Istorijos

2021.07.29 10:48

Lietuvės gyvenimą pakeitė klajonės Indijoje ir Nepale: sutikti žmonės paskatino į viską pažvelgti kitu kampu

LRT PLIUS laida „Širdyje lietuvis“, LRT.lt2021.07.29 10:48

Trisdešimtmetė Urta Dorotėja gyvendama Indijoje bei Nepale į save kiek galėdama gėrė rytietišką išmintį. Tolimose Rytų šalyse mergina jautėsi kaip namuose, bet vis tiek nusprendė grįžti į Lietuvą, kad nuolat streso kankinamus, pavargusius lietuvius išmokytų nusiraminti ir tiesiog tapti laimingais. Dabar Urta Vilniuje moko meditacijos ir nuotoliniu būdu studijuoja Tibeto mediciną.

„Save prisimenu paauglystėje labai dažnai suirzusią, nes tas irzulys kilo iš to, kad ieškojau savęs ir galbūt nesijaučiau gerai toje aplinkoje, kurioje buvau mokykloje ar tiesiog mane supančioje aplinkoje. Taip pat turėjau daug puikybės, nes galvojau, kad esu kažkuo geresnė už kitus. Ir turbūt tas irzulys ir puikybė buvo susijusios emocijos, bet tuo metu man labai padėdavo savanorystė su žmonėmis, kurie turi protinę negalią. Ir būtent su jais aš pirmą kartą pajaučiau tai, kas aš iš tikrųjų esu, kokia ta Urta, kai ji yra paprasta, nuoširdi. Ir būtent su jais aš supratau, kad aš tokia ir noriu likti, kad nebenoriu apsimetinėti kažkuo, noriu būti savimi“, – LRT Plius laidoje kalbėjo pašnekovė.

Urta pastebi, kad lietuviai – labai įsitempę žmonės, nuolat sukantys galvas, ką apie juos pamanys kiti. Jie vis jaučiasi nepakankamai gražūs, neužtektinai geri ir per mažai pasiekę.

„Ir viskas gerai, vat problema tada ir kyla, kad kai mes žiūrim į veidrodį ir mes matom – o, čia spuogas, aš storas ir visas tas vertinimas sukelia mumyse labai daug įtampos, mes nebegalim į save žiūrėti adekvačiai ir pamatyti savo gerų savybių, nes koks skirtumas, ar tu storas, ar pas tave daug spuogų, svarbiausia, ar tu laimingas, ar ne. Ir aš manau, kad kiekvienas žmogus turi labai daug gerų savybių, bet mūsų protas turi tokią tendenciją visą laiką kabintis už kažkokių negatyvių dalykų“, – įsitikinusi ji.

Pati Urta su norėjimu visiems įtikti kovoti pradėjo dar besimokydama mokykloje. Ji jautėsi nepritapusi, nuolat kankino mintis, kad bandydama susidraugauti su bendraklasiais, tik veltui švaisto laiką.

„Jaunas žmogus visą laiką stengiasi būti kažkokiu geresniu, nes jam labai svarbi kitų nuomonė, jam labai svarbu būti kažkokios bendruomenės dalimi, kažkokios kompanijos dalimi ir tada tas jaunas žmogus labai dažnai pradeda būti ne tuo, kas jis yra, ir iš to kyla labai daug skausmo, įtampos“, – mano Urta.

Ji teigia eidavusi į vakarėlius, bet ir ten nerasdavusi jokios prasmės – tai dažnai atrodydavo kaip tuščias laiko praleidimas. Pašnekovė sako visą laiką save kaltindavusi, kad nuėjo į vakarėlį ir bendravo su žmonėmis, su kuriais bendros kalbos nebūdavo.

Būdama labai jauna, vos aštuoniolikos metų, Urta atrado meditaciją. „Klaida yra meditaciją sieti su Rytų religijomis“, – paaiškina ji. Meditaciją ji laiko tiesiog proto nuraminimu.

Gyvenimą pakeitusi kelionė

Baigusi mokyklą, baimės pilna širdimi Urta leidosi į ilgą kelionę. Patraukė į Indiją ir Nepalą – šalis, kur tikėjosi perprasti rytietišką kultūrą ir pagilinti žinias apie tai, kaip šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje rasti ramybę.

„Įvairių bendruomenių lankymas, būtent dvasinių bendruomenių, įvairių budistinių vienuolynų lankymas. Kelionėse aš tiesiog leidau sau giliau save pažinti, suprasti tai, ko aš iš tikrųjų noriu ir ko aš iš tikrųjų ieškau. Ir būtent kelionėse aš sutikau savo pirmuosius tibetiečius ir būtent susitikimas su jais labai pakreipė mano gyvenimą, nes jų dėka aš pradėjau ir studijuoti Tibeto mediciną ir galiausiai supratau, kad noriu gilintis į pačią meditaciją, tapau meditacijos mokytoja. kelionės mane subrandino kaip asmenybę“, – įsitikinusi pašnekovė.

Labiausiai Urtą įkvėpė Indijoje ir Nepale sutikti tibetiečiai – vargingai, bet prasmingai gyvenantys, savo gimtąsias žemes dėl Kinijos represijų priversti palikti žmonės, jai pasirodė šilti, ramūs ir tiesiog laimingi.

„Būdamas su jais tu supranti, kad gyvenimas yra toks gražus ir toks vertingas, ir kodėl tu leidi sau skųstis kažkuo. Kai tu matai žmogų, kuris paliko viską – visus savo namus, šeimos narius – ir bėgo į Indiją iš Tibeto. <...> Ir palikęs viską, atbėgęs į visiškai nepažįstamą kraštą, visiškai nepažįstamą kultūrą jis vis tiek norėjo puoselėti savo tą tibetietišką kultūrą ir puoselėti tą dėkingumą už gyvenimą, kurį jis turi, nepaisant to, kad jis viską prarado. Bet tas noras gyventi tibetiečių kultūroje labai labai žavi ir labai įkvepia“, – tvirtino Urta.

Stebint žmones iš Tibeto, kurie jaučiasi pilnaverčiai net gyvendami baisiame nepritekliuje, Urtai kilo daug klausimų apie lietuvius: jeigu tibetiečiai sugeba džiaugtis tiesiog tuo, kad apskritai yra gyvi, kodėl lietuviai, objektyviai daug geriau gyvenantys, nuolatos skundžiasi?

„Lietuvoje mes viską turim, mes turim gamtą, mes turim tikrai dar gerą klimatą, turiu omenyje mūsų oras dar nėra užterštas kaip Indijoj. Mes viską sau galim leisti. Bet prie viso to, prie visos tos materialios gerovės mes vis tiek esam nelaimingi, ir va čia ir yra tas liūdnas paradoksas, kurio tibetiečiai gali išmokyti – kad mes turim ieškoti tos pilnatvės ir tos laimės savo viduje,, ir kai tai atrandam, tada viskas teikia džiaugsmą: tai, kas mus supa, tai, ką mes darom“, – įsitikinusi pašnekovė.

Tikisi padėti rasti nusiraminimą tautiečiams

Mėnesių mėnesius keliaudama po Indiją ir Nepalą, Urta suprato, ką reiškia būti toli nuo namų. Nors gyvenimas Indijoje ir Nepale buvo pilnas įspūdžių, merginą vis tiek traukė atgal į Lietuvą – ji pajautė, kad tiesiog nesugebėtų ilgai išbūti taip toli nuo artimųjų.

„Tikrai būdavo momentų, kai labai suspausdavo širdį, nes tuo metu man buvo tiktai 20 metų, tai buvo mano apskritai pirmoji kelionė tokia ilga ir kurioje aš buvau viena. Ir aš prisimenu savo pirmąsias Kalėdas, kurias aš švenčiau Nepale, ir aš taip ilgėjausi Lietuvos, ir taip ilgėjausi savo šeimos, kad ryte nuėjau išsiųsti jiems laiško, sakydama, kad aš esu su jumis ir norėčiau būti kartu su jumis šią Kūčių, Kalėdų dieną.

Bet taip įdomiai gavosi, kad būtent tą dieną, kai man buvo sunkiausia ir kai aš labiausiai ilgėjausi savo šeimos Lietuvoje, aš suradau savo tibetiečių šeimą. Sutikau ją ir kaip tik tuo metu aš netgi nežinojau, kur apsistoti ir kur gyventi, ir kur kelionė toliau mane ves, nes aš tuo metu keliavau labai spontaniškai, labai improvizuota buvo kelionė. Ir būtent sutikti tibetiečiai priėmė mane į savo namus, į pabėgėlių stovyklą, ir pasirūpino manimi kaip savo vaiku“, – prisimena ji.

Urta netrukus baigs Tibeto medicinos studijas. Mergina tiki, kad ir vienas žmogus pakeisti gali labai daug, tik reikia pradėti.

„Labai tikiu žmogumi ir labai tikiu jo potencialu, ir aš manau, kad kiekvienas žmogus turi tą potencialą padėti kitam. Ir kai vienas žmogus padeda jau savo artimųjų ratui, tas artimųjų ratas padeda savo draugų ratui ir taip viskas plečiasi, plečiasi. Ir kodėl gi ne – galim praplėsti iki pačios Lietuvos“, – su užsidegimu kalbėjo Urta.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.