjosi, kad tiek kuriam laikui užteks, nes neįsivaizdavo norvegiškų kainų.

„Nusipirkau autobuso bilietą, nutariau gyventi pas draugą. Nuėjau į degalinę pažiūrėti, ką galiu nusipirkti už 200 kronų – trys sumuštiniai“, – prisiminė pašnekovas.

Kitą dieną pasidaręs dešimtis savo CV kopijų, Žydrūnas išvežiojo jas kone visur apylinkės, kaip dabar pripažįsta, net ir į įstaigas, prie kurių darbo nėra nė iš tolo prisilietęs.

Apėjęs turbūt visas miestelio įmones, Žydrūnas išgirdo pirmąjį „taip“ ir įsidarbino valgyklos vairuotoju. Tačiau be šeimos – sunku, laimei, žmona Liuba, pati gimusi Rusijoje netoli Kazanės, gerai suprato, ką reiškia būti svetimame krašte – kadaise ji pati perėjo tą patį, o lengviau tapo tuomet, kai sutiko Žydrūną.

„Lietuva man buvo naujas kraštas. Turėjau gerą darbą, buvo 1991 metai. Pirmąkart atvažiavau po Sausio įvykių. Vėliau buvo vestuvės, metų gale apsigyvenome Lietuvoje. Labai sudėtingi metai buvo – ne mano kalba, ne mano kultūra, žmonės. Turėjau gerą darbą – buvau vyriausioji seselė svarbiausioje mūsų krašto ligoninėje, o čia atvažiavau į mažą miestelį, nežinojau, ką daryti. Matyt, turėjau įsimylėti tokį žmogų. Toliau pradėjome kurti savo šeimą“, – laidai „(Ne)emigrantai“ pasakojo Liuba.

Pora kartu perėjo didžiausius emigracijos sunkumus. Kai Žydrūnas gavo vairuotojo darbą Norvegijoje, ilgainiui suprato – gana būti šeima per atstumą. Jeigu žmona nesutiks kraustytis, jis mes darbą ir grįš į Lietuvą.

Vikedalyje užsikabinęs už vairuotojo darbo lietuvis nusprendė dirbti, kiek reikės, kad pagaliau jaustųsi ramus dėl savo ir šeimos ateities, o atvykusi į Norvegiją Liuba įsidarbino senelių namuose. Tam reikėjo baigti mokslus, kurie turėjo būti pripažinti Norvegijoje, tačiau ji žinojo, kad toks darbas čia gerai apmokamas, gerbiamas, todėl mokslams negailėjo laiko.

Pasijutę finansiškai stiprūs, nusprendė Norvegijoje pasilikti ilgiau ir įsigijo namą. Šeima sako, kad norvegiški atlyginimai leidžia paskolos naštos beveik nejausti.

Atsikraustęs į savo namus Žydrūnas prisiminė senas svajones – kadaise pats troško turėti barą.

„Keistai ieškojau, ėjau bet kur, į viešbučius. Įeinu, sakau: „Noriu ką nors barui išsinuomoti“. Nors jie nieko nenuomoja, eini ir klausi, gal ką nors žinos, gal pasakys. Ėjau į juokingas vietas, dabar neičiau, bet vis tiek kada nors padarai teisingai. Mūsų kaime susiradau barą. Nuomojamės ir dabar, pirkti neapsimoka“, – sakė emigrantas.

Turėti barą Žydrūnas svajojo nuo 20-ies metų, o svajonę įgyvendino sulaukęs 44-erių. Vietos norvegai barą greitai pamėgo.

„Ateina pasišnekėti, pasilinksminti. Baras nėra vau, paprastas. Ateina dėl emocijų, ateina biliardo, prie kiekvieno prieinu, pasišneku“, – sėkmę aiškino Žydrūnas.

Kai įsivažiavo baras, pora ėmė svajoti apie dar vieną verslą, ėmė dairytis viešbučių. Netrukus tinkamą vietą rado, kuri, nors kainavo nebrangiai, reikalavo nemažų tvarkymo investicijų. Šiandien viešbutyje veikia ir restoranas, kur visi patiekalai – Liubos kūrybos. Su kulinarija nieko bendra neturėjusi moteris dabar virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Kaip ir Žydrūnas bare, taip ir Liuba restorane stengiasi išgirsti klientus ir atsižvelgti į jų patirtis.

Dabar, kai praeities sunkumai įveikti, pora tiesiog džiaugiasi kasdienybe. Patys dirba ir viešbutyje, ir bare. O svarbiausia – viską daro kartu, tiek dirba, tiek ilsisi.

Žydrūnas su Liuba mano, jei tada Lietuvoje būtų buvę taip, kaip yra šiandien, jie niekur nebūtų važiavę. „Lietuva gražėja, keičiasi. (...) Klaipėda labai gražėja, viskas geryn“, – savo įspūdžiu dalijosi emigrantai.

Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt