Istorijos

2021.09.02 21:00

„Norėjosi atsikratyti mažo miesto stereotipų“: grįžę emigrantai Ukmergėje įkūrė gastrobarą, į kurį žmonės važiuoja ir iš kitų miestų

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2021.09.02 21:00

Keturi nuo paauglystės pažįstami ukmergiškiai gimtajame mieste atidarė gastrobarą, kuriame siūlo ne tik pavalgyti, bet ir užsukti į koncertą, knygų pristatymą ar šokių vakarą. Anot vienos iš įkūrėjų, jie siekė sukurti tokią vietą, kuri sėkmingai galėtų veikti ir bet kur kitur – ar Vilniuje, ar Londone: „Norėjosi atsikratyti stereotipo, kad mažas miestas turbūt kažkur atsilieka.“

Visų keturių gastrobaro įkūrėjų – Vaidos Grustaitės, Artūro Grabausko bei brolių Kasparo ir Pauliaus Ramonų – keliai Ukmergėje susikirto po svetur praleistų metų. Gyvenimo užsienyje patirtį bei matytas idėjas jie pritaikė ir versle. Apie laiką užsienyje, grįžimą į gimtąją Ukmergę ir čia atidarytą gastrobarą portalui LRT.lt plačiau papasakojo du iš jų – Kasparas ir Vaida.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Grįžimas užtruko, nes sunkiai sekėsi paleisti Angliją

Kasparas Anglijoje praleido 9 metus. Kaip ir daugelis, į užsienį vyko užsidirbti. Iš pradžių – fermose, vėliau užsiėmė apželdinimu. Pas jį kartkartėmis padirbėti atvykdavo ir brolis Paulius. „Tas grįžimas užtruko, nes buvo sunku Angliją paleisti – vis atrodė, kad reikia dar pasitaupyti“, – prisimena pašnekovas.

Vis dėlto tikina visada planavęs anksčiau ar vėliau grįžti į jam geriausią miestą – gimtąją Ukmergę. Parvykęs namo kurį laiką užsiėmė apželdinimu, paskui įsisuko į renginių organizavimą.

Prieš 7 metus kartu su broliu ėmėsi pirmojo verslo – atidarė vietą kavos mėgėjams, o vėliau įkūrė kempingą. Be to, Kasparas rūpinasi ir festivaliu „Rockmergė“.

„Man čia patogu ir gera. Dar neradau kitos vietos, kur norėčiau gyventi“, – šypsosi ukmergiškis.

Lietuvoje buvo per niūru

Tuo metu kita gastrobaro bendraturtė Vaida gyveno Londone. Tiesa, jos istorija užsienyje prasidėjo nuo JAV, kur spontaniškai nusprendė vykti dirbti kazino.

„Perskaičiau straipsnį, kad Amerikoje kazino ieško darbuotojų. Kadangi Lietuvoje tokį darbą ir dirbau, nuėjau į agentūrą ir pradėjau tvarkytis dokumentus. Dirbau Konektikuto valstijoje, kur buvo du labai dideli kazino – kaip kazino kurortai. Viename iš jų įsidarbinau. Tuo metu ten dirbo gal 10 tūkst. darbuotojų, buvo labai smagus laikas“, – prisimena pašnekovė.

Po metų trumpam grįžusi į Lietuvą Vaida sako pajutusi, kad čia jai – per niūru, todėl netrukus išvyko pas geriausią draugę į Londoną.

„Vėl įsidarbinau į kazino. Tai nebuvo labai įdomus darbas, bet jaučiausi komforto zonoje: uždarbis buvo geras, gaudavau daug arbatpinigių, darbas palyginti nesunkus, tuo metu net nesvarsčiau nieko keisti. Norėjosi pakeliauti, daug keliavau, daug uždirbau ir nerūpestingai gyvenau“, – pasakoja dešimtmetį Londone praleidusi ukmergiškė.

Į gimtąjį miestą žvelgė kaip į tarpinę stotelę

Mintys apie grįžimą į Lietuvą ėmė dažniau kirbėti tada, kai Vaida su Artūru pradėjo galvoti apie šeimos pagausėjimą. Tuomet pašnekovė sako supratusi, kad norėtų būti arčiau Lietuvoje likusių artimųjų. Be to, jau kurį laiką pora svarstė ir apie nuosavą verslą.

Taip prieš 6 metus jiedu grįžo į Ukmergę. Tiesa, Vaida pripažįsta, kad gimtasis miestas jų planuose buvo numatytas kaip tarpinė stotelė.

„Tikrai nebūčiau drįsusi grįžti be aiškios vizijos, ką veikti, be patrauklios specialybės, kuri būtų paklausi. Iš pradžių nusprendėme pradėti nuo mažiau – važinėjome po renginius su maisto vagonėliu ir gaminome beigelius.

Apsistojome Ukmergėje, kuri strategiškai patogioje vietoje. Manėme, pavažinėsime kelerius metus, vaikas paaugs ir tada atidarysime nuosavą vietą Vilniuje. Mintis, kad liksime Ukmergėje, iš pradžių visai neviliojo“, – prisimena Vaida.

Verslo idėją parsivežė iš Londono

Vis dėlto per keletą metų Ukmergėje atsikūrė draugystės iš ankstesnių laikų, o stebint miesto gyvenimą porai natūraliai kilo ir verslo idėja.

„Pamatėme, kad yra tuščia niša, kurią galime užpildyti, kad Ukmergėje trūksta kitokio maisto vietos. Čia yra picerijų, kelios lietuviškų patiekalų kavinės, kinų restoranas, o europietiškos virtuvės nebuvo“, – sako pašnekovė.

Vaida patikina, kad gastrobaro idėją parsivežė iš Londono, kur jie jau spėjo išpopuliarėti. Norėdama pamatyti darbo tokioje vietoje specifiką, likus pusmečiui iki grįžimo į Lietuvą, ji įsidarbino viename Anglijoje esančiame gastrobare.

„Tai realiai tas pats pubas, bet čia išskirtinis dėmesys skiriamas maistui. Atmosfera neįpareigoja taip, kaip restorane, nebūtina puoštis, bet maistas yra geros kokybės. Čia tarsi viduriukas tarp baro ir restorano. Labai patiko toks konceptas“, – dėsto Vaida.

Ji patikina, kad didelių dvejonių, ar verta bandyti tokią vietą atidaryti Ukmergėje, nebuvo. Daug palaikymo jautė tiek iš draugų, tiek iš miestelėnų, nors skeptikų irgi pasitaikė.

„Baimės visada yra, vis dėlto dedi savo laiką, sunkiai uždirbtus pinigus, gal ir paskutinius, bet turėjome viziją ir jos laikėmės. Kol nepadarysi, nežinosi. Jautėme, kad tokios vietos Ukmergėje reikia“, – pasakoja viena iš įkūrėjų.

Kasparas prisimena, kad sulaukęs pasiūlymo prisidėti prie šios verslo idėjos įgyvendinimo, taip pat jautė baimę, ar pasiseks. „Bet mėgstame iššūkius“, – šypsosi pašnekovas.

Atgaivino apleistą pastatą ir patys kūrė interjerą

Tvirtai apsisprendę pabandyti, ukmergiškiai gimtajame mieste ėmė dairytis tam tinkamos erdvės. Kaip pasakoja Kasparas, dabar baru paverstas daugiau nei 100 m. skaičiuojantis pastatas kadaise priklausė kariniam miesteliui, o pastaruosius 15 m. buvo apleistas – užkaltais langais ir apaugęs žolėmis.

„Per 9 mėnesius patys viską sutvarkėme. Atlikome visus statybinius darbus, sunaudojome viską, ką radome viduje: grindys buvo medinės, tai sudėjom į barą, į sienas, pritaikėme visokias senovines lempas.

Vienas iš įdomesnių dalykų – plyta su tikriausiai šuns įspaudu. Radome ją, kai griovėme sienas ir išsaugojome. Juokaujame, kad tai plyta su vilko pėdos įspaudu pagal legendą apie Vilkmergę. Esame radę sienose ir geležinkelio bėgių, čia netoli geležinkelio stotis, tai dalį panaudojom kaip dekoraciją “, – vardija vienas iš įkūrėjų.

Kurdami interjerą jie rėmėsi savo skoniu, atsižvelgė ir į draugų patarimus, pritaikė idėjas iš kelionių ar gyvenimo užsienyje, dėsto pašnekovas.

Pasak ukmergiškio, vieta pavadinta pagal Jono Takarevičiaus iš neilgai gyvavusios grupės „Afiša“ dainą „Aš būsiu čia“. Kartu tai ir savotiškas pasižadėjimas. „Nes visi keturi grįžom į Ukmergę ir pažadėjom, kad čia būsim“, – tikina Kasparas.

Norėjo pasiūlyti patiekalų, kurių Ukmergėje stigo

Kaip pasakoja gastrobaro įkūrėjai, galvojant apie meniu, norėjosi į miestą atnešti europietiškos virtuvės skonių, o lietuviškų patiekalų į meniu neįtraukė sąmoningai. Čia užsukę svečiai gali paragauti šonkauliukų, burgerių, fish and chips, jautienos steikų, midijų, raviolių. Tarp desertų – krembriulė, tiramisu, sūrio pyragas, fondanai.

„Kartais pagaminam dienos pietums cepelinų arba vasarą šaltibarčių, vis dėlto meniu atspindi europietišką virtuvę. Patiekalus pakaitaliojame pagal sezonus, viso valgiaraščio nekeičiame, bet įtraukiame naujovių.

Yra keli patiekalai, kurių niekada nepašalinam, nes jų visada prašo – tai mūsų šonkauliai, fish and chips, o iš desertų – sūrio pyragas ir fondanai. Žmonės dėl jų specialiai atvažiuoja“, – pažymi Vaida.

Lankytojų sulaukia ir iš kitų miestų

Ukmergiškiai pasakoja, kad didelė dalis klientų stabteli važiuodami pro šalį į kitus miestus, o kai kurie ir kelis šimtus kilometrų įveikia, kad apsilankytų jų gastrobare. Kasparas mini atvejį, kai žmonės atvyko iš Klaipėdos, Vaida prisimena, kai lankytojų sulaukė iš Kėdainių.

„Pabandėme sukurti tokią vietą Ukmergėje, kad į ją įėjus, apsižiūrėjus, pavalgius ir pabendravus su personalu, nesuprastum, kad esi Ukmergėje. Kad tokia pati vieta galėtų taip pat sėkmingai veikti Vilniuje, Londone ar dar kur kitur. Kad tą provincialumą truputį išvarytume – norėjosi atsikratyti stereotipo, kad mažas miestas turbūt kažkur atsilieka.

Kiek suprantame, mums tikrai pavyko, nes žmonės, atvažiavę iš kito miesto, to nesitiki. Nežinau, ar galime labai nustebinti kuo nors išskirtiniu, bet, manau, pas mus yra visuma. Aukščiau bambos šokti neketiname, bet norime, kad Ukmergėje stovėtų labai geras gastrobaras“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Tiesa, lankytojus vietos šeimininkai siekia sudominti ir koncertais bei kultūriniais renginiais. Kasparas vardija, kad čia jau lankėsi tokie atlikėjai ar grupės kaip „Skamp“, „Baltos varnos“, „Rebelheart“, „Bjelle“ ir pažymi, jog visada yra atviri ne tokiems žinomiems jaunimo kolektyvams.

„Ukmergėje maždaug 10 m. nebuvo vietos, kur vyktų gyvi koncertai, išskyrus kultūros namus. Mūsų miestas nuo senų laikų yra roko miestas, daug muzikantų iš čia kilę, tai ir mes labiau linkę į roko muzikos pusę, bet rengiame ir komikų vakarus, ir knygų pristatymus.

Pavyzdžiui, savo knygą pas mus pristatė Algirdas Kaušpėdas. Esam ir tango vakarą organizavę, visi tuomet mokėsi šokti“, – komentuoja Kasparas.

Vis dėlto pašnekovas pripažįsta, kad užklupusi COVID-19 pandemija sutrukdė dar labiau įsibėgėti. Teko užsidaryti, visam kolektyvui išeiti į prastovas.

„Sunku buvo. Nuoma, šildymas – juk skaitikliai sukasi. Jeigu būtų dar mėnesį ilgiau antrasis karantinas užtrukęs, būtume subankrutavę, bet atsilaikėm. Dabar atsigavome, vasarą pasisamdėme ir pastiprinimo, iš viso turime 12 darbuotojų“, – pasakoja Kasparas.

Pasak vieno iš įkūrėjų, jei viskas klostysis sėkmingai, antrame gastrobaro pastato aukšte jie svarstytų įrengti apgyvendinimo vietų, o pastato rūsiuose su arkomis galbūt pradėtų gaminti alų ar pritaikytų erdvę vyninei.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt