Istorijos

2021.10.23 07:00

Atbulomis vaikštantys senjorai ir trys vardai vaikams: Kinijoje įsikūrusi Rita – apie stebinusius šalių skirtumus

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2021.10.23 07:00

Kinijoje gyvenanti Rita Pranaitytė-Miao prisimena, kad vos atvykus ją stebino daugybė dalykų, pavyzdžiui, atbulomis vaikštantys senjorai ar kinų įprotis per pertraukas miegoti pačiose įvairiausiose vietose. Vis dėlto dabar lietuvė šią šalį vadina antraisiais namais, kur sukūrė šeimą ir gali daryti tai, apie ką svajojo: „Neįtikėtina, jau greit daugiau metų būsiu praleidusi užsienyje nei gimtinėje Lietuvoje.“

Dešimtus metus Kinijoje skaičiuojanti Rita šiuo metu su vyru ir dukra gyvena Čingdao. Po Pekino, kuriame praleido 6 metus, šiame mieste daugiau gamtos – yra ir kalnai, ir jūra, be to, mažiau šurmulio, sako pašnekovė.

„Lietuvių čia ypač mažai. Tiesa, turiu neįkainojamą turtą – čia taip pat gyvena mano brolis ir mano dukra turi dar vieną lietuviškai kalbantį žmogų. Darbe kalbu angliškai ir kiniškai, namie – angliškai ir lietuviškai, su draugėmis – itališkai, angliškai, kiniškai ir rusiškai.

Mano kasdienybė labai tarptautinė, priverčianti išlikti visada lanksčiai, tolerantiškai ir pasiruošusiai išmokti ką nors naujo. Net juokauju, jog man reikia ilgesnio miego nei įprastai žmogui, kad smegenys vėl būtų šviežios ir pasiruošusios naujiems iššūkiams“, – juokiasi Rita.

Iš Lietuvos išvyko be baimių ir be plano

Kad iššūkiai lietuvės negąsdina, įrodo ir jos kelias iki Kinijos. Prieš 18 metų iš Lietuvos išvykusi tautietė pasakoja, kad prieš palikdama tėvynę dirbo padavėja legendiniame „Neringos“ restorane, o gyvenimas tuo metu atrodė pilnas pasirinkimų.

Girdėdama kitų lietuvių pasakojimus apie patirtį svečiose šalyse, Rita juto vis augantį smalsumą taip pat pasižvalgyti už Lietuvos ribų. Pasitaikius pirmai progai, ji išvyko. Savo gyvenimą užsienyje pradėjo Italijoje, Mačeratoje.

„Išvykau be jokių baimių ar abejonių ir netgi be aiškaus plano. Smalsumas to, ko nesu patyrusi, buvo stipresnis už bet kokią abejonę“, – tikina lietuvė.

Italijoje ji baigė Mačeratos dailės akademiją ir čia praleido iš viso 9 metus. Pašnekovė vardija, kad per „Erasmus“ mainų programą ragavo gyvenimo Ispanijoje, praktikavosi Anglijoje kaip vaikų dramos teatro scenaristė, kol galiausiai nusprendė išvykti į praktiką dailės galerijoje Pekine.

„Tai buvo tikriausiai įspūdingiausias ir spalvingiausias gyvenimo etapas. Jis praplėtė akis, bet taip pat pritrenkė įspūdžiais! Tad prieš kraustantis į Pekiną prireikė pusės metų virškinimo ir apmąstymo Europoje“, – sako Rita.

Pajutusi, kiek ši šalis siūlo galimybių, ji ryžosi naujam iššūkiui. Visada troškusi tapti „Montessori“ edukatore (vaikų ugdymo programa, sukurta italų medikės ir pedagogės Marios Montessori, – LRT.lt) ir apie tai svarsčiusi dar tuo metu, kai gyveno Italijoje netoli šio metodo kūrėjos gimtinės, savo svajonę lietuvė įgyvendino Kinijoje. Pekine ji baigė „Montessori“ kursus ir ėmė dirbti su vaikais.

„Mano mama taip pat yra ikimokyklinio ugdymo auklėtoja Lietuvoje, matyt, ji mane įkvėpė. Tad iš Italijos ir meno perėjau į Kiniją ir vaikų edukaciją. Kinijoje pajutau, kad visos mano gyvenimo patirtys, studijos, žinios susidėliojo į lentynas. Atrodė, kad kitaip negalėtų būti“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Didžiausiu iššūkiu tapo kinų kalba

Prisimindama pradžią Kinijoje, Rita tikina – ji visada buvo atvira naujovėms, smalsi ir lengvai prisitaikanti, todėl ir čia didelių sunkumų nepatyrė. Be to, lietuvei labai padėjo mylimasis Miaoguangas, kurį sutiko atlikdama praktiką Pekine. Anot pašnekovės, didžiausias iššūkis buvo kalbos barjeras.

„Tikrai buvo sunkoka po 9 metų Italijoje ir puikiai įvaldžius italų kalbą peršokti į visiškai kitą kultūrą, su kalba, kuria nei skaitau, nei šneku. Tada pasirodė, kad pasaulis yra ypač spalvingas ir skirtingas. Kiek aš jo aprėpsiu? Dabar jau šiek tiek šneku kiniškai, todėl jaučiuosi savarankiškesnė ir integravusis“, – sako lietuvė, kuriai kinų kalba jau septinta pramoktų kalbų sąraše.

Išankstiniai mitai ir keistenybės

Rita pripažįsta, kad į Kiniją atvažiavo prisiklausiusi įvairių mitų. Lietuvei atrodė, kad šalis bus labai neišsivysčiusi ir teks priprasti prie to, kad žmonės čia valgo „viską, kas juda“.

„Europoje labai daug mitų apie Kiniją. Didžiausias mitas, kad visi kinai yra vienodi ir jų kalba skamba taip, kaip laiptais dardantis kibiras. Pamenu, kad net asmeniškai priėmiau, kai viena vaikystės draugė pasijuokė iš kinų vardų. Pagalvojau, kokia žmonėms nesuvokiama nežinomybė. Jiems tai kažkas, iš ko ima juokas arba – dar blogiau – nuo to norisi bėgti lyg nuo blogybės.

Įdomu tai, kad kinai visiškai taip pat reaguoja, jei tenka susidurti su mumis, europiečiais. Visi mes, lietuviai, jiems atrodom vienodi kaip vakarietiškų filmų aktoriai ar žymūs dainininkai. Lietuvių kalba taip pat skamba keistai. O „r“ tarimas – tai neįkandamas sugebėjimas“, – pasakoja lietuvė.

Pirmais metais ją stebino ir daugybė kasdienybės detalių. Pavyzdžiui, kad žmonės pertraukas dažnai išnaudoja miegui ir miega pačiose įvairiausiose vietose: darbe, bibliotekoje, metro, autobuse ar parke ant suoliukų.

Į akis krito ir ryškiaspalviais drabužiais apsirengę senjorai, vakare susirenkantys šokti. Anot pašnekovės, Kinijoje jie yra labai gerbiami ir laikomi tarsi vietos valdovais. Be to, lietuvė negalėjo nepastebėti ir atbulomis vaikštančių ar savo kūną kumščiu daužančių senolių.

„Šitaip jie juda ir masažuojasi dėl sveikesnio kūno. Beveik kiekviename kvartale yra sporto įrenginių vyresnio amžiaus žmonėms. Kai kurie senjorai čia net špagatus daro. Neįtikėtina!“ – pasakoja Rita.

Trys vardai vaikams

Lietuvė išskiria ir dar vieną nuostabą kėlusį kultūrinį skirtumą – čia vaikai dažniausiai turi tris vardus: paso, mažybinį ir anglišką. Pasak Ritos, kelių vardų priskyrimas yra labai sena tradicija, o prasidėjus anglų kalbos bumui natūraliai susiklostė, kad atsirado ir dar vienas – angliškas variantas.

„Kadangi dirbu su vaikais, tai mane stebina iki šių dienų. Vos gimus kūdikiui suteikiamas prasmingas vardas ir įrašomas dokumentuose, bet namie vardo reikšmė sušvelninama ir vaikas vadinamas mažybiniu vardu. O galų gale, kai jį nusprendžia vesti į ugdymo įstaigą, kurioje dažnai būna užsienietis mokytojas, vaikui parenkamas naujas angliškas vardas, kad būtų lengviau integruotis tarptautinėje aplinkoje.

Dažnai tėvai paprašo manęs padėti išrinkti naują vardą. Kartais bandau paaiškinti, kad daugybė vardų vaikui – tai kaip daugybė skirtingų asmenybių“, – dėsto pašnekovė.

Ji pati su vyru savo dukrai nusprendė suteikti vieną vardą – Tia. Pasak Ritos, norėjosi, kad vaikas neprarastų savo identiteto. „Kultūros ir taip gerokai susimaišiusios, tad nelengva atrasti savąjį „aš“, – įsitikinusi lietuvė.

Ir nors didžioji dalis kadaise keistai atrodžiusių dalykų šiandien nebestebina, Rita sako iki šiol sunkiai priimanti vieną gyvenimo Kinijoje ypatumą – sunkiai aprėpiamą žmonių gausą. Todėl į parką, muziejų ar kitą renginį ji verčiau eina darbo dienomis, o ne savaitgaliais: „Kitaip teks ilgai laukti eilėse, vaikščioti sulipus vienas prie kito.“

Be to, taip lietuvė bent kiek gali išvengti smalsių žvilgsnių. Kinų dėmesį ji traukia dėl šviesių plaukų ir mėlynų akių. „Tas jausmas būti labai populiariam kaip įžymybei kartais trukdo, ypač kai savaitgaliais ilsiesi po darbų. Bet neslėpsiu, grįžus į Europą taip pat būna keista, jei niekas nežiūri, niekas nesako komplimentų ir neprašo nusifotografuoti“, – juokiasi pašnekovė.

Vadina antraisiais namais

Kaip pasakoja Rita, Kinija per tiek metų jau tapo antrais namais, kurie jai suteikė aplinką karjerai, kūrybai, studijoms, be to, čia lietuvė džiaugiasi sukūrusi nuostabią šeimą. Jos vyras dirba toje pačioje tarptautinėje mokykloje, ją lanko ir 7-erių dukra.

„Visi šeimos nariai kas rytą keliaujame į darbus kartu. Šiokiadieniais valgome kinišką vakarienę, paruoštą mūsų namų šeimininkės, bet savaitgaliais dažniausiai gaminu aš – ką nors europietiško, dažnai – itališko.

(...) Kad ir labai trauktų Lietuva, kol kas sunku įsivaizduoti save grįžtant, nes mokykla, kurioje dirbu, yra labai profesionali, mano dukra sukasi ypač aukšto lygio lavinimo įstaigoje ir būtų sunku jai suteikti geresnę aplinką Lietuvoje. Jei galėčiau atsivežti savo tėvus čia ir mano dukra galėtų dažniau matytis su seneliais, būtų idealu“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Rita sako, kad Kinija ją žavi neišmatuojamais plotais – nuo paplūdimių su palmėmis pietuose iki šalto taigos klimato netoli Šiaurės Korėjos ar Rusijos. Lietuvė tikina pamėgusi ir kinų patiekalus, kurių įvairovę sunku išragauti. O vietos žmonėms negaili šiltų žodžių.

„Man labai patinka kinų atvirumas, smalsumas, noras tobulėti. Ypač po Italijos pasijuto, kad žmonės čia žemiškesni ir praktiškesni. Jie labai draugiški ir geranoriški“, – vardija Rita.

„Galvojau, kodėl pasirinkau tokį sudėtingą gyvenimą“

Vis dėlto lietuvė pripažįsta, kad per daugybę svetur praleistų metų neišvengė įvairių pamąstymų ir emocijų. Kartais būdama tarp žmonių vis tiek jausdavosi vieniša, nes atrodė, kad jie iki galo jos taip ir nesupranta.

„Buvo nuovargio krizė, kai galvojau, kodėl pasirinkau tokį sudėtingą ir pilną iššūkių gyvenimą. Gyvenčiau sau mažame miestelyje Kretingoje ir vargo nematyčiau. Sukūrus šeimą ir auginant vaiką labai trūksta artimųjų iš Lietuvos, o ypač dabar, siaučiant COVID-19, kai skaičiuojame 2 metus neišvykus iš Kinijos.

Tai šiek tiek slegia ir priverčia apmąstyti gyvenimo planų variacijas, galimybes keltis į Europą. Mano vyras užsirašė į kinų kalbos mokytojų kursus, kad galbūt vėliau galėtų būti kinų kalbos mokytojas Europoje“, – pasakoja pašnekovė.

Ir nors kol kas Rita su šeima nesvarsto grįžti gyventi į Lietuvą, pabrėžia, kad tėvynė jai nepaprastai svarbi ir ji stengiasi skleisti žinią apie Lietuvą, kad ir kur gyventų.

„Čia, Kinijoje, nepraleidžiu nė vienos progos pareklamuoti Lietuvos ir padaryti jos dar žinomesnės. Mūsų mokykloje kiekvienais metais vyksta visam miestui skirta tarptautinė šventė, tad prie Amerikos, Kinijos, Italijos ir daugybės kitų šalių palapinių puikuojasi ir mano paruošta Lietuvos palapinė, kuri kviečia susipažinti su Lietuvos kultūra, kalba ir vaišėmis.

Dažnai pasitaiko, kad gatvėje žmonės klausia, iš kur aš. Jei jau paklausia, privalo išklausyti mano pasakojimą apie Lietuvą. O jei žmogus nėra girdėjęs tokios šalies, tai džiaugiuosi, kad po mano istorijų jis daugiau nedvejos, kas ta negirdėta Lietuva“, – juokiasi lietuvė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt