Istorijos

2021.08.14 10:12

Verslą Lietuvoje į gyvenimą Dubajuje iškeitę sutuoktiniai bandydami įsitvirtinti prekiavo ir sausainiais, ir laivų dalimis

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.08.14 10:12

Mindaugas Bartninkas kadaise Lietuvoje buvo žinomas linksmybių organizatorius. Vakarėliai, aplink besisukiojantys garsūs žmonės, dėmesys – tokia buvo Mindaugo kasdienybė. Šiandien Mindaugas su žmona Loreta įsikūrę Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Pora neslepia, kad buvo metas, kai Dubajuje vertėsi sunkiai, bet galiausiai pasiekė netgi daugiau nei kadaise Lietuvoje.

Lietuvoje abiem sekėsi

Į Dubajų pirmąsyk atkeliavęs su draugu Žilvinu Žvaguliu, vėliau, per ekonomikos krizę, Mindaugas grįžo vėl. Bartninkų šeimos gyvenimas vidury dykumos pastatytame mieste – kupinas kontrastų: iš vargšų jie ne kartą tapo turtuoliais ir atvirkščiai. Ko tik nedarė: pardavinėjo laivų dalis, siūlė praeiviams sausainius – viskas tam, kad įsitvirtintų šiame karštame krašte.

„Linksmas gyvenimas buvo, 1989 metais buvo mano pirma diskoteka, kurią vedžiau Klaipėdoje, nors dar buvau dvyliktokas, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakojo Mindaugas. – Tada ir prasidėjo mano pramogų verslo gyvenimas. Paskui išvažiavau į Vilnių. 1992 metų sausį atskridau į Dubajų.

Dirbau su Žvaguliu, turėjome du naktinius klubus. Buvau vieno iš jų „menedžeriu“. Koncertavo grupė „Studija“, šoko lietuvių merginos. Visos padavėjos, barmenai buvo lietuviai. Virtuvė buvo lietuviška, darėm žemaitiškus blynus, tik nedarėm cepelinų, nes nedaug kas valgys, o bulves išlaikyti būdavo sunku. Vienu metu buvom suskaičiavę 155 lietuvius, dirbančius per mūsų kompaniją Dubajuje 1992–1994 metais.“

Verslą Lietuvoje Mindaugas ir Loreta iškeitė į gyvenimą Dubajuje: kad įsitvirtintų teko pardavinėti net laivų dalis

Žilvinas Žvagulis Mindaugą kadaise atsivežė į Vilnių, o paskui į Dubajų. Jie kartu užsiėmė muzikos leidyba. Mindaugas buvo klubų vadybininkas ir didžėjus, slapyvardžiu DJ Sonic Boom Boy. Buvo auksiniai laikai, kai klubai lūžo nuo lankytojų, o garsūs muzikos atlikėjai mėgavosi išskirtiniu dėmesiu.

Iš Marijampolės kilusi Loreta tuo metu irgi atvyko į Vilnių ieškoti laimės. Juodu su Mindaugu rado vienas kitą. Sako, kad yra labai panašūs. Abu dėl savo ir artimųjų laimės padarytų bet ką.

Lietuvoje Loretai taip pat puikiai sekėsi. Labai populiarioje radijo stotyje ji pardavinėjo reklamą, paskui buvo skirtingų prekybos centrų rinkodaros vadovė, galiausiai vadovavo dideliam prekybos centrui Klaipėdoje, kol suprato: toliau tiek daug dirbti ir nematyti šeimos nebegali. Negana to, kartu su Mindaugu turėjo verslą – šešias muzikos prekių parduotuves.

„Internetas nužudė mūsų verslą, – dabar juokdamasi sako Loreta. – Niekas nėjo į parduotuves. Liko tik melomanai, kurie pirko vinilines plokšteles. Tada viską baigėme ir sprendėme, ką daryti toliau.“

Mintis vykti į Dubajų kilo per atostogas

Pora iškeliavo į Prancūziją pailsėti. Loretą sužavėjo tingus ir lėtas Kanų miestelio gyvenimas. Ypač rytais ilgai kavą geriantys senoliai.

„Kiekvieną rytą matau tuos pačius šviesius senukus – jie ateina paskaityti, išgerti kavos, surūkyti cigaretės. Aš darau lygiai tą patį. Leidžiu laiką gerame ore gražioje promenadoje vaikščiodamas, sėdėdamas ir gerdamas kavą. Laukiu, kol grįši po parodos. O jie taip leidžia visą dieną, nieko neveikdami. Nežinau, kiek teisybės, aš mėgstu prigalvoti istorijų. Sakau: „Čia skandinavai, atvažiavo numirti.“ Loreta klausia: kaip numirti? Sakau, kad jie gauna geras pensijas Skandinavijoje, atvažiuoja čia praleisti paskutinių gyvenimo dienų. Smagiau, kur šilta ir geras oras. Tuo istorija ir baigėsi“, – pasakojo Mindaugas.

Tiesa, iš tiesų nesibaigė. „Aš noriu numirti ten, kur šilta“, – pasakė Loreta. Mindaugas žinojo, kad gyvenimo labai brangiuose Kanuose sau leisti negalėtų, todėl pasiūlė žmonai vykti į Dubajų. Miestą, kurį jau pažinojo.

„Pasiėmėme atostogų, atskridome savaitei į Dubajų. Parodžiau blogiausius rajonus, senamiestį. Tada mano senas draugas palestinietis, kuris padėjo vizą gauti, parodė naują Dubajų, kurio nebuvau matęs 16 metų. Išvažiuojant Loretos paklausiau, ar tinka. Sakė, tinka. Taip ir atvažiavome ten, kur galim numirti, kur šilta“, – įsikraustymo pradžią prisiminė Mindaugas.

Žodis „šilta“ apibūdinti Dubajaus orams pernelyg silpnas. Jungtiniai Arabų Emyratai – viena karščiausių vietų pasaulyje. Vasaromis temperatūra čia pakyla ir iki 50 laipsnių. Pavėsis nepadeda, reikia kondicionieriaus.

„Kad ir kaip būtų bloga, kartais atsikeli – skauda arba nėra nuotaikos, darbe kas nors, šeimoje įvyko. Susipykome. Atitrauki užuolaidas, stovi su kavos puodeliu ir saulė kiekvieną rytą: labas rytas, Loreta, ko pyksti? Tai duoda daug energijos. Kaip bebūtų blogai, kaip bebūtų sunku, bet energijos yra“, – pliusą įvardijo Loreta.

Darbo paieškos strigo

Kai Loreta, Mindaugas ir jų sūnus Paulius atskrido į Dubajų, tikėjosi, kad ten, kur Mindaugas viską pažįsta, kur turi pažinčių, negali nesisekti. Deja, realybė buvo kitokia. Mindaugui niekaip nepavyko rasti darbo. Mieste, kuriame be 1 000 eurų neišsinuomosi buto, darbo neturėjimas akimirksniu tampa didžiule problema. Loreta, prieš tai vadovavusi dideliam verslui, ieškojo bet kokio darbo – kad ir indų plovėjos, tačiau darbdaviai sakydavo „ne“.

„Čia negali plauti indų, negali būti padavėju, negali tvarkyti kambarių. Čia juodą darbą dirba indai, pakistaniečiai arba filipiniečiai. Kiek siuntėme CV, sakė „overqualified“ (liet. pernelyg kvalifikuota). Niekur nenorėjo priimti. Visi reikalavo Dubajaus patirties. Dirbusi radijo stotyje, valdžiusi prekybos centrą „Big“, esu rinkodaros specialistė, kodėl aš niekam nereikalinga? Dubajaus patirties nėra, reikia turėti pažinčių“, – prisiminė Loreta.

Dubajuje, taip pat prekybos centre, lietuvė gavo pareigas, kurios vadovavimo nė kiek neprimena. Tapo viena tų merginų, kurios ką nors įkyriai siūlo praeiviams.

„Reikėjo reklamuoti produktus. Buvo savaitiniai, mėnesiniai darbai, už kuriuos apmokama. Teko stovėti prekybos centre ir reklamuoti sausainius, siūlyti paragauti. Darbo užmokestis buvo nedidelis, bet vertėmės. Bent sausainių pavalgydavom. Buvo sunku stovėti ir pardavinėti. Iš vadovo tapti tuo, kuris siūlo sausainių. Kadangi norėjom likti šitoje šalyje, kabinausi ir nagais, ir kojomis. Sakiau: aš užaugsiu, mane pastebės“, – laidoje kalbėjo pašnekovė.

Internetu Loreta susipažino su fotografu ir šis jai padarė porą gerų nuotraukų. To pakako, kad šviesiaplaukė lietuvė gautų modelio darbo pasiūlymų.

„Jis man padarė nuotraukų, kurias galėjau siųsti ir reklamuotis, kad tapčiau modeliu – suknelių, laikrodžių. Tapau modeliu būdama beveik 41 metų metų“, – netikėtą posūkį prisiminė Loreta.

Lietuvoje gyvenę turtingai, Jungtiniuose Arabų Emyratuose Loreta su Mindaugu buvo priversti skaičiuoti.

„Santaupas išleidome greitai, per pusę metų, kai bandėme kabintis ir įrodyti, kad esame geri ir kvalifikuoti. Taip santaupos išseko ir reikėjo vėl pradėti iš naujo. Iš pradžių buvo tikrai sunku“, – „(Ne)emigrantams“ pasakojo Loreta. Jai antrina Mindaugas.

„Nepažinojome sistemos. Nebuvo draugų, kurie mums patartų. Draugai mus priėmė gyventi trims mėnesiams, gyvenom kaip didelė šeima. Paskui kraustėmės kitur, vienas kitam padėjome. Supratome šalies ir miesto sistemas. Pradėjome tuo naudotis“, – kalbėjo jis.

Emigrantų šeima negalėjo patikėti, kad ateis diena, kai taupyti reikės net maistui. Kadaise Lietuvoje galėjo lankytis prabangiausiuose restoranuose, o Dubajuje džiaugėsi galėdami užsisakyti maisto iš pigios tinklinės užkandinės.

„Labiausiai mums padėjo humoro jausmas ir saviironija“, – sunkiuosius emigracijos laikus prisimena Mindaugas.

Sunkus darbas atsipirko

Kurį laiką lietuvių pora prekiavo netgi laivų dalimis, tačiau Mindaugas jautė: jeigu tai ilgai tęsis, jis laimingas nebus. Tada abiem buvo apie 40 metų, jėgų lietuviai emigrantai turėjo daug. Nusprendė niekam nebepataikauti, o daryti tai, apie ką svajoja.

„Vieną dieną sakau: Loreta, niekas nenori mano patirties, mano žinių išnaudoti. Išsiunčiau 500–600 CV ir gavau nulį interviu. Aš lietuvis iš nesuprantamos šalies. Neturiu draugų, neturiu tautiečių. Dirbsiu už dyką. Rasiu renginių kompaniją ir dirbsiu už dyką. Kai įvyks projektai, man jie sumokės.

Ji pasakė: „Gerai, jeigu tau taip atrodo, taip ir daryk.“ Lygiai po savaitės Loreta atsibunda ir sako: „Man nusibodo pardavimai, modeliavimai, nesąmonės.“ Noriu nešti žmonėms grožį. Kitą savaitę mūsų gyvenimas pasikeitė“, – pasakojo Mindaugas.

Loreta iš sausainių pardavėjos tapo keturių prestižinių grožio salonų direktore. O Mindaugas iš bedarbio – renginių bilietų pardavėju, geriausiai parduodančiu visuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Viskas prasidėjo nuo to, kad lietuvis, kaip pats sako, tapo blogiausio Dubajuje naktinio klubo vadybininku. Tačiau taip atsirado pirmieji kontaktai ir pažintys, be kurių šiame mieste esi niekas.

„Atvažiavęs į Dubajų supratau, kad čia sunkiausia rasti partnerį, kuriuo gali pasitikėti. Gyvenimas čia laikinas. Nežinai, kiek vizų pratęs. Kas 2–3 metus turi keisti vizą. Pasibaigia viza ir darbdavys nenori pratęsti vizos, nenori, kad dirbtum. Turi susirasti naują darbą arba atleidžia ir važiuoji namo. Tapau partneriu, renginių organizatoriams atlikdavau darbą su renginio leidimu, bilietų pardavimu, žmonių įėjimu į salę ir atsiskaitymu už parduotus bilietus“, – paaiškino pašnekovas.

Pramogų organizavimas iš kitų darbų išsiskiria tuo, kad kartais kiti žmonės mano, kad dienų dienas nieko neveiki – bendrauji su įžymybėmis ir VIP ložėse geri šampaną. O iš tiesų tai nesibaigianti veikla, dirbti tenka dieną ir naktį.

Loreta tuo metu Lietuvoje baigė kosmetologijos kursus. Tai grįžus į Dubajų leido kardinaliai pakeisti darbą. „Čia dėl grožio moterys pamišusios. Nagai, plaukai, plastinės procedūros – pamačiau, kad toje srityje galiu būti stipri“, – sakė Loreta.

Grožio salono savininkė pastebėjo, kad šviesiaplaukė lietuvė gali daugiau, ne tik atlikti procedūras. Taip jai buvo pasiūlytos salono administratorės pareigas.

„Man per mažai erdvės, veiklos. Pradėjau ieškoti darbo. Gavau salone, kur yra trys padaliniai. Tapau trijų salonų vadybininke. Mūsų „head hunteriai“ per „LinkedIn“ susirado mane ir padarė keturių salonų generaline direktore“, – kalbėjo pašnekovė.

Dirbant po 16 valandų per dieną sektis pradėjo ir Mindaugui.

„Kompanijos, kurioje pradėjau dirbti, savininkas nenorėjo pardavinėti bilietų, nors turėjo platformą. Gavome didžiulį renginį, į jį įtraukiau Loretą, sūnų. Dirbo devyni lietuviai. Buvo 2013-ųjų pradžia, projektas „Cirque du soleil“. Išpardavėme 14 renginių po 4 500 bilietų, iš viso – 70 000 bilietų. Visus išpardavėme, padarėme tvarkingą įėjimą – tai buvo pirmas renginys Dubajaus istorijoje, kai bilietai buvo skenuojami. Atlikome didelį darbą“, – pasakojo M. Bartninkas.

Per pandemiją pradėjo naują verslą

Šiek tiek daugiau nei prieš metus renginių organizatoriams prasidėjo sunkiausias metas – dėl plintančio koronaviruso renginiai vykti nebegalėjo. Loreta ir Mindaugas, porą dienų paliūdėję, ėmėsi naujos veiklos.

„Iš karto supratau, kad prasidėjo 6 mėnesių neplanuotos atostogos. Vasarą čia mažai renginių, iki spalio tikrai nieko nevyks. Patiko dubajiečio Aurimo Juodiškio frazė: ir taip tingiu vaikščioti iš namų, dabar iš viso prisisiųsiu prie čiužinio ir gulėsiu. Taip ir padariau. 6 mėnesius gulėjau, tik neprisisiuvau. Loreta buvo pradėjusi importuoti lietuvišką produkciją ir prekiauti. Veido kaukės, gintarinis muilas, kvapniosios žvakės. Įkūrėme nedidelę įmonę ir pradėjome veiklą“, – apie naują kryptį papasakojo Mindaugas.

Kad Dubajuje kažkada gyveno sunkiai, Mindaugas su Loreta nė neketina slėpti. Atvirkščiai – nori pasakyti, kad rojaus nėra. Jei nesi nusiteikęs svečioje šalyje atiduoti visų jėgų, geriau net nevažiuoti. Ne kiekvieni santykiai atlaiko tokį sudėtingą emigracijos kliūčių ruožą. Dabar, kai jį jau įveikė, Mindaugas su Loreta sako, kad tai padaryti pavyko tik todėl, kad turėjo vienas kitą.

„Sunkiausiais momentais buvo svarbu, kad esame dviese, kad galime vienas į kitą atsiremti. Visi draugai sako: kaip moneta turi dvi puses, taip mes turime vienas kitą“, – sakė Mindaugas.

Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt