Istorijos

2021.10.13 12:59

Kaliningrade gimusi Tatjana moko vietinius lietuvių kalbos: kai kurie taip susižavi Lietuva, kad puošiasi lietuviška simbolika

LRT PLIUS laida „Širdyje lietuvis“, LRT.lt2021.10.13 12:59

Lietuvės ir ukrainiečio dukra Tatjana gimė Kaliningrado srityje, tačiau puikiai kalba lietuviškai. Kaip pati sako, tai – mamos nuopelnas. Moteris juokiasi, kad Kaliningrade ji tikra lietuviška siela, o savo meile Lietuvai nesunkiai užkrečia ir kitus, moko juos lietuvių kalbos. Šiemet Tatjana įgyvendino svajonę ir apsigyveno Lietuvoje, čia įstojo į lietuvių filologiją.

Visas gyvenimas buvo susijęs su Lietuva

Šiandien Tatjana po dvidešimties metų pertraukos ir vėl kasdien varsto universiteto duris, nors, kaip pati juokiasi, pirmą dieną visi galvojo, kad ji – darbuotoja, o ne mokytis susiruošusi studentė.

„Aš vienintelė, kuri paskaitose ir seminaruose visą laiką kažką rašo“, – juokiasi Tatjana. Mokyklą ji baigė jau seniai, taip pat ir kolegiją, ir valstybinį universitetą. Tik visa tai vyko Kaliningrado srityje. Ne taip ir toli nuo Lietuvos, tačiau atrodo, kad visai kitoje realybėje, sako moteris.

Tatjana – lietuvės ir ukrainiečio dukra, gimė ir užaugo šioje nedidelėje Rusijai priklausančioje srityje.

„Mano tėvai susitiko Lietuvoje, Šiauliuose. Mama ten baigė mokslus, o tėvas buvo karininkas. Ir jie paskui išvažiavo į Kaliningrado sritį. Tada tai buvo bendra šalis ir galbūt mama galvojo, kad bus viskas gerai. Bet šeima išsiskyrė, mes likome su mama prie pasienio.

Yra kaimelis prie pat sienos su Lietuva – Černyševskoje. Dažnai lankėm Lietuvą, kai dar sienų nebuvo. Ėjom į Kybartus ir net ten gavau Pirmąją Komuniją, nes esu katalikė. Bet turiu ir sesę, taip pasidalinome su tėvais, ji stačiatikė, nors ir gimusi Lietuvoje, o aš katalikė ir gimiau Kaliningrade“, – pasakoja Tatjana.

Nors niekada nesimokė lietuviškoje mokykloje, Tatjana puikiai kalba lietuviškai. Sako, kad tai – mamos nuopelnas. Šeimai iširus, su dukromis ši kalbėjo gimtąja kalba.

„Visas mano gyvenimas susijęs su Lietuva. Su lietuvių kalba esu nuo pat mažens, nors pradėjau kalbėti tik kažkur 5 ar 6 klasėje. Mano mama yra lietuvė ir aš labai didžiuojuosi, kad galiu kalbėti lietuviškai, galiu atvažiuoti į Lietuvą ir jaustis gerai, saugiai“, – tikina pašnekovė.

Moko ir studentus, ir suaugusiuosius

Pagal diplomą Tatjana pradinių klasių mokytoja su lietuvių kalbos specializacija. Ir nors ši specialybė Kaliningrado srityje gyvavo neilgai, moteris nė neketino atsisakyti lietuviškos veiklos.

„Dabar ten liko tik būreliai ir tą būrelį kaip tik aš vedu ir dirbu pedagoginėje kolegijoje dabar su studentais. Mokau lietuvių kalbos, iki pandemijos turėjome labai daug išvykų į Lietuvą. Na o dabar bendraujam nuotoliniu būdu su lietuviškomis institucijomis įvairiomis – ir su mokyklomis, ir su Vilniaus lietuvių namais, ir su universitetais“, – dėsto moteris.

Tatjana juokiasi, kad ji Kaliningrado srityje tikra lietuviška siela. O savo meile Lietuvai nesunkiai užkrečia ir kitus. Ji pasakoja, kad turi ir suaugusiųjų grupę, su ja taip pat keliauja į išvykas, dalyvauja virtualiose ekskursijos ir taip puoselėja meilę Lietuvai.

Dabar, kai pati mokosi lietuviškame universitete, Tatjana džiaugiasi, kiek daug čia lietuviškų knygų ir vadovėlių. Tokios prabangos Kaliningrado srityje ji neturėjo. Nors lietuviškų knygų buvo ir ten, dauguma jau pasenusios. O kad galėtų mokyti žmones lietuvių kalbos, jai tekdavo į darbą važiuoti po 3 valandas.

„Pas mus mokosi įvairūs žmonės ir jie turi arba giminių Lietuvoje, arba draugų, arba vaikystėje buvo kažkaip susiję su Lietuva“, – sako pašnekovė.

Ji didžiuojasi savo studentais. Nors mokytis lietuvių kalbos rusakalbiams ne taip ir lengva, kai kurie tęsia mokslus ir Lietuvoje.

„Labai sunki kalba, visi pripažįsta tai, bet labai norisi sužinoti daugiau ir apie kultūrą. Domisi ir šventėmis, ir tradicijomis. Ta pusė labai įdomi jiems. Bet kai pradedam gramatiką, žinoma, labai sunku su tomis lietuviškomis galūnėmis, bet nieko, dirbame. Tarimas irgi ypatingas, ypač minkštinti garsus sunku rusakalbiams“, – aiškina Tatjana.

Moteris pasakoja, kad vienas jos mokinys taip norėjo į Lietuvą ir ją įsimylėjo, kad net nusipirko butą pasienyje, jis taip pat su Tatjana kalba tik lietuviškai, rengiasi drabužius su lietuviška simbolika, automobilyje turi Lietuvos atributikos. „Visi stebisi. Jis yra tikras grynas rusas, jokių sąsajų su Lietuva neturi, bet jam patinka ir kultūra, ir šalis, ir žmonės“, – komentuoja Kaliningrado srities lietuvė.

Pati Tatjana Lietuvoje taip pat dažna viešnia. Čia pačiame pandemijos įkarštyje sutiko ir Naujuosius metus, nors, kaip pati sako, Rusijos gyventojams išvykti iš srities buvo leidžiama tik vieną kartą per metus. Tatjana šią progą išnaudojo vizitui į Lietuvą: „Aš visada jaučiuosi taip, kad Lietuva man kaip antrieji namai.“

Lietuvių, anot Tatjanos, Kaliningrado srityje vis dar labai daug. Tačiau dauguma jų jau nekalba lietuviškai net ir turėdami lietuviškas pavardes. Todėl išgirdę, kad kažkur mokoma lietuvių kalbos, mielai renkasi į kursus.

„Mums labai padeda Lietuva, visą mūsų veiklą remia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Ir mes turime labai stiprią ir šaunią organizaciją – Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociaciją, jos pirmininkas yra žymus Rusijos mokytojas Aleksas Bartnikas.

Galbūt Lietuvoj tą vardą daug kas žino. Tai labai veiklus žmogus, jis mus subūrė ir labai daug ką darome: turime savo kūrybinę stovyklą, vedam lietuvių kalbos ir etninės kultūros olimpiadą kasmet ir daugybę kitų renginių. Ir ten susiburia ne tik vaikai, jaunimas, bet ir vyresnė karta taip pat“, – pasakoja pašnekovė.

Seniai svajojo apie gyvenimą ir mokslus Lietuvoje

Gyventi ir studijuoti Lietuvoje visada buvo Tatjanos svajonė. Tik, kaip prisipažįsta, ji svajodavo tyliai, nes negalėjo patikėti, kad kada nors tai gali virsti realybe. Tačiau šiais metais moteris sako priėjusi kryžkelę, kai turėjo du pasirinkimus. Arba kraustytis į mažą miestelį arčiau tėvų, arba mesti sau ir sūnui didelį iššūkį – kraustytis į Lietuvą.

„Turiu 13 metų sūnų, bandau dabar pervežti jį į Lietuvą ir jau parašiau šiais metais prašymą į Vilniaus lietuvių namus. Jis lankė nuotolinius kursus, kuriuos organizavo šita mokykla, ir mes labai daug pasiėmėm iš tos mokyklos. Mano vaikas prakalbo lietuviškai, jau neturi tokio barjero psichologinio kalbėti“, – sako Tatjana.

Moteris juokiasi, kad išėjo netgi geriau, nei planavo. Kad pati įstojo mokytis į universitetą Vilniuje, ji sužinojo rugpjūčio pradžioje. Dar kone mėnesį laukė, kol paaiškėjo, kad mokslus tęsti Lietuvoje galės ir sūnus. Nors baimės netrūko, Tatjana save vadina drąsiu žmogumi.

„Visada jaučiau lietuvių kalbos akademinių žinių trūkumą ir reikėjo pasirinkti kokias nors studijas, kad gerai išmokčiau lietuvių kalbą, dėl to įstojau į lietuvių filologiją“, – dėsto pašnekovė.

Mokslus Vilniuje Tatjana vadina ypatingais. Jos laukia ketveri metai studijų, o gal ir dar ilgiau. Tačiau gimtojo krašto ir idėjos ten skleisti lietuvybę ji nepamiršta.

„Norėčiau ir dėstyti lietuvių kalbą, ir studijuoti, jeigu išeis. Galbūt pasiliksiu Lietuvoje ir dėstysiu lietuvių kalbą rusakalbiams arba grįšiu į savo sritį ir bandysiu įsitaisyti Kanto universitete“, – svarsto moteris.

O kol kas ji džiaugiasi naujais iššūkiais. Sako, jaučiasi, lyg vėl būtų aštuoniolikos.

„Viskas iš naujo ir seni prisiminimai, kada buvau pati studente. Jaučiuosi pakylėta labai ir jaunėju su studentais, su kuriais dabar studijuoju“, – sako Tatjana.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt