Istorijos

2021.08.04 13:36

Po 15 metų sėkmingą verslą Londone palikusi ir į Ukmergę grįžusi Ligita: Anglijoje to turėti neįmanoma

LRT PLIUS laida „Širdyje lietuvis“, LRT.lt2021.08.04 13:36

Aparatą, kokiu plaukus moterims džiovindavo prieš daugiau nei 100 metų, kirpyklos Ukmergėje vadovė Ligita paveldėjo iš mamos, taip pat kirpėjos. „Ne kartą sulaukiau pasiūlymo jį parduoti, bet tikrai neketinu to daryti“, – sako moteris. Ji iš mamos paveldėjo ir pačią kirpyklą, dabar Ligita čia – pati sau šeimininkė. Tačiau dar neseniai lietuvės kasdienybė buvo visai kitokia. Šį darbą ji dirbo ne ramioje ir nedidelėje Ukmergėje, o milijonus gyventojų turinčiame Londone.

„Buvo tada daug žmonių, kurie nemokėjo irgi anglų kalbos, pas mus iš visos Rytų Europos važiavo klientai – latviai, gruzinai, armėnai. Mes turėjom labai didelį pasisekimą, pradžioj dirbom dviese, tada trise, keturiese, penkiese. Tada ir tatuiruotes darėm, ir soliariumas buvo, ir kosmetologijos kabinetas buvo, sparčiai dirbom“, – taip LRT PLIUS laidoje „Širdyje lietuvis“ Ligita prisimena laiką Londone.

Po ketverių metų išbandymų Ligita Londone įkūrė grožio saloną: dirbome be poilsio, tad puikiai sekėsi

Pusmetis virto 15 metų

Vis dėlto iki pripažinimo ir nuosavo salono Jungtinės Karalystės sostinėje kelias buvo nelengvas. Iš Lietuvos Ligita su vyru išvažiavo dar visai jauni, ką tik susituokę. Londone tuo metu gyveno moters pusseserės, o pažinti kitą kultūrą, išbandyti save ir pajusti tikro gyvenimo užsienyje skonį atrodė viliojantis nuotykis. Nors angliškai Ligita nemokėjo nė žodžio, drąsos, sako, užteko.

„Dirbau pradžioj, kaip be kalbos, indų plovėja, 9 mėnesius ploviau indus, dirbom naktim nuo 12 iki 10. Tai ilgą laiką ir visada, kai plaudavau indus, sau sakydavau – ką aš čia darau? Kodėl aš čia taip išvažiavau? Nes be galo buvo sunkus darbas“, – sakė ji.

Padirbėti svečioje šalyje šeima planavo pusmetį. Tačiau liko 15 metų. Ligita sako labai greit supratusi, kad be kalbos nieko nebus. O visą laiką tiesiog plauti indus nenorėjo.

„Tada stojau į koledžą, pradėjau mokytis ir visai netikėtai atsirado mano pirmas darbas [kirpykloje]. Aš papuoliau į latvių kirpyklą, dirbau pas latvį, ten buvo lietuvė, rusakalbė mergaitė. Bet ten netobulėji, tik dirbi, dirbi ir kali tam latviui pinigus. Man tas nepatiko. Draugė sako: ateik į gerą rajoną. Dirbau pas italą, atidirbusi pas jį supratau, kodėl gi man nepabandyti savo“, – pasakoja Ligita.

Taip po ketverių metų išbandymų, įvairių darbų ir sukauptos praktikos Ligita Londone atidarė pirmąjį savo grožio saloną. Sako, tada jie buvo vieni pirmųjų iš Rytų Europos, kuriems pavyko tai padaryti.

„Laisvalaikio būdavo mažai. Mes planavom dirbti, dirbti, susikrauti daugiau tų pinigėlių, kad galėtume grįžti į Lietuvą. Bet paskui išėjo taip, kad tam salonui labai gerai sekėsi, tad mes 2007 metais dar vieną saloną atidarėm“, – prisimena pašnekovė.

Tikslo grįžti į Lietuvą nepamiršo

Verslas sekėsi puikiai, šeima įsigijo ir nuosavus namus, gimė dukra. Tačiau mintis apie tėvynę Ligitai nedavė ramybės.

„Buvo pasodinta sėkla, kad Lietuva yra mano namai. Aš pas tėvus esu viena, mane labai tie tėvai traukė, tai buvo toks noras užsidirbti ir sugrįžti“, – tvirtina Ligita.

Su tokia mintimi, kad Jungtinėje Karalystėje jie tik laikini svečiai, šeima augino ir dukrą. Mergaitė lankė lituanistinę ir menų mokyklą, nuo pat vaikystės visur kalbėjo tik lietuviškai.

Vieną dieną Ligita sako supratusi, kad atėjo metas grįžti namo. Per 15 metų užgyventi daiktai tilpo į nedidelį autobusiuką. O jau netrukus Ligita vėl darė tai, ką moka geriausiai.

„Man buvo labai gera grįžti į Lietuvą, nes aš žinojau, kad aš grįšiu į Lietuvą, kad aš turiu jau darbo vietą. Jeigu grįžus vėl iš naujo ieškotis darbų reikėtų, aš gal ir būčiau nerizikavusi, bet aš turėjau darbo vietą, mamos saloną, man buvo labai bepigu čia grįžti, aš iškart stojau ir dirbau“, – tvirtina moteris.

Ligitos grožio salonas Londone veikia iki šiol, tik šeimininkai ten jau kiti. Oficialiai Ligitai jis dar priklauso iki vasaros pabaigos, tačiau jei nori, kad verslas sektųsi, turi visada būti netoliese, įsitikinusi pašnekovė.

„Mes iš pradžių bandėm jį laikyti, bet paskui pamatėm, kad tai neįmanoma. <...> Mes fiziškai nespėdavom ir aš visada žinojau, kad jeigu rasiu gerą pirkėją, tai visada jį parduosiu. Taip ir nutiko, aš radau pirkėjus, jie perėmė tą mano vardą“, – sako ji.

Mėgaujasi gyvenimu Ukmergėje

Ligita niekada nesigailėjo, kad grįžusi į Lietuvą pasirinko ne jai jau įprastą didmiestį, o gimtąją Ukmergę.

„Mūsų mažas miestukas, jis yra labai gražus ir man labai patinka, kad viskas vietoj, kur nori, ten važiuoji, Vilnius prie pat, Kaunas prie pat. Mergaitė mano lanko mokyklą, mes į mokyklą lėtai pėstute einam 10 minučių. Kiek žinau, draugai didmiesty gyvena, tai tuos vaikus veža po pusę valandos, o mano mergaitė vaikšto pėstute“, – džiaugiasi Ligita.

O ir gamtos čia kur kas daugiau nei dangoraižiais apstatytame Londone, todėl netrukus šeima tapo ir sodybos šeimininkais.

Penkių hektarų plotas tada atrodė visai kitaip. Šeima čia ne tik pastatė salę pobūviams, bet ir įrengė šeimos namelį. Tik patys vasarą pailsėti čia, sako, nespėja. Sodyboje nuolat pilna svečių, o ir prižiūrėti tokį plotą reikia rankų. Todėl dirba visi.

„Mano uošvienė labai gera, čia prie pat gyvena, ji man darželius prižiūri, mergaitė su traktorium važinėja, žolę pjauna“, – džiaugėsi Ligita.

Ji įsitikinusi – svajonės pildosi, reikia tik svajoti. O to, ką susikūrė Lietuvoje, sako, į nieką kita nekeistų.

„Visų pirma, Anglijoj to neįmanoma turėti: mes turim 100 metrų ežero pakrantės, 24 arų tvenkinį, kuriame turim ir amūrų, plačiakakčių, turim žuvų, o Anglijoj tokie dalykai būtų neįmanomai didžiuliai pinigai“, – teigė verslininkė.

Plačiau – LRT PLIUS laidos „Širdyje lietuvis“ įraše.

Po ketverių metų išbandymų Ligita Londone įkūrė grožio saloną: dirbome be poilsio, tad puikiai sekėsi
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.