Istorijos

2021.10.10 12:34

Sėkminga verslininkė tapo mandarinų skynėja – emigruoti iš Lietuvos paskatino patirtas smurtas

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.10.10 12:34

Prieš kelis dešimtmečius Rasa Obniavka buvo klestinčia Klaipėdos verslininke, daug kas tikriausiai manė, kad problemų ji neturi. Tačiau už uždarų durų vyko dramos, privertusios Rasą emigruoti. Iš pradžių į Ispaniją, galiausiai ten, kur gyvena jau 15 metų – į Jungtinės Karalystės sostinę. 

„Gyvenome pasiturinčiai, turėjome verslų. Šeimos santykiai nebuvo geri. Iš gero gyvenimo kartais vyrai įgyja žalingų įpročių. Nori spjauti ir dingti, atrodo, nors į Mėnulį“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ pasakojo Londone gyvenanti R. Obniavka.

10-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai su vyru kūrė įvairias įmones, Rasa ir pati nebūtų patikėjusi, kad išvyks laimės ieškoti. Turėjo daugiau nei dauguma, todėl pašnekovė tuometį gyvenimą lygina su Amerika, apie kurią daug kas svajojo.

„Esu sovietmečio vaikas, tada buvo lengva praturtėti, jei turėjai nors kiek protelio. Uždirbome daug pinigų. Visko turėjome, viską sau leidome. Pusę pasaulio buvau išmaišiusi. Sename pase – vien antspaudai. Daug keliaudavome, geri automobiliai“, – sakė pašnekovė.

Rasą gyvenimo drama atvedė į Londoną: iš sėkmingos verslininkės per dieną tapo mandarinų skynėja

Veiklą vis plėtė – prekyba spalvotaisiais metalais, dėvėtų drabužių parduotuvės, statybų kompanija, paminklai ir karstai. Nors verslai klestėjo, Rasos namuose buvo daug liūdniau. Turtinga šeima slėpė nesutarimus ir buitinius konfliktus.

„Mušdavo mane. Mėlyna, o reikia važiuoti. Kodėl nesugalvojau į kitą miestą persikelti? Norėjau pabėgti. Mesti ir pabėgti, nebeįdomu niekas. Man buvo gėda. Klaipėdoje, Kaune mane pažinojo“, – kodėl visgi delsė skirtis, aiškino Rasa. Ją pažinoję artimiau skatino bėgti ir pradėti savarankišką gyvenimą, tačiau tam vis pritrūkdavo drąsos, atsirasdavo priežasčių pakentėti.

Kai vaikai užaugo, Rasa išvyko. Norėjo į Angliją, tačiau vizą gauti buvo sudėtinga, todėl pasuko į pietvakarius – Ispaniją, kur giminaitė dirbo mandarinų fabrike. Su mažu lagaminu moteris išvyko, kaip tuomet manė, trims mėnesiams. Rasa atsisakė komforto ir per dieną iš verslininkės tapo mandarinų skynėja.

„Bet koks darbas yra darbas. Trumpai laukuose tedirbau. Atvažiavus tavęs nepasitinka mandarinai su laukais. Nemoki ispaniškai, užsirašai tris žodžius, kad ieškai darbo, o jie – „rytoj“, – pirmąsias patirtis emigracijoje prisiminė ji.

Sunkiausia Rasai buvo ne todėl, kad neteko patogumų, kaip pati aiškina, erzino kultūriniai skirtumai tarp lietuvių ir ispanų. Kai skynė mandarinus, kai kavinėje dirbo indų plovėja, Rasą artimieji ragindavo grįžti į Lietuvą, žadėjo padėti, tačiau siūlymus moteris atmesdavo.

„Brolis rašė: grįžk, viskas laukia. Tiek pažinčių, toks įdirbis. Nebenoriu nieko, buvau pavargusi. Yra reikalų su mokesčiais Lietuvoje. Geriau kam nors kitam dirbsiu“, – laidoje kalbėjo Rasa.

Penkeri metai Ispanijoje prabėgo akimirksniu. Rasa pajuto, kad reikia eiti į priekį. Tačiau grįžti nebuvo pasiruošusi, pradėjo ieškoti, kur save išbandyti. Taip atsirado Londonas.

„Draugė jau gyveno čia, ji irgi verslininkė. Ji atsidūrė Anglijoje, aš – Ispanijoje. Sako: „Važiuok čia, daug geriau.“ Atvažiavau, po pusmečio norėjau likti. Kai man parodė tą grožį, iškart įsimylėjau Londoną. Grįžau į Ispaniją, negalėjau užmigti. Gyvenau kaime, o aš miesto žmogus“, – sakė pašnekovė.

Pradėti viską iš naujo Rasai nebuvo nei baisu, nei sunku. Kai išvyko iš Lietuvos, išmoko į viską žiūrėti paprasčiau. Be to, Ispanijoje išbandžiusi fizinius darbus, Londone ji buvo pasiruošusi bet kam, ką tik pavyks rasti. Didelių lūkesčių neturėjo.

„Londonas prasidėjo nuo kebabinės. Angliškai nebesuprantu, klausia, noriu atsakyti ispaniškai. Kebabinėje, bare dirbau, dėl darbų nebuvo sudėtinga. Nepatiko – gali eiti į kitą. Daug darbų pakeičiau. Gyvenimas pakišo kiaulystę. Vos atvažiavusi, 41 metų pastojau“, – dar vieną didelį įvykį gyvenime prisiminė moteris.

Po kelerių metų romano su Latvijos piliečiu Rasai gimė sūnus, tik sukurti šeimos nepavyko. Kurį laiką pagyvenęs kartu, vyras paliko moterį su vaiku.

„Nespėjau įsikurti, kad galėčiau eiti į dekretą, bet nusprendžiau gimdyti. Esu labai patenkinta, turiu gerą angelą sargą – atsiuntė vaikutį, kad palengvintų gyvenimą. Su latviu išsiskyrėme ir likau vieniša mama. Devynis mėnesius neblogai mokėjo, pašalpa gal po 300 per savaitę“, – sakė R. Obniavka.

Ilgai gyventi iš angliškų pašalpų Rasa nenorėjo, tapo valytoja. Moteris iš Lietuvos buvo atsivežusi draugės mamą, ji padėjo su vaiko priežiūra. Pati Rasa ilgai valyti svetimų namų nesiruošė, žinojo, kad vieną dieną atsities. Taip ir nutiko. Sugalvojo nerti į grožio sritį.

„Pabaigiau mokyklą, namie pradėjau tvarkyti nagus. Bet tai ne man. Grožio sfera mane traukė. Praėjo metų, turėjau pinigų, atsidariau grožio saloną Stratforde“, – laidoje kalbėjo emigrantė.

Turėti grožio saloną Londone – amžina konkurencinė kova. Iki šiol moteris nesupranta, ar priėmė teisingą sprendimą, tačiau sau neleidžia gręžiotis atgal. Dabar Rasa – kosmetologė, savo namų kieme turi kabinetą, jame daro veido valymą, naikina raukšles, putlina lūpas. Ėmėsi dar vienos veiklos – rašo tinklaraštį apie atliekamas procedūras, rengia tiesiogines transliacijas. Dar daugiau – ketina rengti nuotolinius mokymus.

„Kol kas mano namai – Londonas, esu laiminga“, – prisipažįsta Rasa. Tačiau dar negali sau atsakyti, ar grįš į Lietuvą, ar liks.

„Sakoma, nespjauk į vandenį, gali tekti gerti. Gal ateis toks laikas, kad norėsis“, – sakė pašnekovė.

Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt