Istorijos

2021.09.08 18:45

Dvi knygas apie Lietuvą parašęs kanadietis: iš sovietinio užkampio šalis tapo grožio kraštu

Kristina Kybartaitė, LRT.lt2021.09.08 18:45

Kanadietis Gordonas Mottas šių metų pradžioje išleido knygą „Lietuviška lopšinė“, o liepą pasirodė ir antroji knyga – „Klaipėdos angelai“. Prieš beveik 30 metų kurį laiką gyvenęs ką tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje ir reguliariai joje besilankantis autorius sako, kad iš sovietinio užkampio šalis virto grožio kraštu, kurį vis lengviau palyginti su jo gimtąja Kanada.

Lietuvoje G. Mottas atsidūrė 1993-iųjų vasarą po to, kai dar universitete Kanadoje susipažino su pagal mainų programą ten studijavusiu lietuviu Dariumi.

„Tai buvo jaudinantys laikai – viskas keitėsi taip greitai. Darius buvo įkvėpimas – jis buvo toks pasišventęs naujai nepriklausomybę įgavusios savo šalies laisvei ir gerovei. Jis pasiūlė, kad baigęs universitetą Lietuvoje mokyčiau anglų kalbos. Pamaniau, kad tai labai įdomi idėja, žavėjausi Rytų Europos vystymusi.

Darius suderino visus susitikimus ir Švietimo ministerija pasiūlė man poziciją Donelaičio mokykloje (dabar žinoma kaip Vytauto Didžiojo gimnazija), Klaipėdoje. Mokiau aštuntą ir dešimtą klases ir kai kurias gimnazijos klases. Mylėjau tuos vaikus, su daugeliu iki šiol palaikome ryšį“, – pasakoja rašytojas.

Prisiminimuose – šaltis ir ilgos žiemos

Kaip pasakoja pašnekovas, metai, praleisti Lietuvoje, nebuvo patys lengviausi. Visų pirma, tuo metu, pasak jo, išgyventi Klaipėdoje tik su anglų kalba buvo neįmanoma – teko pramokti lietuvių kalbos pagrindų.

„Buvo nelengva ir daug kas jau pasimiršo per tris dešimtmečius. Man tai pasirodė sudėtinga kalba. Taip pat sunku buvo tai, kad kai su nepažįstamais žmonėmis kalbėjau su akcentu, man dažnai atsakydavo rusiškai, tai padarydavo pokalbį dar sunkesnį! Klaipėda turėjo didelę rusų bendruomenę ir dauguma Klaipėdos užsieniečių suprato rusų kalbą“, – prisiminimais dalijasi G. Mottas.

Jis pasakoja, kad jau prieš palikdamas Lietuvą jis gavo dar vieną pasiūlymą dėstyti Klaipėdos universitete, tačiau jo atsisakė.

„Gėda sakyti, bet tuo metu man buvo gana gyvenimo Lietuvoje. Matote, gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Nebuvo karšto vandens, mažai šildymo, prisigrūdę autobusai, nuolat besikartojantis maistas. Žiema atrodė tikrai ilga – Lietuvos miestai buvo menkai apšviesti, o naktys buvo ilgos. Grįžęs į Angliją džiaugiausi centriniu šildymu ir karštu dušu“, – neslepia rašytojas.

Vis dėlto Lietuva jo taip lengvai nepaleido. Prieš pat išvykimą į Londoną universiteto draugas Darius surengė atsisveikinimo vakarėlį Vilniuje, šis vakarėlis buvo lemtingas.

„Sutikau merginą vardu Asta iš Kėdainių. Ji papasakojo gavusi stipendiją ir netrukus išvyksianti į Oksfordą. Pasiūliau jai paskambinti man, jei kada lankysis Londone. Tikėjausi, kad neskambins, bet ji paskambino ir mūsų pirmas susitikimas Londone baigėsi ne visai taip, kaip tikėjausi.

Dienos pradžioje norėjau tiesiog atlikti pareigą ir parodyti jai lankytinas vietas, bet dienos pabaigoje nebegalėjau įsivaizduoti dar vienos dienos be jos“, – apie tai, kaip sutiko savo dabartinę žmoną, pasakoja jis.

„Sunku ir palyginti ankstyvo dešimto dešimtmečio Lietuvą su dabartine“

Nors jau beveik 30 metų nebegyvena Lietuvoje, G. Mottas pasakoja pasiilgstantis čia sutiktų žmonių ir vis dar palaikantis tuo metu užmegztas draugystes. Pašnekovas neslepia, kad Lietuvoje susirasti draugų vis dėlto lengva nebuvo.

„Žmonės atrodė tolimi, bet kai pirminis barjeras būdavo perliptas, jaučiau, kad su manimi buvo elgiamasi labiau kaip su šeimos nariu negu draugu“, – tikina jis.

Tarp dalykų, kurių pasiilgsta, rašytojas paminėjo ir Baltijos jūrą – prisimena dažnai vaikščiodavęs Girulių paplūdimiu, be to, reguliariai keliaudavo į Palangą ar Smiltynę. Jis teigia, kad nuo tada, kai pagyveno Klaipėdoje, daugiau nebegyveno šalyje, nesiribojančia su jūra.

Kadangi G. Motto žmona lietuvė, jiedu maždaug kas antrus metus aplanko gimines Kėdainiuose ir Varėnoje, taip pat susitinka su studijų metų draugu Vilniuje. Pašnekovas atskleidė, kad labai aiškiai matyti, kaip Lietuva pasikeitė nuo to laiko, kai jis čia gyveno.

„Galiu drąsiai sakyti, kad sunku ir palyginti ankstyvo dešimto dešimtmečio Lietuvą su dabartine. Papasakosiu linksmą istoriją. Šio tūkstantmečio pradžioje atskridome į Vilnių ir pradėjome pokalbį su kažkuo autobusų stotelėje. Jis paklausė, kur keliaujame, o aš atsakiau, kad į Kėdainius. Jis pasakė: „O, tai gražus miestas.“ Norėjau sarkastiškai paklausti, ar jis ten bent yra buvęs.

Bet jis buvo teisus. Kėdainiai transformavosi iš šiurkštaus, industrinio miesto į kai ką gražaus – senamiestis buvo stebuklingai ir su meile atkurtas, – pasakoja jis. – Manau, galėčiau tą patį pasakyti apie visą šalį. Iš sovietinio užkampio ji tapo grožio kraštu. Ir pokyčiai nėra tik estetiniai.“

Rašytojas prisimena, kad kai gyveno Klaipėdoje, vidutinis atlyginimas buvo mažiau nei 50 dolerių per mėnesį. Nedaugelis turėjo automobilius, nebuvo karšto vandens, net telefonai buvo retenybė. Modernios skalbimo mašinos ar indaplovės neegzistavo. Prireikdavo beveik visos dienos išskalbti šeimos drabužius su skalbimo mašina, tokių Vakaruose nebebuvo jau nuo 1940-ųjų.

Be to, jis mini ir moters vaidmenį – tais laikais beveik visi namų ruošos darbai tekdavo moterims, todėl jos būdavo apkrautos šiais darbais, o kur dar rūpinimasis vaikais. Į tai G. Mottas atkreipia dėmesį ir savo romane „Lietuviška lopšinė“.

„Manau, kad tokia industrinė šalis kaip Kanada dabar yra labai palyginama su Lietuva. Lietuviai gal jaučia, kad jie dar labai atsilieka ekonomiškai, bet atotrūkis mažėja ir vis sunkiau matyti skirtumus“, – tikina pašnekovas.

Žmonės klausdavo ne kur, bet kas yra Lietuva

Rašytojas neslepia, kad nemažo populiarumo susilaukęs jo romanas nebuvo pradėtas kaip knyga apie Lietuvą.

„Gali perskaityti pirmą skyrių ir paklausti, kur Lietuva. Pradėjus klostytis lietuviškam siužetui, supratau, kad turiu kai ką įdomaus. Yra nedaug istorinių fikcijų, apimančių šią erą, ir tai nuostabi istorija apie tai, kaip Dovydas nugalėjo Galijotą ir išlaisvino savo žmones“, – pasakoja G. Mottas.

Jo romano istorija koncentruojasi į tris veikėjus iš Rytų Europos ir tris iš Vakarų, kaip jų istorijos persipina – Darius (Lietuva), Vana (Vengrija), Tanja (etninė Lietuvos rusė), Džordžas (JAV), Sanda ir Styvas (Britanija). Kaip pasakoja autorius, veikėjai išgalvoti, bet persipina su realiais įvykiais ir realiais žmonėmis, tokiais kaip Vytautas Landsbergis, Kazimira Prunskienė, Gediminas Vagnorius.

Nors įvykiai abiejuose romanuose – fikciniai, juos iš dalies įkvėpė ir paties rašytojo patirtis, pavyzdžiui, pažintis su dabartine žmona.

„Savo romanuose rašau apie panašias netradicines meilės istorijas. „Lietuviškoje lopšinėje“ viena pora nekalba ta pačia kalba, kita pora susituokia dėl patogumo, o tada įsimyli. Taip pat tyrinėju savitus lietuviškus dvasinius įsitikinimus knygoje „Klaipėdos angelai“.

Daug žmonių buvo katalikai, bet daugelis taip pat išlaikė pagonišką tikėjimą (galbūt to net nežinodami). Žmonės kalbėjo apie Perkūną, sapnų aiškinimus, debesų formavimąsi – gandrai buvo laukiami kurti savo lizdus kaimo sodybose, nes jie nešė harmoniją, vaisingumą ir sėkmę“, – pasakoja jis.

Pašnekovas sako romane taip pat užginčijantis tuometį lietuvių įsitikinimą, kad pas juos viskas blogiau negu Vakaruose.

„Tuo metu lietuviai remdavosi artimų draugų ir giminaičių ryšiais daiktams įsigyti, socializacijai ir emocinei paramai. Buvo vienybės jausmas, kuris neegzistavo Vakaruose“, – mano G. Mottas.

Jis teigia, kad savo knygomis nesiunčia konkrečios žinutės, o nori, kad skaitytojai patys ją įžvelgtų.

„Romanuose naudoju simbolizmą, bet nemėgstu apie tai kalbėti. Man patinka, kai skaitytojams kas nors užkliūva ir jie gali tai susieti su savo pačių gyvenimais, bet aš aprašau tautos prisikėlimą, gyvenimą atgavus nepriklausomybę, neįprastą meilę, dvasingumą, požiūrį. Bet prisipažinsiu vieną dalyką. Norėjau papasakoti istoriją apie Lietuvą.

Buvo laikas, kai žmonės klausdavo manęs, kas yra Lietuva. Teisingai – ne „kur“, bet „kas“. Niekada nenoriu, kad mano priimta šalis būtų vėl okupuota. Turėjau progą papasakoti apie drąsius žmones ir tikiuosi, kad tai „sužmogina“ šią vietą“, – dėstė pašnekovas.

Netikėta sėkmė

Anglų kalba išleista „Lietuviška lopšinė“ „Amazon“ platformoje sulaukė nemažo pasisekimo ir savo kategorijoje tapo bestseleriu Kanadoje. Autorius tikina tokios sėkmės tikrai nesitikėjęs.

„Tai buvo mano pirmas romanas. Knyga savo kategorijoje „Amazon“ buvo numeris 1 daugiau nei du mėnesius Kanadoje. Ji taip pat atsidūrė pirmoje vietoje JAV, buvo daug skaitoma ir Jungtinėje Karalystėje. Ją taip pat pirko tokiose šalyse kaip Indija, Australija, Ispanija, Vokietija, Danija, Prancūzija. Ją net pardavinėjo „Walmart“ JAV!“ – sako jis.

G. Mottas teigė, jog sunku patikėti, kad knyga, pasakojanti apie mažytę šalį Vidurio Europoje, galėtų sulaukti tiek dėmesio. Jo manymu, Lietuva daugeliui skaitytojų įkvepia kažką mistiško – tarsi tai vieta pasaulio krašte.

„Šitas apibūdinimas gali būti kiek ironiškas, nes dabar ji yra laisvojo pasaulio pakraštys“, – sako rašytojas.

Jis mano, kad knygos sėkmę bent pradžioje galėjo nulemti tai, kad joje vaizduojamos gyvenimo sąlygos iškart po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, o daugelis skaitytojų buvo gyvenę tais laikais. Tačiau čia pat autorius patikina, kad nerašė vien apie sunkų gyvenimą ir apgailėtinus atlyginimus. Jis teigia mėginęs įamžinti „neįtikėtiną tų laikų varomąją jėgą ir naujas galimybes jaunimui“.

Po tokios pirmos knygos sėkmės netrukus buvo išleista antroji knyga „Klaipėdos angelai“. Nors tai yra pirmosios knygos tęsinys, tačiau parašytas kaip naujas romanas ir jį suprasti galima neskaičius pirmosios dalies. Čia pasakojama dviejų veikėjų iš pirmosios knygos istorija.

Paklaustas, ar galima laukti trečiosios knygos apie Lietuvą, rašytojas teigia norėjęs kurį laiką neberašyti apie Lietuvą, tačiau jaučiąs spaudimą iš skaitytojų, jie dažnai klausia, kas nutiko kuriam nors veikėjui.

„Galbūt tam skirsiu dar vieną knygą, – paslaptingas išlieka G. Mottas. – Jaučiuosi truputį keistai darydamas literatūrinę karjerą, kai rašau apie šalį, kurioje mano asmeninė patirtis tebuvo metai – 1990-ieji. Tiesa, mano žmona lietuvė ir mes dažnai lankomės, namie laikomės lietuviškų papročių, o mūsų sūnus yra pusiau lietuvis, tačiau vis tiek keista.

Tiesiog ta šalis turi tokių savotiškų ir herojiškų asmenybių, žavią kultūrą ir nepaprastą istoriją. Todėl kažkas mane vis įtikina rašyti apie Lietuvą – nesu tikras, kas tai.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt