Istorijos

2021.10.03 14:02

COVID-19 netikėjusios Vilmos istorija: du mėnesiai komos, be priežiūros likęs sūnus ir žinia apie mamos mirtį

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.10.03 14:02

50-metė Vilma Grakauskaitė vardija, kas nutiko po to, kai ji užsikrėtė koronavirusu: 11 mėnesių ji praleido medicinos įstaigose, du kartus buvo ištikta komos, per tą laiką patyrusi infarktą mirė mama, taip pat užsikrėtusi koronavirusu, o be priežiūros ir pinigų namie liko vienturtis nepilnametis sūnus.

Vilmai sunku kalbėti, tačiau stengiasi iš paskutiniųjų. Papasakoti savo istoriją LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ ji nusprendė todėl, kad daug kas abejoja koronavirusu. „Ir aš netikėjau“, – prisipažįsta Vilma, iš pradžių galvojusi, kad tai tik gripas.

„Kakle – tracheostomija. Kadangi buvo kovidas ir stiprus plaučių uždegimas, dėl dirbtinio kvėpavimo susiaurėjo trachėja. Taip gyvensiu, kol atsistatys trachėja. Atidengiu pirštą, negaliu nė žodžio pasakyti“, – demonstruodama pasakojo V. Grakauskaitė.

Skaudūs COVID-19 padariniai negrįžtamai pakeitė Vilmos gyvenimą: galvojau, kad tai – tiesiog stiprus gripas

Prieš 6-erius metus Vilma su sūnumi ir mama nusprendė išvykti iš gimtojo Kauno ir naują gyvenimą pradėti vidurio Anglijoje, Piterbore. Buvo pasiruošusi dirbti bet ką. Lietuvoje vienišai mamai sunku, o į Angliją ji atvyko ieškodama geresnio gyvenimo.

Tuo metu moters pečius slėgė visos šeimos rūpesčiai. Tikėjosi, kad svetimoje šalyje, kur aukštesnės algos, bus lengviau, ir iš tiesų per keletą metų sunkaus darbo pavyko atsitiesti finansiškai. Fabrike moteris imdavosi visko, pati prašydavo papildomų pamainų.

„Dirbau gėlių fabrike. Šalta, su vandeniu, dažnai peršaldavome. Pakosėji ir eini į darbą“, – „(Ne)emigrantams“ pasakojo Vilma.

Kai susirgo 2020-ųjų liepą, galvojo, kad tai yra eilinis peršalimas, kokių darbe yra buvęs ne vienas. Tikėjosi, kad netrukus praeis. Bet nepraėjo.

„Grįžusi iš darbo pajutau temperatūrą. Ilgai laikėsi temperatūra, buvo stiprus kosulys. Po pusantros savaitės vaikas iškvietė greitąją“, – sakė pašnekovė, iki tol vartojusi poliklinikoje paskirtus antibiotikus. Diagnozė – koronaviruso infekcija.

Tuo pat metu liga diagnozuota kartu gyvenusiai 87-erių metų mamai.

„Jai irgi diagnozavo kovidą, bet ji mirė, sakė, nuo infarkto. Pagal amžių silpnai jautėsi, bet šiaip buvo sveika, iki paskutinės dienos darželį prižiūrėjo. Liepos 4-ą dieną iškvietėme greitąją, ją išvežė, o mane – liepos 5-ą dieną. Tada vaikas liko vienas“, – pasakojo V. Grakauskaitė.

Vilmos sūnus Julius staiga liko vienas – be tėčio, šis jo neaugino, be šeimos narių, daugiau jų Anglijoje nėra. Po kelių savaičių, liepos 13-ąją, iš pusbrolio Julius sužinojo, kad močiutė mirė.

Ligoninėje Vilma paniro į komą, tokios būklės ji išbuvo du mėnesius.

„Koma buvo du mėnesius, pradėjau sveikti po truputį, iš reanimacijos perkėlė į skyrių, gal porą savaičių pagulėjau. Lyg ir rugsėjo 26-ą dieną vėl kritau į komą. Pradėjau dusti. Jau buvau atsigavusi, jau buvo aparatai išimti. Aš staigiai pradėjau dusti, vėl mane į komą nardino ir vėl 19 dienų buvo koma. Po antros komos vėl iš reanimacijos iškėlė į skyrių, jame gulėjau apie 3 mėnesius. Piterboro ligoninėje iš viso gulėjau 7 mėnesius“, – sakė Vilma.

Kol buvo ištikta komos, Julius mamos lankyti negalėjo. O pati Vilma apie savo mamos netektį sužinojo pabudusi iš pirmosios komos. Labiausiai ji graužiasi negalėjusi atsisveikinti ir pažvelgti mamai į akis.

Kone stebuklas, kad Vilma dabar gali pasidalyti sunkia istorija. Daugiau nei pusmečio reabilitacijos visiškai pasveikti neužteko – moteriai iki šiol nelengva judėti ir kalbėti.

Vieni pacientai atsitiesia, kitiems ilgam sutrinka skonio, uoslės pojūčiai. Vilmos atvejis – daug sunkesnis. Moteris aiškinosi, kodėl taip nutiko, bet su britais medikais jai sudėtinga.

„Mokėčiau angliškai, smulkiau sužinočiau. Jie sako, kad mano trachėja susiaurėjusi. Darė operaciją su lazeriu, tikėjosi, kad pati galėsiu kvėpuoti. Išėmė, bet man nepavyko“, – kalbėjo Vilma.

Labiausiai moteris jaudinasi dėl sūnaus, patyrusio sukrėtimą. Kol Vilma ne vieną mėnesį buvo medicinos įstaigose, jos sūnumi rūpinosi Piterboro lietuvių bendruomenės aktyvistai. Kiekvienas siūlė tai, ką galėjo.

„Sesuo susiskambino su savo drauge, ta draugė padėjo rasti Piterboro lietuvių bendruomenę. O paskui galiu papasakoti tik iš pasakojimų. Labai padėjo moteriškė, turinti maisto parduotuvę“, – sakė Vilma.

Verslininkai nemokamai maitino, o namuose tvarka rūpinosi namų laikinai netekusi lietuvė. Ji padeda Vilmai dar ir šiandien.

Julius labiausiai bijojo, kad bus išvarytas iš nuomojamų namų. Jeigu ne lietuvių bendruomenės pagalba, nežinia, kaip viskas būtų pasisukę.

„Kai mama atsigulė į ligoninę, pradėjau galvoti, ką šeimininkas sakys. Gal sakys po dviejų savaičių išsikraustyti – galvoje sukosi tai. Atvažiavo šeimininkas paklausti, kodėl nuoma nemokėta. Sakiau, kad mama ligoninėje kelis mėnesius. Gerai, sakė, paskui kitą dieną atvažiavo, aplankė. Nuo to laiko jo nemačiau, paskui po penkių ar šešių mėnesių prisistatė, bet jau su grasinimais: paduosiu į teismą, kad nuomos nemokate. Nors buvo sutvarkyta, iš mamos banko sąskaitos į jo banko sąskaitą buvo pervedama, bet jis netikrindavo, galvojo, kad mes nemokam“, – pasakojo jaunuolis.

Kaip laidoje sakė Vilma, dalį susidariusio įsiskolinimo pavyko padengti su Lietuvos konsulo pagalba. Dabar kad neliktų be pastogės ir pinigų maistui, Vilmai padeda pašalpos. Per savaitę ji gauna 74 svarų nedarbingumo pašalpą, taip pat išmoką mokesčiams ir nuomai susimokėti.

„Kai tik galėsiu dirbti, tai su mielu noru, aš kad ir šiandien dirbti eičiau. Nesinori namie sėdėti, patikėkit. Aš negaliu pasiduoti, turiu eiti tik pirmyn ir iškelta galva“, – tvirtai sakė Vilma.

Gyventi iš išmokų nelengva, bet galbūt jau netrukus padės darbo ieškantis sūnus. Nors Vilmos situacija tikrai sudėtinga, moteris džiaugiasi, kad po kritinės situacijos vėl pavyko atsistoti ant kojų.

„Šiuo metu nesiskundžiu, neblogai jaučiuosi. Aišku, viskas daug lėčiau, bet valgyti jau galiu pati daug ką pasidaryti, jau pati ir grindis išplaunu, nueinu pasivaikščioti, iki centro nueinu. Bet anksčiau tiek nueidavau per 10 minučių, dabar einu 50 minučių. Viskam reikia daugiau laiko, daug daugiau“, – sakė emigrantė.

Sunki liga paliko ir dar vieną pėdsaką – nuo tada, kai grįžo iš ligoninės, iki šiol kartais sunku tramdyti emocijas, o kartais apimdavo nepaaiškinamas liūdesys.

„Vartoju vaistus nuo depresijos. (...) Aš net pati nežinojau, ligoninėje duodavo vaistų, nežinodavau, nuo ko. Duoda, vadinasi, reikia. Tik neseniai sužinojau, kad nuo depresijos vaistus vartoju, ir pati pajutau – nutraukiau, kelias dienas negėriau ir pradėjo nerimas imti. Nei iš šio, nei iš to pradėjau verkti, nežinau, nuo ko. Pradėjau vartoti – vėl viskas gerai“, – sakė Vilma.

Pasveikusi moteris vyks į Lietuvą, ten palaidota jos mama. Vilma iki šiol nebuvo aplankyti kapo.

„Galvojau šią vasarą išvažiuoti, bet su aparatais negaliu. Turiu kvėpavimo aparatą, reikia kvėpuoti keturis kartus per dieną. Jo į Lietuvą vežtis negaliu. Kol naudoju, negaliu važiuoti“, – pasakojo Vilma.

Savo istoriją Vilma skiria visiems, kas iki šiol abejoja koronavirusu.

„Sunku visus įtikinti, liga tikrai sunki ir baisi. O dėl tų skiepų – nėra ko bijoti, aš irgi pasiskiepijau, tai buvo mano patys pirmi gyvenime skiepai. Mane paskiepijo jau po kovido ir aš nesigailiu“, – laidoje sakė Vilma.

Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt