Istorijos

2021.11.06 12:25

Gyvenimas Argentinoje lietuvės akimis: kodėl banke negalima naudotis mobiliaisiais ir kodėl taip blizga laiptinės?

Jūratė Anilionytė, LRT.lt2021.11.06 12:25

Dailininkė Eglė Colucci nuo kovo mėnesio su dukra ir vyru muzikantu Estebanu Colucci gyvena Buenos Airėse. Menininkė ėmėsi naujos veiklos – „YouTube“ galima pamatyti detalių pilnus jos pasakojimus apie gyvenimą Argentinoje. Tad ir mes kalbamės apie įdomias kasdienybės detales – nuo draudimų bankuose naudotis mobiliaisiais iki lietuviškų šaknų ieškotojų, trokštančių naujo paso ir bilieto į Europą. „Tikrai yra vajus tų paieškų. Yra advokatų ir šiaip entuziastų, kurie padeda tvarkyti dokumentus“, – sako pašnekovė.

– Egle, trumpi filmukai „YouTube“ pilni gyvenimo Argentinoje detalių. Kodėl nusprendei juos kurti?

– Viena iš galerijų karantino pradžioje įkūrė fondą „Kurkit“, kuris remia meninę veiklą ir davė užduotį kurti ką tik noriu. O aš visada juokais troškau tapti jutubininke, žaviuosi jaunimėliu, kvailiojančiu prieš ekraną ir taip užsidirbančiu. Pasiūliau fondui trumpų filmukų projektą kaip meno kūrinį ir taip šis juokas tapo realybe. Įvaldydamas naują techniką ir turėdamas aistringą užsiėmimą norom nenorom jautiesi jaunesnis.

Aš staipytis negebu, bet pati filmuoju, prabėgu prieš kamerą, vėliau garsinu, montuoju, renku muziką. Noriu, kad mano trumpi epizodai būtų elegantiški ir nebūtų visiškai lėkšti. Mano noras – šokinėti nuo rimtų dalykų prie, pavyzdžiui, tualetinio popieriaus ypatybių Argentinoje.

– Arba, pavyzdžiui, kur dingo grikiai Argentinoje?

– Nėra grikių Argentinoje. Ne, tokių kaip mes juos suprantame, nėra. Grietinės nėra, varškės nėra, anksčiau būdavo, dabar nebėra.

– Kodėl nėra?

– Niekas nežino, kaip juos valgyti. (Juokiasi.) Matyt, lietuvių bendruomenė nebegamina lietuviškų patiekalų, anksčiau šie produktai Buenos Airėse buvo vien dėl didelės lietuvių bendruomenės. Daugelis jų jau nekalba lietuviškai, tad turbūt ir grietinės vartoja mažiau.

– O didelė bendruomenė – tai keli šimtai?

– Nežinau tikslaus skaičiaus. Kai dar veikė Lietuvos ambasada Argentinoje, skaičiai buvo tikslesni. Bendrauju su buvusiu Lietuvos ambasados darbuotoju, jis sakė, kad nuolatos daro pasus lietuviams. Pasak jo, „pusė Argentinos nori išvažiuoti iš čia“.

Visi, kurie turi galimybę atsekti savo šaknis, o turinčiųjų lietuviškas šaknis yra daug, gaminasi lietuviškus pasus, kad patektų į Europą. Tikrai yra vajus tų paieškų, yra advokatų ir šiaip entuziastų, kurie padeda tvarkyti dokumentus.

– Bet keliasi gyventi turbūt ne į Lietuvą?

– Ar jie grįžta į Lietuvą, ar važiuoja į Ispaniją... Aš manau, kad į Ispaniją. Nes daugelis lietuviškai nebekalba ir kažin ar turi giminaičių Lietuvoje. Dažniausiai iš Argentinos migruoja į Ispaniją.

– Kodėl žmonės bėga iš Argentinos? Jūsų šeima atvažiavo iš Europos gyventi į Argentiną, kai kiti bėga iš jos.

– Argentinoje ne viskas taip gražu, kaip galima matyti mano filmukuose. Stengiuosi nerodyti blogybių, bet gal prieisiu iki jų. Pavyzdžiui, rodau suoliuką ir galima pamatyti, koks šiukšlynas po juo. Bet man nesinori rodyti tų blogybių vien iš pagarbos vietos gyventojams.

Smulki detalė: žmonės čia kuprines nešioja priekyje, o ne ant nugaros. Žinoma, taip yra dėl saugumo, nes jei neši ant nugaros ir ten bus kas nors vertingo, namo grįši be to vertingo daikto. Taip kartą atsitiko ir man. Mano tėtis, kai atvyko mūsų aplankyti, labai juokėsi iš tokios mados, o mano akys prie to jau priprato.

Bet kai norėjau tai nufilmuoti, žmonės supyko ir neleido jų filmuoti. Supratau, kad tai yra neigiamas dalykas, jie pajuto, kad tą aspektą apie nesaugumą mieste aš noriu parodyti.

– Tai gal dėl nesaugumo negalima naudotis mobiliaisiais telefonais bankuose?

– Taip. Anksčiau vagys dirbdavo komandinį darbą: vieni sėdėdavo bankuose, matydavo, kiek žmogus išsineša grynųjų pinigų, ir draugui gatvėje pranešdavo, kaip atrodo žmogus, kuris turi daug pinigų. Gatvėje esantis draugas pasirūpindavo, kaip tą naštą palengvinti.

Visiems banko viduje esantiems žmonėms neleidžiama naudotis telefonais.

– Kodėl daug raudonų pastatų Buenos Airėse?

– Jei pastatas raudonų plytų, tai dar uždažomi ir tarpai raudonai. Jie nebijo namų nudažyti ta rėksminga raudona spalva. Aš skubėjau pasakoti apie raudonų pastatų gausą, nes ilgainiui akys pripranta ir jų nepastebi. Tad dabar skubu viską stebėti.

Pavyzdžiui, planuoju filmuką apie tai, kaip mokami komunaliniai mokesčiai Argentinoje. Gyventojai skaitiklių netikrina ir duomenų neužsirašo, nes yra darbuotojai, kurie vaikšto po miestą ir nurašo duomenis. Paskui gauni sąskaitą. Įsivaizduojate, kiek darbo vietų sukurta.

– Jie ateina į namus?

– Visi skaitikliai yra gatvėje, gali kaimynui vandenį arba dujas užsukti. Atrodo, absurdas, kad yra tūkstančiai darbuotojų, kurie vaikšto po šalį ir nurašinėja skaitiklių duomenis.

– Smulkmenos įdomiai pasakoja apie šalį. Argentiniečiai net lovą kitaip kloja.

– Aš supratau, kodėl jie daro voką iš paklodžių. Kadangi Žemė apvali, mes, lietuviai, esame viršuje, jie apačioje, tad miega voke, kad neiškristų. (Juokiasi.) Pasirodo, tai yra kultūrinis dalykas, o ne asmeninis pasirinkimas. Mane tai šokiravo. Rengiu pasakojimą, kaip jie persirengia baseino persirengimo kambariuose. Skirtumą pastebėjau po 12 metų gyvenimo Argentinoje.

– Ar pavyko Buenos Airėse pasijusti kaip namuose? Turi draugų?

– Neturiu. Kai išgirstu, kad į Argentiną atskrenda lietuvių, stengiuosi jais pasirūpinti. Pasivaikščiojame mieste, suvalgome ledų. Nesu profesionali gidė, bet man labai smagu susitikti su lietuviais.

Kartą Lietuvoje keliavau autostopu, sustojo manęs pavežti iš miško ir tie žmonės turėjo bilietą į Argentiną, į Buenos Aires. Sakau, susisiekime, kai būsite. Tai jie mus pavežė iš miško iki Kauno, o mes čia su jais pasivaikščiojome.

Maniau, kad žmonės čia draugiški ir bus lengva įsilieti į socialinį gyvenimą, bet atvažiavusi supratau, kad draugiškumas paviršutinis. Kaip ir visur. Jie draugiški, lengva užmegzti pokalbį ir rasti pašnekovą gatvėje, bet draugystę megzti sunku kaip visur kitur.

– Kokie skirtumai tau krinta į akis?

– Lietuvoje laiptinės yra baisios. Ir mūsų namo Kaune laiptinė turbūt laimėtų baisiausios konkursą. Niekas iš mano draugų net nenustemba ir tai, kad laiptinė apskurusi, nešvari, tapo norma.

Argentinoje tai neįmanoma. Laiptinės blizga kaip operacinės.

Daugiabutyje gyvena pirmininkas ir kiekvieną dieną laiptinė blizginama. Už tai gyventojai moka didelius mokesčius, o jis laiptinėje nuolatos su skuduru ir šluota. Daugiabučio tvarka palaikoma: jei rankenėlė neblizga arba grotą reikia perdažyti, kaimynai tuoj skundžiasi.

Ant kiekvieno daugiabučio stogo įrengti butai, kiek mažesni, pirmininko šeimai. Jis yra samdomas visu etatu ir atsikrausto į namą gyventi. Jis gerai gyvena, visas namas jį išlaiko, o pro langus jis mato visą miesto panoramą.

– Tavo dukra lanko mokyklą Buenos Airėse ir kasdien parsineša namo pieno. Kodėl?

– Mes nusprendėme, kad vaikas turi eiti į valstybinę mokyklą, nors daugelis čia renkasi privačias. Iš mūsų pažįstamų rato ne pagal savo kišenę vaikai leidžiami į privačias mokyklas.

Į valstybines eina daug socialiai remtinų vaikų, kurie vienintelį kartą per dieną pavalgo būtent mokykloje. Mokykla turi šeimų rėmimo programą ir duoda maisto produktų. Mes paramos neprašome, bet pieno dažnai lieka ir mokytojai jai įdeda.

Dukrai yra 6 metai, tikėjomės, kad papulsime į priešmokyklinę grupę, bet pagal Argentinos įstatymus Dita turėjo eiti į pirmą klasę, nors dar suole nebuvo sėdėjusi. Kadangi einame į visų nenorimą valstybinę mokyklą, be to, į popietinę pamainą, klasėje yra tik šeši vaikai. Mokytoja mato, kad ji atsilikusi pusantrų metų, todėl skiria atskiras užduotis. Tad pienas ir šeši vaikai klasėje yra puiku.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt