Istorijos

2021.09.26 10:20

Jolanta ir Remigijus į Norvegiją išvyko ne dėl pinigų – pasitaikiusia galimybe iš pradžių nepatikėjo

LRT PLIUS laida „Širdyje lietuvis“, LRT.lt2021.09.26 10:20

Norvegijos Rugalando regione, gražiame Oltedalo miestelyje, įsikūrusi Jolantos ir Remigijaus Ratkevičių šeima su vaikais Ineta ir Marku. Šią vietą gyventi šeima pasirinko dėl grožio ir ramybės. Be to, čia kalnai užstoja atšiaurius Skandinavijos vėjus. Šeimą į Norvegiją atginė ne pinigai, o karjeros galimybės.

Vieną dieną visai netikėtai Remigijus sulaukė pasiūlymo el. paštu, jis prisipažįsta iš pradžių net nepatikėjęs ir laišką palaikęs šlamštu.

„Kvietė atvykti į pokalbį Norvegijos kompanijoje dirbti elektronikos inžinieriumi, juo dirbau ir Lietuvoje tuo metu. Atrašiau, nieko nesitikėdamas, ir gavau atsakymą, kad jie atvažiuoja į Vilnių pas mane pasikalbėti.

Atvažiavo, pasikalbėjom Vilniuje. Atvažiavau aš čia, į Norvegiją. Pasikalbėjome. Pasirašėm sutartį ir išsikrausčiau į Norvegiją. Po 3 mėnesių grįžau užbaigti reikalų dėl savo vestuvių. Ir po dviejų ar trijų dienų po vestuvių, vos [žmonai] spėjus pasą pasikeisti, iš karto atvykom į Norvegiją“, – pasakoja Remigijus.

Jolanta prisimena, kad žinios apie tai, kad vyras gavo darbą Norvegijoje, sulaukė būdama darbe. Save ji laiko drąsiai pokyčius priimančiu žmogumi, todėl toks gyvenimo posūkis pasirodė įdomus.

„Aš kažkaip galvoju, kad mes namų dar neturim, vaikų dar neturim ir galim bandyti, ir jei nepatiks, visada grįšim. Tai va, patiko“, – šypsosi moteris.

Prieš išvykdamas Remigijus žinojo, kad nebus lengva. Pirmiausia, darbo specifika laukė visiškai kitokia – iš Lietuvos jis atsivežė elektronikos inžinerijos magistro diplomą, tačiau žinojo: su tuo, ką darys naujajame darbe, praktiškai niekada nebuvo susidūręs. Pasak jo, tokios elektronikos specifikos Lietuvoje nelabai ir mokoma.

„Norvegijoje, naftos pramonėje, kur aš dirbu, pakankamai didelis poreikis įvairių profesijų žmonių: mechanikų, programuotojų, elektronikų. Pagrindiniai tie žmonės. Jie ieško specialistų, aišku, pirmiausia ieško žmonių, kurie turi patirties, o paskui labai atsižvelgia į išsilavinimą. Išsilavinimas tuo metu, kai aš darbinausi, jiems buvo pagrindinis motyvas mane samdyti. Jie žiūrėjo praktiškai tik į mano baigimo diplomą“, – tvirtino Remigijus.

Pasak jo, tai, ką su elektronika dirbo Lietuvoje, buvo visiškai nesusiję su naftos pramone, ir turimų įgūdžių pritaikyti naujame darbe neteko. Pirmi metai ar pusantrų pašnekovui buvo vien naujų dalykų mokymasis.

Žinojo, kad prireiks laiko

Remigijus į Norvegiją atvyko jau turėdamas darbą, o jo žmonai Jolantai, prieš tai dirbusiai interjero dizainere, taip lengva nebuvo. Moteris net neabejojo, kad vieną dieną Norvegijoje dirbs tą patį, ką ir Lietuvoje, bet tam prireiks laiko.

„Aš nepradėjau iš karto nuo dizainerės darbo. Aš, tik atvykus, įsidarbinau aukle, nes mūsų planas buvo turėti vaikučių, tai man reikėjo kokio nors oficialaus darbo pradžiai. Nebuvo taip, kad tiek drąsos turėčiau staiga naujoje šalyje atsidaryti savo įmonę. Dirbau aukle metus laiko, pasigimdžiau Inetą, ir tada su Ineta prabuvau metus laiko namuose. Tada norėjom antro leliuko.

Tada dėl antro leliuko įsidarbinau viešbutyje. Nebuvo pats lengviausias darbas ir patirtis, bet davė spyrį į užpakalį, kad aš žinau, ko nenoriu daryti ir kad man reikia kažką keisti, jeigu aš noriu savo svajones pasiekti“, – pasakojo Jolanta.

Ji suprato, kad jeigu nieko nedarys, toliau dirbs ne pagal profesiją, nieko gero nebus. Suvokė, kad taip atidėliodama ir bijodama ji net tik niekada nepasieks svajonės kurti interjero dizainą Norvegijoje, bet ir praras profesinius įgūdžius, o tada pakliūti į vietos rinką būtų dar sunkiau.

„Tikrai labai didelį vyro palaikymą gavau. Jis labai padėjo, nes pradžioje reikėjo atsisakyti stabilaus darbo. Tai yra visada baisu. Viskas po truputį vyko. Aš pradėjau darbus, susimažinau dalį viešbutyje. Susiradau vieną klientą, paskui kitą klientą. Remigijus sako: „Jei trečią susirasi, tai galim leisti sau, kad tu nebedirbtum.“ Taip ir buvo, tokia ta pradžia, saugesniu būdu“, – prisimena ji.

Jaučiasi kaip namie

Remigijus ir Jolanta sako jau atradę, ko reikia, kad būdamas toli nuo namų jaustumeisi kaip namuose. Pirmiausia – šeimos palaikymas, tada – patogi buitis ir ramybė dėl ateities. Čia būdami jie atrado dar vieną dalyką: tam, kad būtų laimingi, jiems būtina ir puoselėti lietuvybę, o ne tik gyventi sau. Nors Norvegijoje gyvena jau beveik dešimt metų, jie vis dar daug bendrauja su kitais tautiečiais.

„Aš su lietuviais daug bendrauju, ypač su lietuvėmis moterimis. Moterų ratai vyksta. Yra dvi nuostabios moterys, jos kviečia moteris susitikti ir pabendrauti tokioje saugioje aplinkoje, išsipasakoti, atsiverti ir palaikyti vienai kitą. Tai yra labai nuostabus projektas ir bent kartą per mėnesį vyksta tokie susitikimai“, – džiaugėsi Jolanta.

Anot jos, palaikyti lietuvybę padeda ir lietuvių mokyklėlė, ten vaikai mokomi lietuvių kalbos. Pasak pašnekovės, pamokos vyksta pasitelkiant į pagalbą žaidimus, bendravimą. Čia vaikai sužino ir apie pačią Lietuvą, jos istoriją, šventes. Šią mokyklėlę lanko ir pašnekovų vaikai.

Ir Ineta, ir mažasis Markas gimė Norvegijoje, tačiau abu vaikai sklandžiai kalba lietuviškai. Tik taip šeima bendrauja namie.

„Mes nieko specialiai dėl to nedarėm. Tiesiog mes lietuviškai kalbam abu ir su jais nuo gimimo yra seneliai. Seneliai ypač daug su jais bendrauja internetu, jie netgi juos migdo ir skaito paskaitas ir tiek įsitraukia. Be to, mes turime draugų lietuvių, tai jie ir taip bendrauja“, – pasakojo Jolanta.

Savo gyvenimo Skandinavijoje Ratkevičiai tiesiog neįsivaizduoja be juos nuolat supančios lietuvių bendruomenės. Jie nuolat dalyvauja lietuvių susibūrimuose, nepraleidžia koncertų ir švenčių.

Remigijus pastebi, kad kai kurie svetur įsikūrę tautiečiai vis kartoja, kad su lietuviais nebendrauja. Tai turėtų tarp eilučių reikšti, kad visi jų draugai – tik vietiniai norvegai. Ratkevičiai tokiam požiūriui nepritaria – mano, kad, nemylėdamas saviškių, nepamilsi ir kitų.

„Dabartinėje darbo vietoje aš neturiu nė vieno lietuvio. Tik Norvegai darbe, tai negaliu pasakyti, kad tik su lietuviais bendrauju“, – kalbėjo Remigijus. Jis atskleidė, kad po darbo su bendradarbiais tenka dalyvauti komandos kūrimo renginiuose.

„Draugų turim ir ne lietuvių, ir iš Ispanijos, ir iš Lenkijos, kas labai nudžiugino, nes nepažinau labai daug lenkų Lietuvoje, o čia supratau, kad mes labai labai panašūs ir su lenkais mums yra labai lengva bendrauti“, – pridūrė Jolanta.

Jeigu pasisėdėjimas vyksta ne su lietuviais, tai kitataučiai privalomai būna supažindinti su Lietuva ir jos tradicijomis.

„Pažindinom, kas yra cepelinai, su viskuo. Labai kontroversiška pažintis buvo su rūkytom kiaulės ausytėm, nes Norvegijoje tai yra šunų maistas, tai norvegam buvo keista, bet valgė. Su maistu supažindinam, kai būna lietuvių šventė, pasikviečiam kokią ne lietuvių šeimą kartais. Esam ir Kalėdų pasikvietę, ir Kūčių. Pasidarėm tradicinę Kūčių vakarienę, bet buvom su lenkų šeima, su norvegų šeima“, – pasakoja Remigijus.

Jolanta antrino, kad užsieniečiams draugams papasakoja ir apie tradicijas, tikėjimą apie Kūčių naktį kalbančius gyvūnus. Anot jos, taip jie ir patys labiau ima vertinti tradicijas.

Remigijus lietuvių bendruomenei Rugalande skiria dar daugiau laiko. Jo pomėgis – fotografija. Taigi kas kartą, kai vyksta koks nors bendruomenės renginys, jis tampa to įvykio metraštininku.

Pirmąjį fotoaparatą Remigijus įsigijo dar besimokydamas universitete. Nuo tada su juo nesiskiria – fotografuoja viską, kas aplinkui, bet dažniausiai – savo paties vaikus.

„Po kurio laiko pradėjau vis daugiau ir daugiau tam laiko skirti, kol vieną dieną tapo ir hobiu, kuris atneša pajamų. Norvegijoje išnaudoju visą šitą savo patirtį, atsivežtą iš Lietuvos. Ir lietuvių bendruomenė Norvegijoje išnaudoja mane. Tai yra visiškai gerai“, – kalbėjo Remigijus.

Grįžti į Lietuvą kol kas neplanuoja

Kur gyvens po penkerių metų – Norvegijoje, Lietuvoje, o gal dar kur nors kitame pasaulio krašte, Ratkevičiai kol kas neplanuoja. Sykį jau pabandę, jie žino, kad jeigu įdės pakankamai darbo ir nepamirš savo šaknų, laimingi jausis bet kur, jų vaikai – lygiai taip pat.

„Jie gyvens, kur jie norės. Nebūtinai Lietuvoje ir nebūtinai Norvegijoje. Mes neuždarom jiem kelių ir neverčiam gyventi [čia]. Ateis laikas, kai reikės studijuoti, galės pasirinkti, kur norės. Nebūsim tie tėvai, kad mums reikia, kad būtų šalia mūsų, mes jus užauginom, tai jūs aukit čia. Taip nebus“, – įsitikinęs Remigijus.

Jam pritaria ir Jolanta, ji tvirtina, kad šiuo metu vaikams labai patinka Lietuva.

„Dabar vaikai labai Lietuvos pasiilgę ir jiems Lietuva asocijuojasi su atostogomis, su seneliais, su laisvalaikiu, su ledais, ėjimu kur nors pramogauti, tai jiems Lietuva yra nuostabi šalis, tikrai. Jie labai laukia, kada greičiau skrisim ir aplankysim visus“, – šypsosi ji.

Pandemija neleido pamatyti Lietuvoje gyvenančių draugų ir artimųjų, tačiau dabar, pasauliui pamažu stojant į savo vietas, į Ratkevičių namus vėl grįžo pilnatvė.

„Aš nesijaučiu taip toli nuo Lietuvos. Aš jaučiuosi, kad viskas yra šalia. Tiesiog pusantros valandos skrydis. Taip, mes visada galvojam ir norim sukurti ir čia tą pačią šilumą, nes širdy, kaip bebūtų, mūsų kultūra yra kitokia. Ir mes patys kuriam tą šeimoj ir savo aplinkoj, bet, vos tik panorėję, mes galim būti Lietuvoje“, – įsitikinusi Jolanta.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt