Istorijos

2021.09.22 18:30

Iš Anglijos į Ukmergę grįžęs Andrius gamina peilius, kurių kaina siekia kelis šimtus eurų: noriu būti kaip „Rolex`as“

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2021.09.22 18:30

Ūžiančios staklės, prie jų palinkę darbuotojai ir, kur bepasisuksi, daugybė skirtingų peilių – toks vaizdas pasitinka įžengus į ukmergiškio Andriaus Tričiaus dirbtuves. Sugrįžęs iš emigracijos, vyras netikėtai susidomėjo peilių gamyba ir galiausiai hobį pavertė verslu. Pašnekovas sako, kad ne vieną šimtą eurų kainuojantys rankų darbo gaminiai randa savo pirkėją, o jis pats niekada neabejojęs dėl sėkmės.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Anglijoje jautėsi taip, tarsi lauktų, kol prabėgs gyvenimas

A. Tričius jau daugiau nei dešimtmetį gyvena gimtojoje Ukmergėje, čia sugrįžo po 8-erių Anglijoje praleistų metų. Jis pasakoja, kad pradžia užsienyje buvo sunki ir dėl kalbos, ir dėl tuo metu nedidelio atlyginimo. Vis dėlto po truputį įsitvirtinti pavyko.

„Pradėjau nuo pagalbinio darbo statybose, vėliau taip pat likau šioje srityje, tik pareigos keitėsi. Turėjome ir statybų verslą, bet jis nepasisekė“, – portalui LRT.lt sako A. Tričius.

Metai bėgo ir nors abiem su žmona darbuose sekėsi, galiausiai ukmergiškis apsisprendė – laikas grįžti namo. Anot pašnekovo, dirbdamas Anglijoje jautėsi taip, tarsi lauktų, kad greičiau prabėgtų gyvenimas. O ir tėvynės ilgesys, pripažįsta, niekur nedingo.

„Ten laiko niekam neužtenka: 6 keliesi, grįžti namo 20 valandą. Ką gali nuveikti? Nieko. Šeštadienį dirbi, nes moka už visą dieną, nors darbe būni pusę dienos, tai kaip neisi. Bet galiausiai supranti, kad bėgi, bėgi, bėgi, o koks tikslas? Veltui eina laikas.

Ir visą laiką ten svetimas jautiesi – viskas netikra, šypsenos netikros. Čia esi savas. Ir gamtos ten trūko, o Lietuvoje bet kur – upė, miškas“, – mintimis dalijasi Andrius.

Vis dėlto Anglijai jis dėkingas už įgytą patirtį, išmoktą kalbą, išugdytą požiūrį į kokybę. „Iš ten parsivežiau daug. Dirbdamas statybose mačiau, ko ten reikalaujama ir kokia turi būti kokybė, kad kiekvienas tarpelis būtų idealus“, – pažymi pašnekovas.

Draugo dovana išaugo į verslo idėją

Į Ukmergę grįžęs tautietis sako nė nesvarstęs gyventi pasirinkti kito miesto. Parsivežtą patirtį Andrius pirmiausia pritaikė statybų srityje, vėliau ėmėsi verslų kitose sferose – atidarė piceriją ir automobilių plovyklą. O štai susidomėjimas peiliais atsirado visai atsitiktinai. Andrius pasakoja, kad, gavęs peilį dovanų iš draugo, nusprendė, jog norėtų pagaminti geresnį.

„Man visada patiko ką nors konstruoti, vaikystėje irgi esu bandęs peiliukus daryti. Vis ką nors meistraudavau. Susidomėjęs peiliais, visko mokiausi pats. Iš pradžių net grąžto nemokėjau pasigaląsti, bet draugas parodė, pamokė. O visa kita internete – ieškai, skaitai, kaupi informaciją“, – sako verslininkas.

Keletą metų peilius gaminęs tiesiog savo malonumui, galiausiai Andrius ryžosi hobį paversti verslu. Ar žengti šį žingsnį, jis prisipažįsta svarstęs maždaug metus.

„Reikėjo tokias stakles nusipirkti, tai galvojau: pirkti ar nepirkti. Jos kainavo apie 5 tūkst. litų ir tokia investicija tik „pažaisti“ atrodė šiek tiek per didelė. Tada nusprendžiau, kad jeigu nusiperku, turiu pradėti į tai žiūrėti rimtai. Taip ir padariau“, – pasakoja A. Tričius.

Ukmergiškis iš pradžių gamindavo po 2–3 peilius per mėnesį, vėliau išsikėlė tikslą per mėnesį pagaminti po 30 peilių. Jo teigimu, į reklamą visai neinvestavo, o žinia apie jo gaminius sklido iš lūpų į lūpas.

„Po truputį atsirado tas poreikis. Vienam parodai, kitam parodai – patinka, gerai padaryta. Nusiperka, kitam pasako ir taip savaime viskas. Galiausiai, kai pamačiau, kad jau galima iš peilių gyventi, pardaviau abu verslus – piceriją ir plovyklą – ir susikoncentravau į peilius“, – sako A. Tričius.

Šiandien pašnekovo įkurtas verslas „TRC Knives“ skaičiuoja 11 metų, jo pavadinimui panaudotos A. Tričiaus pavardės raidės. Verslininkas teigia nuo pat pradžių tikėjęs savo idėja ir neabejojęs sėkme, tačiau žinojęs – ji ateis negreitai.

„Negalvoji, ar bus sunku, nes jeigu nori – pavyks. Aš nieko neklausiau ir dariau taip, kaip man atrodo. Po 10 metų pasijautė, kad jau viskas natūraliai eina.

Jeigu prieš 5 metus būtume gavę kokį nors užsakymą, kokį gauname dabar, negalėtume padaryti, nes dar nebuvome pasiruošę. Kai dabar pasižiūriu į peilius, kurie buvo anksčiau pagaminti, esu nepatenkintas. Bet šiuo metu jaučiamės stiprūs ir galim viską. Mano tikslas – išlaikyti aukščiausio lygio kokybę“, – dėsto ukmergiškis.

Rankų darbo peilių dizainą kartais tobulina ir keletą metų

A. Tričius sako, kad nuo peilių gamybos verslo pradžios jis visą laiką paskendęs darbuose. Kiekvieno peilio dizainą kuria pats, o kartais nuo pirminio eskizo iki galutinio rezultato praeina ir keleri metai.

„Turiu peilį, kur praėjo 3 metai nuo tada, kai ant popieriaus nupiešiau dizainą, kol buvo pagamintas. Kai padarau pirmą prototipą, visur jį nešiojuosi, net ir miegu su juo, žmona tuomet pyksta. Žinoma, jis būna negaląstas, o aš tiesiog ieškau, kas negerai. Reikia rankeną išjausti, kad būtų patogi.

O praėjus laikui, pavyzdžiui, po metų, jau atrodo, kad kitaip darytum, tuomet dar ką nors pakeiti ir vis patobulini. Neforsuoji, kad greičiau pagamintum“, – atskleidžia pašnekovas.

Sukūręs peilio dizainą, gamybą A. Tričius patiki savo komandai, kurią sudaro 11 žmonių. Jis pats užsiima pagamintų peilių galandymu. „Galandymas yra labai svarbus, galąsdamas pamatai, ar viskas gerai, ar nėra trūkumų“, – pažymi verslininkas.

Ukmergiškis pasakoja, kad į peilį žiūri ne tik kaip į įrankį, bet ir kaip į meno kūrinį. Kadangi kiekvienas gaminys yra rankų darbo, jo gamyba užtrunka apie 10–12 valandų.

„Nėra taip, kad įdedi į stakles ir pagaminama. Viskas yra žmogaus akimis ir rankomis matuojama. Viskas turi būti idealu, labai simetriška, visos briaunos griežtos, nė mažiausio įbrėžimo neturi būti“, – dėsto pašnekovas.

Jo teigimu, visos peiliams gaminti naudojamos medžiagos yra kruopščiai atrinktos. Pavyzdžiui, rankenoms naudojamą medžiagą – tekstolitą – pašnekovas perka iš Amerikos.

Kartais A.Tričius sulaukia prašymų pagaminti individualų peilį pagal paties žmogaus sukurtą brėžinį, bet tokių užsakymų atsisako.

„Ten būna daug niuansų – žmonės prisigalvoja, kaip jiems atrodo, o taip neišeina. Nedarau to, kas man nepatinka. Anksčiau apsiimdavau, bet pamačiau, kad jei nejauti tam meilės, tai daiktas nebus geras“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Dėl kainų nesiaiškina

Ukmergiškio gaminamų peilių kainos svyruoja nuo 300 iki 500 eurų. O brangiausias, papuoštas auksu, kainavo 1500 eurų. Pasak A. Tričiaus, tenka girdėti komentarų, kad jo gaminiai labai brangūs, tačiau verslininkas dėl kainų nemato reikalo aiškintis.

„Aš pats vertinu, kad esame jau pasaulinio lygio – pagal pagaminimo, dizaino kokybę, patogumą patenkame tarp geriausių. Daug perku įvairių geriausių firmų peilių ir lyginu. Gal per daug savimi pasitikiu, bet seku rinką ir matau bendrą kontekstą. Mano kartelė užkelta aukštai“, – sako verslininkas.

Pašnekovo teigimu, didžioji jo įmonės gaminamų peilių dalis iškeliauja į užsienį, o per pandemiją susidomėjimas ypač išaugo už Atlanto. Lietuvoje parduodama tik nedidelė dalis jo gaminių, tačiau jis sako pastebintis, kad po truputį paklausa auga.

Pavyzdžiui, ukmergiškio peilius naudoja Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgos „Aitvaras“, kitus perka pavieniai žmonės.

„Žmonės perka dovanų – moterys dažnai perka vyrams, įmonių vadovai dovanoja įmonių vadovams. Daug tokių, kurie perka asmeninei kolekcijai, kiti – turistiniams tikslams, žvejybai, įsigyja ir medžiotojai“, – vardija A. Tričius.

Verslą tikisi perduoti vaikams

Pašnekovas sako norintis, kad verslas gyvuotų ilgai ir tikisi jį perduoti sūnums. Jaunesnysis, kaip pasakoja, jau dabar kartą per savaitę ateina padirbėti į dirbtuves, o vyresnysis šiuo metu gyvena Anglijoje. „Kol jauni, jie nori pamatyti pasaulio“, – tikina verslininkas.

Jis pats teigia daugiau neturėjęs minčių išvykti į užsienį. Prisimindamas Londoną, mini chaosą ir bėgimą, didelio miesto tempą ir šurmulį. Be to, ukmergiškio teigimu, gerai gyventi galima ir tėvynėje.

„Jeigu visi čia dirbtų tiek, kiek ten, turėtų tą patį. Sprendimas grįžti buvo teisingas. Keliaujam ir suprantam, kad pas mus geriau“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jis sako, kad ateityje planuoja pasistatyti nuosavas ir gražiai įrengtas dirbtuves, kurios reprezentuotų jo verslą, ir išgarsinti įmonės vardą visame pasaulyje. „Noriu būti kaip „Rolex`as“, – šypsosi A. Tričius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt