Istorijos

2021.08.01 11:00

Už musulmono ištekėjusi ir islamą priėmusi lietuvė: skaudžiausia, kad negalėjau būti šalia mamos ir apginti nuo apkalbų

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.08.01 11:00

„Tokias istorijas kaip manoji mažai kas pasakoja, nes bijo pasmerkimo“, – sako Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajaus mieste, gyvenanti Viktorija. Ji yra viena iš daugybės lietuvių, ištekėjusių už musulmono ir priėmusių islamą – religiją, į kurią Lietuvoje ir Europoje dalis žmonių žiūri kritiškai. 

Įprasta manyti, kad gyvenimas su musulmonu moteriai yra kone pragaras, nes islamiškame pasaulyje vyrauja patriarchatas ir tik laiko klausimas, kada sutuoktinis namo parsives dar vieną žmoną. Negana to, Alacho išpažinėjų bijomasi ir dėl terorizmo grėsmės. Nieko nuostabaus, kad už islamą išpažįstančių vyrų ištekėjusios lietuvaitės asmeninį gyvenimą slepia. Būna ir taip, kad lietuvės vyras vaikšto į mečetę, o to nežino netgi Lietuvoje gyvenantys jos tėvai. Viktorijos santuoka su musulmonų tikėjimo vyru ir islamo priėmimas jos gimtajame Pasvalyje sukėlė apkalbų audrą, kuri nerimsta iki šiol.

Už musulmono ištekėjusi lietuvė skaudžiai prisimena apkalbas gimtajame mieste: stereotipai vis dar tie patys

„Mama visada mane palaikė, bet stereotipų išlieka, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ sakė Viktorija. – Neva ten besivystanti šalis, nežinai, kaip ten yra, nes tokie stereotipai. (...) Iš pradžių bijojo. Lietuvoje yra istorijų, kad pavogė vaikus ir panašiai, bet sėkmė mėgsta tylą. Žinau istorijų, kai užsienietės susituokė su musulmonu iš Indijos, Pakistano, kitų šalių atstovais, jie iki šiol sėkmingai gyvena. Vyksta, kaip vyksta gyvenime, visko gali nutikti, o mama visada palaikė. Skaudžiausia, kad žmonės kiša savo nuomonę, nežinodami, kas vyksta, kaip vyksta. Mano miestelis mažas, visi mane pažįsta, todėl kalbos sklinda greitai. Mamai buvo sunku, gaila, kad negalėjau tuo metu būti Lietuvoje ir palaikyti mamos.“

Viktorijos vyras Umairas Shahzadas – rinkodaros specialistas, gimęs ir augęs Pakistane. Jiedu susipažino, kai Viktorija dar buvo studentė. Bendravo internete, nes dalyvavo tame pačiame tarptautiniame projekte, o vėliau Umairas atvyko į Lietuvą. Būtent čia jie susitiko akis į akį pirmą kartą, vėliau taip jau aplinkybės sutapo, kad abu lankėsi ten pat užsienyje ir turėjo naujų progų susitikti. Tiesa, tuomet keliauti didelius atstumus porai neleido Viktorijos mokslai ir Umairo darbas.

Vis dėlto galiausiai prieš 5-erius metus Viktorija susikrovė daiktus ir visiškai viena išvyko į Pakistaną – tolimą šalį Rytuose, kur viskas kitaip nei Lietuvoje.

„Bijojau, kaip bus. Visiškai kita šalis, nesu ten buvusi, esu keliavusi tik po Europą. Nuogąstavimus greitai pakeitė žmonės – jie labai geri, vaišingi. Jeigu esi svečias, visada tave priims, visada pavaišins, būsi dėmesio centre. Man tikrai patiko, kad mane priėmė neturėdami išankstinių nusistatymų. Jeigu Lietuvoje pamatai juodaodį, ypač senyvi žmonės yra nusistatę, Pakistane to nebuvo“, – pasakojo Viktorija.

Umairas atrodė patikimas – buvo daug keliavęs, gyvenęs JAV ir Dubajuje. Išankstinių nusistatymų apie Pakistaną lietuvė sako neturėjusi. Žinojo, kad keliauja į skurdžią ir tankiai gyvenamą šalį. Umairas yra praktikuojantis musulmonas, Viktorija sako, kad šiais laikais jau nedaug likę tokių musulmonų, kokius įsivaizduojame, kad, pavyzdžiui, atėjus maldos laikui tiesiog kristų ant gatvės grindinio ir imtų melstis. Kad ir kaip būtų, gyvenimas su tikinčiu žmogumi šiek tiek kitoks, jame daug europiečiams nepažįstamų ritualų.

„Jis meldžiasi, bet ne penkis kartus per dieną, o tada, kai jaučia. Penktadienį yra maldos laikas mečetėje. Šiandien penktadienis, jis buvo mečetėje beveik valandą. Jie kartu meldžiasi, tai priimtina. Greitai ateis ramadanas, pasninko mėnuo, Umairas pasninkauja visą mėnesį. Kiek iki šiol gyvenom, visada pasninkauja. Aš irgi bandžiau dvejus metus, bet man buvo psichologinis dalykas, turi kovoti su savo fiziologija – jauti alkį, jauti troškulį ir turi kovoti psichologiškai. Pasninko mėnuo privalomas, bet jeigu sergi ar esi nėščia, tai nėra privaloma“, – laidoje kalbėjo emigrantė.

Ramadano mėnesį šviesiu paros laiku musulmonai turi susilaikyti nuo valgymo, gėrimo, rūkymo, lytinių santykių. Valgymas šį mėnesį be priežasčių dienos metu islame yra laikomas nuodėme. Viktorija prisipažįsta iš pradžių nesupratusi, kaip įmanoma ištisą mėnesį nevalgyti.

Kai kuriose šalyse, kur vyrauja islamas, per ramadaną netgi nepriimtina viešai gerti ar valgyti. Jeigu kartu su musulmonu gyvena kitą religiją išpažįstantys ar netikintys žmonės, jie stengiasi šalia nevalgyti vien dėl etiketo – juk kąsnis stringa gerklėje žinant, kad šalia tavęs kas nors badauja.

„Pakistane gyvenome name, apačioje buvo du miegamieji, virtuvė, svetainė ir valgomasis. Dažniausiai eidavau į valgomąjį, kad niekas nematytų, ten valgydavau. Jie visada sako: tu gali valgyti ir prie mūsų. Bet jausdavausi nejaukiai, suprantu, kad kitam žmogui sunku, nenoriu apsunkinti“, – aiškino Viktorija.

Nors lietuvę islamo tradicijos ir stebino, ji stengėsi ne atstumti, o suprasti. Pasak jos, atviram žmogui prisitaikyti prie šios kultūros nėra sudėtinga.

Kai Umairas lankėsi Lietuvoje, Viktorija pastebėdavo, kaip dėl tamsesnės odos į jį krypsta žvilgsniai. Kai pati nuvyko į Pakistaną, ten ji tapo egzotiška atvykėle. Nors ir dėvėjo tradicinius drabužius, vis tiek akivaizdžiai buvo matyti, kad nėra pakistanietė, o tai traukte traukdavo žvilgsnius. Pora susituokė Pakistane.

„Yra stereotipas, kad pakistaniečiai ar besivystančių šalių atstovai, indai tuokiasi su europietėmis, nes nori gauti vizas. Taip išeina, kad aš susituokiau su juo, nes noriu gauti Pakistano vizą. Jis iki šiol neturi – nesame įregistravę santuokos Lietuvoje. Toks stereotipas juokingas“, – sakė pašnekovė.

Pakistane ji priėmė islamą, pagal tradiciją išsirinko musulmonišką vardą. Viktorijos ir Umairo vestuvių šventė buvo nedidelė, vyko vieną dieną vietoje čia įprastų trijų. Jauna moteris apgailestauja tik dėl to, kad vestuvėse nebuvo jos mamos.

„Mama bijojo skristi, nes skridusi su lėktuvu tik su manimi, bijojo skristi į Pakistaną. Iki šiol dar neatskrido pas mane. Tikiuosi, atskris“, – sakė Viktorija.

Vargu, ar kas nors yra girdėjęs, kad lietuvis vyras pagal islamiškas tradicijas būtų vedęs moterį musulmonę, – tokios sąjungos neleidžia religija. O pagal Koraną musulmonas vyras gali vesti ir kitatikę, tik ji negalės paveldėti jo turto. Bendri vaikai, kad ir į kokį Dievą tiki jų motina, vis tiek bus musulmonai. Kalbant apie musulmoniškas santuokas, dažnai minima, kad musulmonams leidžiama daugpatystė – vyras teoriškai gali turėti kad ir keturias žmonas, jei tik sugebės visomis vienodai rūpintis ir nė vienos neišskirs kaip mylimiausios. Realybėje tokių santuokų, nors jos ir nedraudžiamos, pasitaiko itin retai – tai sau gali leisti tik labai turtingi žmonės. Pasauliui liberalėjant ir žmonėms vis labiau tolstant nuo religijos, vis liberalesnės darosi ir islamo išpažinėjų pažiūros. Dažnai tėvai dar būna pamaldūs, o jų vaikai mečetėje lankosi jau gerokai rečiau. Viktorija dabar oficialiai yra musulmonė, ji turi islamišką vardą Farija, reiškiantį „geroji“. Tačiau penkis kartus per dieną ji nesimeldžia.

„Man nebuvo problema. Nedaug ką pakeičiau, pokytis – kad turiu musulmoną vyrą. Niekas dabar nepasakytų, kad esu musulmonė, nedėviu nei skaros, nei hidžabo. Pakistane dėvėjau jų tradicinius rūbus, vien dėl to kartais norėdavosi paslėpti veidą, kad nebežiūrėtų į mane. Taip buvo, kol įpratau. Paskui viskas buvo gerai. Kartais pasitariam, sako: kai aš atvyksiu į Lietuvą, į mane žmonės taip pat žiūrės. Sakau: neišvengsi, ypač mažame miestelyje“, – kalbėjo Viktorija.

Į Lietuvą ji grįžo jau ištekėjusi. Pasikalbėti su mama buvo apie ką. Dukra išvyko vos baigusi mokslus, o grįžo – jau žmona ir jau oficialiai priėmusi kitą religiją.

„Mano supratimu, Dievas yra vienas, nesvarbu, ar tu krikščionis, ar musulmonas, ar hinduistas. Man Dievas yra vienas, neseku pagonybės pavyzdžiu. Mes tikime į Dievą. Yra, kas iš viso netiki, o man Dievas yra vienas. Nesimeldžiu po 5 kartus per dieną, bet yra priimtinų dalykų, kurie paaiškina, kaip žmogus turi būti gyvenime. Nesutinku su viskuo, niekada nebuvau labai tikinti, kad ir krikščionė. Močiutė buvo labai tikinti, bet šeimoje nebuvau auklėjama, kad visada turi eiti į bažnyčią. Tikime į Dievą, tikiu, kad kažkas yra, mama taip pat tiki, bet bažnyčia – subtilus klausimas. Manau, kiekvienas turi savo nuomonę. Manęs tas nekeičia, ar aš musulmonė, ar pagonė, ar krikščionė – esu žmogus“, – požiūrį dėstė Viktorija.

Taip ilgai – ketverius metus – gyventi Pakistane jaunavedžiai neplanavo. Viktorija įsivaizdavo, kad grįš į Europą, tuo nuotykiai musulmoniškame krašte ir baigsis. Tačiau jos gimtajame Pasvalyje netilo apkalbos.

„Aš tuo metu nebuvau Lietuvoje, mama gina savo vaikus, tai aš norėjau apginti mamą nagais ir ragais, bet negalėjau. Norėjau nutildyti kalbas, bet taip susiklostė, kad mes net neplanavom gyventi Pakistane. Susituokėm ir turėjau vykti į Europą, turėjau grįžti namo. Turėjau pasiūlymą dirbti Švedijoje, nes jis turėjo gerą darbą, tai būtų atvykęs po kurio laiko“, – pasakojo Viktorija.

Visgi planas grįžti į Europą sugriuvo dėl vienos nustebinusios ir labai džiugios priežasties.

„Sužinojau, kad laukiuosi. Buvo šokas. Atvykusi turėjau problemą, visi, kas atvyksta į Pakistaną, iš pradžių turi skrandžio problemų: aštrus maistas, kitoks maistas, skrandis nepakenčia. Trečią kartą nuėjau pasitikrinti, nes pradėjo spausti šoną, skaudėdavo. Pasakė, kad laukiuosi“, – prisiminė pašnekovė.

Viktorija trumpam grįžo į Lietuvą, bet laukti vaikelio ir gimdyti nusprendė Pakistane, nes čia būtų likusi viena su mama. Pasak Viktorijos, jai labai padėjo Umairo mama – tiek kasdiene pagalba, tiek palaikymu, kai užplūsdavo Lietuvos ir mamos ilgesys.

Jau pusantrų metų, kaip Viktorija, Umairas ir mažoji Eliza gyvena Dubajuje – viename keisčiausių pasaulio miestų, jis pastatytas tiesiog dykumoje. Dubajaus įdomybes galima vardyti be galo. Čia stovi aukščiausias pasaulio pastatas, o septyniems vyrams demografiškai tenka vos trys moterys. Taip yra todėl, kad daug vyrų iš Indijos ir Pakistano čia atkeliauja dirbti sunkių darbų ir išlaiko tėvynėse likusias šeimas. Umairas šiuo metu irgi išlaiko visą šeimą – dirba rinkodaros vadovu, o Viktorija augina dukrelę ir ieško darbo.

Tvarka, galiojanti Dubajuje, europiečius visada nustebina. Pirmiausia – čia nereikia mokėti mums įprastų mokesčių, pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio. Deja, netekęs darbo per tris mėnesius privalai palikti šalį, o, neturėdamas darbo sutarties ir specialios vizos, negali čia atvykti gyventi. Leidimas gyventi ir dirbti galioja ir sutuoktiniui. Vietos lietuviai tai liaudiškai vadina sutuoktinio viza.

„Pirmus dvejus metus nedirbau, nes Eliza iki metų su niekuo nepasilikdavo, paskui vyras pradėjo savo verslą, tai padėdavau su administracine veikla. Pakistane jo darbas buvo toks: išvyksta 8 val., grįžta 12 ar 13 val. – toks jo darbas, viskas. Jis daug laiko praleisdavo su mumis, daug keliavo. Tai buvo vienas iš dalykų, kodėl negalėjau toliau dirbti, išvažiuoti iš namų, nes Eliza buvo maža, o jo tėvams nenorėjau palikti Elizos. Jie senesni, o su mažu vaiku reikia daug pastangų“, – pasakojo Viktorija.

Mažoji Eliza dar niekada nesilankė savo motinos gimtinėje, senelė anūkę irgi matė tik kompiuterio ekrane. Nuo skrydžio į Lietuvą Viktoriją stabdo nebaigti tvarkyti dokumentai, o mama sako, kad bijo viena lipti į lėktuvą. Moteris atvira, jog būti toli nuo gimtinės ir ketverius metus nematyti mamos yra sunku.

„Mūsų santuoka dar neįregistruota. Norint vykti su Eliza, reikia turėti lietuvišką pilietybę jai. Pakistane nebuvo Lietuvos ambasados, Vengrijos ambasada tiesiog neprisiėmė šitokios užduoties. Jeigu norime kreiptis dėl mūsų santuokos registravimo, reikia pasus siųsti į Turkiją. Kai buvome Pakistane, to negalėjome padaryti, nes jis daug keliavo. Mamą prigąsdino žmonės, ji iki šiol pas mane neatskrenda. Labai ilgai kviečiau mamą, kad su kokia palyda atvyktų, drauge pasiimtų sesę, bet sesė turi vaikų, nelabai jai pavyksta. Apmokame viską: ir bilietus, ir vizą, jai tik reikia atskristi, bet bijo“, – sakė ji.

Dėl meilės musulmonui iš Pakistano Viktorija sustabdė savo profesinį gyvenimą, persikraustė gyventi į Pakistaną, kur nieko, išskyrus savo vyrą, nepažinojo, ketverius metus nematė mamos ir Lietuvoje likusių artimųjų. Tai – didelė auka, bet ir Umairo auka nemaža, teigia lietuvė – jis ir jo šeima įsileido žmogų iš kitos tautos ir kultūros.

Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.