Istorijos

2021.10.28 18:50

Homoseksualus lietuvis išvyko į Daniją, kad galėtų gyventi poroje: esu vienas laimingųjų, kurių tėvai nedarė jokios dramos

Deimantė Dokšaitė, LRT.lt2021.10.28 18:50

Lietuvis Artūras Maslauskas jau pusę savo gyvenimo gyvena ne Lietuvoje. Nors gimtojoje šalyje turėjo puikias karjeros galimybes, pasirinko išvykti, nes yra homoseksualus. Tačiau sako, kad jei dabar būtų toks pat jaunas, gautų tokį pat darbo pasiūlymą kaip tuomet, Lietuvos jau nebepaliktų, nes visgi per daugiau nei du dešimtmečius požiūris į LGBT žmones tėvynėje gerokai pasikeitė.

Paryžiuje nuo homoseksualų atsiribojo

1994 m. Artūras išvyko studijuoti į Paryžių, vienintelis iš Baltijos šalių laimėjęs valstybinę Prancūzijos stipendiją su „Copernic“ programa, kuri pagal dabartinius standartus prilygtų 1000 eurų.

„Man buvo dvidešimt ketveri, tad, be abejonės, aš jau žinojau, kad esu gėjus. Išvykdamas studijuoti turėjau gėjų draugų Lietuvoje, bet Prancūzijoje, galima sakyti, vengiau ką nors sutikti.

Buvo labai įdomios studijos, bičiuliai, bet, kita vertus, tuomet buvo dar tie laikai, kai žmonės mirdavo nuo AIDS. Kol gyvenau Lietuvoje, ši liga buvo tarsi kažkur toliau, bet Paryžiuje suvokiau, kad ji visai čia pat. Nesilankydavau gėjų baruose. Nedalyvavau gėjų gyvenime“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Be to, kad studijavo, Artūras taip pat atliko praktiką Prancūzijos kosmetikos milžinėje „L'Oréal“. Kompanija jam pasiūlė du mėnesius pasistažuoti vienoje iš Skandinavijos šalių, kad įgytų platesnį žinių bagažą nei vien kaupiamą Paryžiuje. Visiškai atsitiktinai Artūras pasirinko vykti į Danijos sostinę.

Lemtinga pažintis Kopenhagoje

„Atvykau į Daniją ir galvoju: reikia nueiti į gėjų kavinę. Ten sutikau savo partnerį Christianą, su kuriuo esame kartu jau dvidešimt penkerius metus. Susitikę pirmą kartą vakare išgėrėme alaus, kitą rytą vėl susitikome išgerti kavos – tai natūralu, kai žmonės vienas kitam patinka.

Bet kas mane tuomet pritrenkė, jis sako: supažindinsiu tave su savo mama. Ne todėl, kad jau mes ten tuoktis žadėtume, o tiesiog. Man tada dingtelėjo: čia visai kitoks gyvenimas nei Lietuvoje“, – apie pažintį su mylimuoju pasakoja Artūras.

Po poros mėnesių grįžęs į Paryžių jis nusprendė heteroseksualiam studijų bičiuliui iš Ukrainos pasisakyti, kad yra homoseksualus.

„Norėjau pažiūrėti, kaip reaguos. Mano nuostabai, jis nusišypsojo, daugmaž „ko čia suki galvą“, ir pasakė pastebėjęs, kad iš Danijos grįžau labai laimingas“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. Po tokių pirmų patirčių Vakarų Europoje jis sako pajautęs palengvėjimą.

Paliko gerą darbą ir karjeros galimybes

Po metų Paryžiuje Artūras grįžo į Lietuvą, čia turėjo užbaigti magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete ir kartu dirbo „L'Oréal“ Lietuvos padalinio rinkodaros vadovu.

„Bet jau tada žinojau, kad Lietuvoje neliksiu. Būtent dėl to kontrasto. Lietuvoje galėjau tik sėdėti pasislėpęs po antklode. Žinojau, kad bus sudėtinga susirasti antrą pusę, su kuria galėčiau gyventi paprastą gyvenimą.

Tad natūraliai priėmiau sprendimą palikti gerą darbą ir karjeros galimybes ir išvykti į šalį, kur galėsiu gyventi poroje. Gyvenimas kartu yra labai svarbus mūsų kaip žmonių poreikis“, – atvirauja pašnekovas, Danijoje nuolat gyvenantis nuo 1996-ųjų rudens.

Vienas laimingųjų

Būtent Danija pirmoji pasaulyje 1989 m. legalizavo tos pačios lyties asmenų partnerystę, o 2012 m. – ir santuokas.

„2001 m. Danijoje įteisinome savo santykius. Gal kam nors kyla klausimas, kodėl taip ilgai užtrukome, juk susipažinome 1995 m.? Man buvo svarbu Danijoje pačiam surasti savo vietą – ar galėsiu daryti karjerą, ar galėsiu gauti savo kvalifikaciją atitinkantį darbą.

Paskui čia įsigijome butą ir Christianas man sako: tai gal jau einame į meriją pasirašyti popierių? Aišku, aš pasakiau „taip“, – šypsosi Artūras, dirbantis Kopenhagos universiteto Diabeto ligų tyrimų centro finansų kontrolieriumi.

Ir nors jau pačioje pažinties pradžioje Christianas pasiūlė jį supažindinti su savo mama, pats Artūras savo seksualinę orientaciją tėvams ir dviem broliams atskleidė gerokai vėliau, būdamas trisdešimties.

„Mano tėvai neakli, jie matė, nujautė. Juk niekada nebuvau į namus parsivedęs merginos, kad pristatyčiau, tačiau pats atvirai pasisakiau, kad esu gėjus, tik jau gyvendamas Danijoje.

Esu vienas tų laimingųjų, kurių tėvai nedarė dėl to jokios dramos, nors manau, kad mama tuo metu visgi truputį nusiminė“, – pasakoja pašnekovas.

Vyras sako, kad ir Danijoje pasitaiko atvejų, kai tėvai išsižada vaikų, išbraukia iš paveldėtojų sąrašo, sužinoję, kad jų atžalos yra homoseksualūs. Jis svarsto, kad jo mama šiek tiek nerimavo, nes jaudinosi dėl visuomenės reakcijos, nuogąstavo, kad nesulauks anūkų.

„Tačiau mama netruko pamatyti, kad visuomenė sau, o mūsų gyvenimai sau. Dabar, kai kalbuosi su mama, ji visada perduoda linkėjimus Christianui ir tikrai jokių bėdų nėra.

Man pasisekė, nes tiek šeima, tiek draugai Lietuvoje labai tolerantiški. Tačiau, jei gyvenčiau ir dirbčiau Lietuvoje, turbūt kolegoms neskubėčiau pasakoti, kad gyvenu su vyru“, – mintimis dalijasi Artūras.

Surogatinė motinystė kelia dvejonių

Jis pats dar kartais nustemba, kaip Danijoje niekam nebekelia nuostabos homoseksualios poros.

„Kartą su vienu kolega, su kuriuo darbe mažiau turime bendrų reikalų, išvykome į konferenciją. Natūralu, atsirado proga daugiau pabendrauti. Jis paklausė, ar esu susituokęs, atsakiau, kad gyvenu su vyru. Jo kitas klausimas – ar turime vaikų. Tai net mane patį kiek nustebino, o jam pasirodė natūralu to paklausti“, – prisimena Danijos lietuvis.

Tačiau Artūras prisipažįsta, kad dar visai neseniai pats gana skeptiškai vertino surogatinę motinystę, nors tuo būdu gėjų poros dažniausiai susilaukia atžalų.

„Ir homoseksualios, ir heteroseksualios poros susilaukia vaikų pasitelkusios surogatines mamas, bet tai daug teisinių ir etinių klausimų keliantis reiškinys.

Kita vertus, dabar turime draugų, kurie šitokiu būdu susilaukė vaikų, yra labai laimingi ir tikrai iš visos širdies myli savo vaikus. Bet mes su Christianu tokio varianto nesvarstėme“, – aiškina Artūras.

Išvyko, kad galėtų gyventi nesislapstydami

Pašnekovas sako pažįstantis nemažai LGBT bendruomenei priklausančių lietuvių, gyvenančių Kopenhagoje ar kitur užsienyje. Ypač tų, kurie iš tėvynės išvyko iki 2000-ųjų.

„Nesu kokio nors tyrimo daręs, bet manau, kad nemažai jų iš Lietuvos išvyko dėl to, kad dėl savo seksualinės orientacijos būtų ten turėję sunkų gyvenimą. Ir čia jie jaučiasi geriau, nes gali tiesiog gyventi paprastą gyvenimą nuo nieko nesislapstydami“, – pasakoja pašnekovas.

Pasak Artūro, kuris pats yra aktyvus Danijos lietuvių bendrijos narys, buvęs Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys, Danijos lietuvių bendrijos taryboje vienu metu dauguma narių buvo LGBT.

„Tiesiog žmonės, kurie augina mažus vaikus, tokiai lietuviškai veiklai elementariai turi mažiau laiko. Kita vertus, tai parodo, kad Danijoje yra daug LGBT lietuvių. Ir tai, kad jiems lietuvybė yra svarbi.

Pavyzdžiui, pirmas lietuviškas mišias Danijoje organizavo ne kas kitas, bet lietuvis LGBT atstovas“, – apie tai, kad seksualinė orientacija neturi įtakos patriotizmui, dėsto Danijos lietuvis.

Patinka danų bendruomeniškumas

Danijoje Artūrui ypač imponuoja visuomenės noras susitarti, pastangos ieškoti konsensuso, Anot jo, danams svarbu rasti sprendimą, kuris būtų priimtinas kuo didesnei daliai visuomenės narių, o jo link einama vadovaujantis racionaliais argumentais, atidedant į šalį emocijas.

Bendruomeniškumas, pažymi lietuvis, pastebimas ir kitur – danai siekia, kad kai kurie dalykai būtų prieinami visiems visuomenės nariams ir nebūtų tik turtingųjų privilegija. Pašnekovas pateikia pavyzdį: jis priklauso „Vikingų“ klubui, kurio nariai ištisus metus maudosi jūroje, klubui priklauso trys pirtelės ant jūros kranto ir nariai jomis gali naudotis už prieinamą 70 eurų mokestį per metus.

Pašnekovą dabar jau žavi ir sveikas danų nacionalizmas. „Pradžioje man gal keldavo šypseną tas jų įsitikinimas, kad danų dizainas geriausias, kad danų kinas geriausias, nes juk pasaulyje yra daug puikaus dizaino ir kino bei kitų dalykų. Tačiau dabar manau, kad tikėti savo meno, savo verslo kokybe yra labai sveiko nacionalizmo požymis, jo apraiškų jau kartais pastebiu ir Lietuvoje“, – tikina Danijos lietuvis.

Danijoje puikiai integravosi

Neretai kiti užsieniečiai kolegos darbe Artūrą jau laiko kone danu, nes jis kalba daniškai, Danijoje gyvena daugiau nei du dešimtmečius. Tad jis pats sako jau sunkiai bepamenantis, ar vos atvykus į šalį buvo erzinančių ar trikdančių dalykų.

„Aš jau prie visko įpratęs. Bet žinau, kad kai kuriuos užsieniečius šokiruoja, kad tėtis, atėjęs į baseiną su mažamete dukra, ją vedasi praustis kartu į vyrų dušą, o danams tai visai įprasta“, – pasakoja Artūras.

Dar jis pamena, kad vos atvykus jam nepatiko tai, kad ypač valstybinio sektoriaus darbuotojai dirba tik griežtai nustatytomis valandomis ir nė minutės ilgiau. „Bet dabar galvoju, kad gal ir gerai, nereikia viso dėmesio skirti tik darbui, tai tik viena gyvenimo dalis“, – apie pakitusį požiūrį pasakoja pašnekovas.

Jaunimas iškovos teises

Artūras teigia, kad interviu sutikęs duoti tam, kad aštrių, net kartais į agresiją pereinančių diskusijų Lietuvoje fone parodytų, jog LGBT žmonės gyvena tiesiog paprastą gyvenimą, kaip ir visi kiti.

Pasak jo, Partnerystės įstatymo Lietuvoje priėmimo sukeliamos pykčio bangos jam atrodo keistos.

„Partnerystės įstatymas viso labo suteikia tas pačias teises visiems. Yra sakančių, kad reikėtų progresyvesnio įstatymo, nes dabar teikiamas labai kompromisinis. Bet man atrodo, kad tiesiog reikia to pirmo žingsnio. Kad žmonės visų pirma turėtų galimybę įteisinti savo santykius, kad visuomenė pamatytų, kad štai yra gėjai ir lesbietės šalia mūsų. Jie gyvena paprastą normalų gyvenimą. Ir yra tokie pat Lietuvos piliečiai.

Tarkime, mes su partneriu Kaune įsigijome butą, beje, jo iniciatyva, bet negalėjome įsigijimo įforminti kaip šeima, turėjome pirkti kaip dalininkai. Jeigu kas nors įvyktų, kaip tai būtų traktuojama teisiškai? Ar Lietuva pripažįsta mūsų santykius?“ – svarsto Danijos lietuvis.

Artūras įsitikinęs, kad tai, jog lietuviai išvažiuoja studijuoti ar gyventi į kitas šalis, vienareikšmiškai prisideda prie tolerancijos LGBT. Jo teigimu, iš Danijos į Lietuvą grįžę jo pažįstami jauni lietuviai parsivežė visai kitokį požiūrį.

„Jaunimas Lietuvoje yra tie žmonės, kuriems reikia tų teisių, ir jie jas išsikovos, o mes būsime dėkingi tokiems jauniems žmonėms.

Mano karta prisitaikė, nesiafišuoja, žinau daug LGBT žmonių, kurie Lietuvoje užima įvairias svarbias pozicijas, ir gaila, bet jie tyli. Aš nesakau, kad reikia kažkaip pabrėžtinai rodyti savo homoseksualumą. Nebūtina eiti į pirmą puslapį, bet galima rasti būdų oriai ir paprastai papasakoti apie save“, – kalba pašnekovas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt