Istorijos

2021.09.16 18:46

„Išbandžiau viską, ką galėjau rasti Lietuvoje“: per pandemiją darbą praradusi Lina tapo autobuso vairuotoja Norvegijoje

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.09.16 18:46

Linos Chaladauskaitės gyvenimą pandemija sujaukė visiškai. Lietuvoje gyveno puikiai, apie emigraciją nesusimąstydavo. Vairavo turistinį autobusą, taip pamatė pusę Europos. Persikėlusi į Norvegiją, Lina pamažu prisijaukino maršrutinio autobuso vairuotojos darbą. Viena nepasikeitė – ji ir dabar įsitikinusi, kad vairavimas yra geriausias darbas, koks tik gali būti.

Svajonių darbas – prie vairo

Kai kas pandemijos neigiamų padarinių nė nepajuto, tačiau Linai, kaip pati sako, sulig pirmuoju karantinu prasidėjo „baisiausias košmaras“: nei darbo, nei pinigų, didžiulė baimė dėl ateities. Tačiau nuo mažens turimi įgūdžiai leido jai neprapulti.

„Nuo vaikystės tėtis leido man pačiai vairuoti. Į traktorių pasodino devynerių metų, po to – į mašiną. Kaimo keliukais nuo 13-os viena važinėjau. Tėtis sakė: „Čia stabdis, čia greitis.“ Mamai buvo šokas, o tėtis paprastas, sakė, kad „vaikas privalo mokėti važiuoti“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ pasakojo L. Chaladauskaitė.

Noras vairuoti ir užsidirbti Liną atvedė į Norvegiją: dėl pandemijos teko išmainyti turistinio autobuso vairą

Norvegijoje ji vairuoja didelį žalią maršrutinį autobusą. Moteris džiaugiasi, kad nereikėjo eiti į fabriką.

„Visą laiką norėjau vairuoti. Žinojau – jeigu nevairuosi, reikės sunkiai dirbti. Turi kasti bulves, burokus mėtyti į priekabą. Prie vairo nerenki akmenų, nieko nedarai, tik vairuoji. Pirmas mano tikras darbas buvo kariuomenėje. Iškart ėjau pas vadus: „Leiskite man vairuoti.“ Jie sukinėjo pirštu palei smilkinį, sakė, kad yra geresnių pareigų, laipsnis geresnis, lengviau. O aš sakiau: „Leiskite vairuoti.“ Jie juokėsi, bet davė“, – prisiminė pašnekovė.

Žmonės stebisi, kodėl Linai taip patinka vairuoti. Ji atsako, kad nedirbo nieko lengvesnio. Kitur – stresas, nesusipratimai, visokiausios problemos. O čia – sėdi ir vairuoji.

„Pavyzdžiui, jums patinka gerti kavą ar žiūrėti televizorių. Man patinka vairuoti. Linksmai leidžiu laiką“, – paaiškina Lina.

Kadaise Lina mokėsi vadybos, tačiau tai darė ne iš pašaukimo. O štai kai trejus metus po Europą vežiojo turistus, jautėsi gyvenanti kaip pasakoje – širdžiai mielas darbas, o ir pamatyti gali daug.

„Būdavo, kad nuvežus žmones lieka kelios laisvos dienos. Bergene dvi dienas baseine mirkau, nes žmonės po centrą vaikšto, – ten autobusai po centrą nevažinėja. Kroatijoje penkias dienas prie jūros gulėjau. Žmones nuvežiau, pagulėjau, parvežiau. Pasifotografavau, žuvies pavalgiau. Man – nuostabiausias darbas pasaulyje“, – sakė Lina.

Lietuvoje nedžiugino uždarbis

Tačiau darbą iš Linos atėmė pandemija, o ji manė, kad niekada nieko nekeis, visą gyvenimą keliaus. Taip pat niekada negalvojo sukurti šeimos.

Kelias dienas paliūdėjusi, Lina ėmėsi panašaus darbo – Kaune ėmė vairuoti taksi. Manė, kad nesunku, gerai uždirbs, bet pandemijos pradžioje norinčiųjų tokio darbo buvo daug. Ir nors darbas patiko, uždarbis nedžiugino.

„Atiduodavau už automobilio nuomą, už programėlę susimokėdavau, įsipildavau degalų. Iš 15 valandų darbo likdavo 20 eurų. Buvo gaila savęs fiziškai“, – prisiminė pašnekovė, netrukus persėdusi į vilkiką. Tačiau ir čia pinigų stigo, lyginant su laikais, kai vairuodama turistinį autobusą ne tik neblogai uždirbdavo, bet ir sulaukdavo arbatpinigių.

„Išbandžiau viską, ką galėjau rasti Lietuvoje. Ieškojau darbo, bet vis tas atlyginimas. Buvau išlepinta turistinio autobuso, nes ten pinigai tikrai buvo geri. Gaudavau papildomai iš turistų, būdavo kaip antra alga“, – sakė Lina.

Savo lūkesčius ji paaiškina taip: „Vairuočiau bet ką, bet turi gerai mokėti.“ Lina turi tikslą – sutaupyti kelionei motociklu į Himalajus. „Galvoju, reikia ką nors daryti. Ir Stavangeris pats pasikvietė“, – sakė L. Chaladauskaitė.

Emigruoti niekada nenorėjo,

Stavangeris – vienas seniausių Norvegijos miestų. Jo istorija prasideda 12 amžiuje. Miestas jaukus, apstatytas baltais mediniais namukais. Stavangeris įsikūręs prie jūros, čia žmonės užsiimdavo žvejyba ir prekyba, kol 1969 metais buvo aptikta naftos. Tada ramus gyvenimas baigėsi. Prasidėjo pinigų siurbimas iš žemės.

Gyventi Stavangeryje Lina nenorėjo, bet neturėjo geresnio varianto. Netrukus aptikusi skelbimą, ji kandidatavo ir buvo priimta – baigusi mokymus tapo autobuso vairuotoja Stavangeryje.

Kai vairuodavo turistinį autobusą, Lina laukdavo kiekvienos kelionės. Nesvarbu, ar į saulėtą Kroatiją, ar į lietingą Norvegiją. Šįkart viskas buvo kitaip – diena prieš išvykstant buvo liūdna. Lina suvokė – čia ne kelionė, o emigracija dėl pinigų.

„Niekada nenorėjau išvykti, labai myliu savo šalį. Myliu savo draugus, gimines, tėvus, jų kaimas – pasaka“, – atviravo pašnekovė.

Jau beveik metus lietuvė dirba šiame autobusų terminale. Moteris perprato reikalavimus, išmoko maršrutus. Dabar kaip vietinė – visus pažįsta ir pamažu mokosi norvegiškai.

Miesto autobusus Stavangeryje retai vairuoja norvegai. Dažniausiai – lietuviai, lenkai ar atvykėliai iš tolimesnių šalių.

„Vairuotojai sako, kad galima užsidirbti, bet tada dirba daugiau valandų. Važinėjantieji vilkikais dirba po 15 valandų per parą, mes ateiname ir atidirbame 8 valandas. Patiems nereikia tvarkyti, nereikia pilti degalų, remontuoti. Ateinu, pavairuoju ir išeinu. Manau, labai geras darbas“, – sakė jau prisitaikiusi Lina.

Šiame darbe svarbu ne tik vairuoti, bet ir bendrauti. Per atranką Linos ne kartą klausė, kaip elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. „Geriau nukrypk nuo maršruto, bet niekada nebūk nemandagi“, – taip jai sakė viršininkas.

„Atėję iš vilkiko važiuoti moka, bet nemoka dirbti su žmonėmis. Pamiršta atidaryti duris, nesustoja stotelėse. Pamiršta, kad veža žmones“, – svarbią aplinkybę akcentuoja Lina.

Su kolegomis moteris irgi nesipyksta, atvirkščiai, prie kolektyvo greitai pritapo, nes yra energinga ir linksma. Kad ir kokia problema kiltų, ją išsprendžia su juoku.

Moteris mano, kad vairuotojo pareiga – ne tik nuvežti keleivius į norimą vietą. Vairuotojas turi kurti gerą atmosferą.

Pašnekovė sako atvirai: šiuo metu jaučiasi laiminga, bet neturtinga. Moteris butu dalijasi su dar keliais emigrantais, kitaip nieko nesutaupytų. Kiekvieną mėnesį Lina skaičiuoja: dalis pinigų – nuomai, benzinui ir būtiniausioms paslaugoms, dalis – maistui, bet dar turi likti, nes vieną dieną ketina grįžti į Lietuvą.

„Turiu tikslą atsidėti ir grįžti. Bet grįžti ne tuščiomis“, – pasakojo Lina.

Visas reportažas – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt