Istorijos

2021.11.04 18:10

Norvegijoje Karolis užsidirba vairuodamas vakarėlių autobusą: žiauru, kaip jie švenčia

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.11.04 18:10

Karoliui Gustui dabar – 34-eri, kurį laiką dėl pinigų Norvegijoje jis dirbo tiek daug, kad visas gyvenimas virto lėkimu, kol neliko džiaugsmo. Laiko trūko ir artimiesiems, ir sau. Dabar lietuvis stengiasi tai pakeisti. Šiandien Karolio laimingas bilietas – vakarėliams skirtas autobusas. 

„Kartais savo automobiliu vežiodavau norvegus. Kažkas paklausė, ar galėčiau pavairuoti autobusą. Kadangi turiu visas kategorijas, nusprendžiau pabandyti. Išbandžiau autobusą ir nuo to viskas prasidėjo“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ pasakojo Norvegijoje įsikūręs lietuvis.

Norvegijoje gaji abiturientų tradicija mokyklos baigimą švęsti visą mėnesį. Įprasta išsinuomoti autobusą vakarėliams ir juo linksmai važinėti po miestą.

„Lietuvoje nueina į kavinę, o jie – pusantro mėnesio iki žemės graibymo (švenčia, – LRT.lt)“, – tvirtino Karolis.

Taksi 7 dienas per savaitę Norvegijoje vairavęs Karolis nusprendė pelno siekti kitaip – įsirengė vakarėliams skirtą autobusą

Linksmybėms pinigų tėvai negaili, taigi Karolis pamanė – aukso gysla. Vežios moksleivius ir praturtės ar bent jau gaus stabilias pajamas.

Vakaras tokiame autobuse gali kainuoti ir 800 eurų, tiek reikia mokėti Karoliui už vairavimą ir už autobuso nuomą. Už benziną, sugadintą turtą moksleiviai moka atskirai. Karolis sako, kad jam vairuoti tokį autobusą apsimoka, bet įrengimas atsiėjo brangiai.

Savo namuose Stavangeryje laidos herojus pasakoja sunkią emigracijos istoriją. Karolis visada buvo sportiškas: žaidė krepšinį, lankė karatė, baigęs kineziterapijos studijas, dirbo apsaugininku.

Dalis draugų jau važiavo uždarbiauti į Angliją, Airiją ar Norvegiją, todėl ir jis nusprendė pabandyti. Mąstė panašiai kaip dauguma: pamatys pasaulio, užsidirbs ir grįš. Išvykdamas sąskaitoje turėjo 6 tūkst. eurų, kuriuos gavo pardavęs automobilį.

Buvo mintis keliauti į Angliją, bet Karoliui ši šalis padarė slogų įspūdį. „Neįsivaizduoju, kaip galima norėti važiuoti į Angliją. Žmonės iš Anglijos pabūtų Norvegijoje, turbūt negrįžtų“, – sakė pašnekovas.

Darbo lietuvis ieškojo per norvegišką įdarbinimo agentūrą. Ten pirmąkart pamatė, kad Norvegija – įvairi, sutiko žmonių iš viso pasaulio, bet ilgai šiame darbe neužtruko.

„Sekėsi neblogai. Ten buvo metalo gamykla, liedavo laivams detales. Daug žmonių dirbo iš Kosovo, atmosfera pradėjo nepatikti. Išlaikiau egzaminus ir vairavau taksi“, – pasakojo Karolis.

Stavangeris vadinamas Norvegijos naftos sostine. Daug žmonių dirba naftos platformose ar atskrenda tvarkyti verslo reikalų. Aplink oro uostą srautai intensyvūs, Karolis greit tuo pasinaudojo. Uždarbis – geras, tačiau dėl jo tekdavo dirbti 16–17 valandų per parą.

„Dirbdavau nuo pirmadienio iki pirmadienio, neturėjau laisvų dienų. Savaitgalį draugai klausia: „Atvažiuosi?“ Kur atvažiuosi, dirbsi“, – intensyvius metus vairuojant taksi prisiminė Karolis. Juos jis vadina parduotais.

Anuomet ištisas paras jis nematė nieko, tik automobilį, kelią ir savo keleivius. Tada Karoliui buvo 27 metai. Kaip pasakoja pats, atrodė, kad gyvens amžinai ir spės viską. Atsisakė bet kokių pramogų, užmiršo draugus ir save, pinigai buvo vienintelis tikslas. Sutaupyti pavyko 30 tūkst. eurų, beveik trečdalį jų vaikinas išleido motociklui, liko pradiniam įnašui už būstą ir dar šiek tiek.

Užsidirbęs Karolis grįžo į Lietuvą, galvodamas ir apie būsimą šeimą.

„Nėra prasmės be šeimos blaškytis. Gal, kai tau 23 metai, nueini į klubą, man tai visada buvo svetima“, – sakė Karolis.

Troškimas išsipildė vos grįžus – ilgai neturėjęs merginos, Kauno senamiestyje pamatė Vitą, būsimą savo vaikų mamą, ir nepraleido progos susipažinti.

„Ji išėjo iš savo darbo odontologijos kabinete. Kalbėjau telefonu, atsisukau ir ji tuo pat metu atsisuko, nusišypsojo. Nuo čia ir prasidėjo viskas. Aš ją pakalbinau, sakė, skuba. Nuėjo į priekį, vytis nenorėjau. Bus požeminė perėja, galvojau, perbėgsiu per gatvę ir vėl susitiksime. Taip ir susitikome. Palydėjau iki maršrutinio taksi, įsėdau su ja. Gavau numerį, nors ji sakė, kad turi vaikiną. Paskambinau draugui, jo žmona psichoterapeutė, paklausiau, ar turiu šansą. Sako: „Jei davė numerį, yra.“ Susitikome ir susidraugavome“, – pažintį prisiminė Karolis.

Grįžęs į Lietuvą, jaunas vyras įsidarbino Lietuvos futbolo federacijoje, vėliau tapo didelės įmonės savininko vairuotoju.

Karolis jau buvo sau pasakęs, kad niekada vėl neemigruos. Kai prisimindavo dienas ir naktis vairuojant taksi, nukrėsdavo šiurpas. Tačiau su šeima grįžo. Planavo pusantrų metų, bet jau skaičiuoja ketvirtus. Vis dėlto grįžti planuoja.

„Pradėjau įrengti autobusą, gimė Gabrielė. Į mokyklą norėtume leisti Lietuvoje. Turime metus, kitą vasarą grįžtame“, – sakė pašnekovas.

Dabar Karolio vairuojamame vakarėlių autobuse daugiausia kainavo odinės sėdynės, taip pat – garso aparatūra. Taip pat prireikė stiprinti stogą, nes įsiaudrinęs jaunimas mėgsta kumščiais patikrinti jo tvirtumą. Diskotekoje ant ratų Karolis prisižiūrėjo daug.

„Žiauru, kaip jie švenčia. Aš nematęs tokio šventimo“, – sakė jis.

Autobuso Karoliui reikia dėl pinigų, jis tikisi, kad kada nors nebereikės vairuoti pačiam ir galės sau leisti pasamdyti kitą žmogų. Jis pats sako sunkiai beištveriantis trankius vakarėlius.

Sportuojančiam, nerūkančiam ir alkoholio nevartojančiam Karoliui į galvą netelpa, kaip įmanoma šitaip linksmintis – iki sąmonės praradimo.

„Per daug vartoja alkoholio. Aišku, jų degtinė silpnesnė, iki 21 laipsnio, atrodo. Vis tiek iki komos būna, veži į ligoninę. Esu vežęs, net greitosios nelauki“, – sakė emigracijoje dirbantis lietuvis.

Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt