Istorijos

2021.07.21 12:38

Nuo vaikystės svetur augęs Rokas grįžo gyventi į tėvynę: buvo akimirkų, kai nebesupratau, ar esu airis, ar lietuvis

LRT PLIUS laida „Širdyje lietuvis“, LRT.lt2021.07.21 12:38

Jau kurį laiką Rokas gyvena Lietuvoje, nors dar visai neseniai jo namai buvo visai kitur. Iš tėvynės jis išvyko net du kartus. „Buvo akimirkų, kai jau tikrai nebesupratau, ar esu lietuvis, ar labiau airis“, – dabar pripažįsta. Pirmą kartą Lietuvą jaunuolis paliko, kai jam buvo vos septyneri. Metai po ekonominės krizės Roko šeimai nebuvo lengvi, todėl nusprendė geresnio gyvenimo ieškoti svetur. Rinkosi tarp Jungtinės Karalystės ir Airijos. Galiausiai išvyko būtent į šią lietuvių pamėgtą šalį.

„Buvau mažas vaikas, nelabai dar ką supratau, nemokėjau nė žodžio anglų kalbos, bet kaip visi maži vaikai – tiesiog įsilieji į tą naują aplinką. Imlus viskam, tiek kalbai, tiek draugystėms“, – laidoje „Širdyje lietuvis“ pasakojo Rokas.

Širdyje lietuvis. Marijos Šimulynaitės karjeros vingiai, plausto kapitonas, lietuvybę saugojantis Rokas ir lietuvės menas Dubajuje

Savo vaikystę Airijoje jis vadina labai turtinga ir kosmopolitiška. Jo klasėje mokėsi vaikai iš įvairiausių pasaulio vietų, dauguma jų iš pradžių taip pat nemokėjo angliškai. Tačiau padedami mokytojų padėjėjų, visi išmoko ir pritapo. Vis dėlto namie Rokas visada kalbėjo tik lietuviškai. Už tai, kad išsaugojo gimtąją kalbą, dabar jaunuolis dėkingas savo mamai.

„Mano mama ypač stengėsi, kad aš kalbėčiau lietuviškai. Ji mane pati mokė, man davė pratimus, liepdavo mokytis rašybos, gramatikos bent paviršutiniško lygio. Ir ji tikrai davė man tuos pagrindus, nuo kurių po kiek laiko aš pradėjau tobulint toliau savo kalbą“, – prisimena pašnekovas.

Ten, kur gyveno Rokas, lietuvių bendruomenės nebuvo. Nebuvo šalia ir lituanistinės mokyklos. Tuo metu Airijoje jos dar tik kūrėsi.

„Esu gyvas pavyzdys, kaip lietuviškumą galima išsaugoti tik tėvų pastangų dėka“, – dabar sako Rokas.

Jis priduria nežinantis, ar jo mama tai darė labai sąmoningai, ar tiesiog ji jautė natūralų poreikį, kad sūnus galėtų susikalbėti su savo seneliais, kurie yra Lietuvoje.

„Ji galbūt buvo susipažinusi su daugybe pavyzdžių, kur labai maži vaikai išvažiuoja, pamiršta savo kalbą iš viso, nesusišneka nei su savo artimais giminaičiais, grįžę į Lietuvą atostogauti irgi su niekuo nesusišneka. Visiškai praranda tą lietuvybę, nes aš manau, kad didelė dalis tautiškumo ir yra gebėjimas kalbėtis su savo tautiečiais. Jeigu tu to nesugebi, tai jau automatiškai jautiesi toks marginalizuojamas, atstumtas ir nelabai net ir nori grįžt ar važiuot į tą Lietuvą“, – įsitikinęs Rokas.

Nebesuprato, yra lietuvis ar airis

Pašnekovas sako, kad yra girdėjęs mitų apie dviejų kalbų mokymąsi vienu metu. Tačiau pats jais niekada netikėjo.

„Yra daugybė pavyzdžių pasaulyje, kur žmonės kalba 3 ar net 4 kalbom šeimoj, ir jie kalba puikiai. Kaip ir lietuviai – dauguma kalba tiek lietuviškai, rusiškai, angliškai ar vokiečių ir prancūzų kalbomis ir manau, kad tai problemų nesudaro. O tas faktas, kad namie kalbama lietuviškai, leido tobulint lietuvių kalbą, kad visur svetur kalbama angliškai – padėjo lavint anglų kalbą. Tai manau, kad tai yra labai puikus dalykas tiek vystymuisi, tiek protinei, intelektualinei veiklai“, – kalbėjo vaikinas.

Mokykloje Airijoje, kur mokėsi Rokas, kiekvienas vaikas buvo skatinamas laikytis savo kultūros, tačiau jaunuolis pripažįsta – tapatybės krizė jį visgi buvo ištikusi. Kurį laiką jautėsi labiau airis nei lietuvis.

„Tuo metu daugeliui vaikų iš aplinkos būdavo tokia tautinio identiteto krizė, kad tu nelabai supranti – lyg tu esi rumunas ar lietuvis, ar lenkas, bet kartu tu esi labai jaunas ir visą laiką augai Airijoj. Tu net daugiau laiko praleidai toj šaly nei savo gimtinėj, tai kuriai šaliai tu tada priklausai, ar tai, kas pagal pasą esi, ar tai, kokioj aplinkoj augi?“ – svarstė jis.

Sudėtingas grįžimas į Lietuvą

Vis dėlto šeimos kelias ir vėl pasisuko į Lietuvą. Rokas tada buvo bebaigiąs septintą klasę. Ir nors grįžo į tėvynę, sako čia nesijautęs labai gerai. Nors kalbėjo lietuviškai, rašyti sekėsi prasčiau, o patekęs tarp kitų septintokų tuo metu nesulaukė jokio papildomo dėmesio.

„Turėjau mokytis dalykų, kurių niekada nebuvau mokęsis. Aišku, prisidėjo dar ir paauglystė, kuri ir taip yra labai didelių pokyčių metas, ir tas turbūt nepagelbėjo – toks dvigubas pokytis. <...> Į mane nebuvo žiūrima kaip į lietuvį, aš buvau kaip kažkoks svetimas. Visi turėjo ir savo draugų grupes, turėjo savo užklasinių kokių nors veiklų ir jie visi nelabai norėjo manęs priimti, nes aš buvau kitoks, turėjau skirtingas patirtis, skirtingas vietas, kur lankiausi, kas ir sukuria tą savotišką bendruomeniškumą“, – prisimena Rokas.

Tada nutiko tai, kas taip pat nėra labai įprasta. Antrą kartą palikti tėvynę tėvų jau paprašė pats Rokas. Šeima susikrovė lagaminus ir išsikraustė į Jungtinę Karalystę, kur tuo metu gyveno Roko teta.

„Mano tėvai buvo pradėję įsikurti Lietuvoj, mano tėvai buvo susiradę darbus ir visus buitiniam gyvenimui būtinus dalykus, ir keista, kai tavo vaikas ateina ir prašo vėl emigruoti, kai tu prieš kelerius metus grįžai iš labai ilgos emigracijos. Aš savo tėvus labai myliu ir gerbiu, jie visą laiką kaip tikri pareigingi tėvai žiūri savo vaiko interesų ir man pagarsinus dalykus, kaip aš jaučiaus savo kasdienybėj, turbūt jie nusprendė, kad tai geriausias variantas ir dėl mano akademinio gyvenimo, nes aš Lietuvoj mokyklą būčiau labai blogai baigęs ir tai būtų užkirtę kelią man tiek eiti į universitetą, tiek siekti aukštesnių tikslų“, – pasakojo vaikinas.

Gyvenimą kuria tėvynėje

Paskutinius dvejus mokyklos metus Rokas ir vėl mokėsi angliškai. Sako ten jautęsis kaip žuvis vandenyje. Tačiau būtent Jungtinėje Karalystėje jis suprato, kad yra ne kas kitas, kaip lietuvis. Ir savo gyvenimą nori kurti būtent tėvynėje.

„Aš esu lietuvis, manęs iš Lietuvos niekas tikrai neišmes ir nedeportuos, ir kad ir koks aš bebūčiau, net jei manęs kiti lietuviai nelaikytų lietuviu, aš esu lietuvis pagal pasą ir tautybę ir niekas iš manęs to neatims“, – sakė jis.

Jungtinėje Karalystėje Rokas jau buvo įstojęs į universitetą, turėjo draugų ratą ir darbo pasiūlymų, todėl likti ten būtų buvę daug paprasčiau. Tačiau jaunas vyras sako, kad jam ramybės nedavė svetimumo jausmas.

„Pamaniau, kad būtų puiki vieta save realizuoti ir sukurti tą multikultūralizmą Lietuvoje, nes aš manau, kad lietuviai yra labai imli tauta visoms naujoms idėjoms. Galbūt kūrimas tokios aplinkos, kurios man trūko pirmą kartą grįžus, galbūt tai paskatins dar daugiau žmonių grįžti. Norisi Lietuvą gerinti, Lietuvą aukštinti, Lietuvą didinti ir turtinti“, – tikina pašnekovas.

Gyvendamas Lietuvoje Rokas neišvengiamai rašo, skaito ir kalba lietuviškai, o studijuoja angliškai, nes būtent šia kalba beveik visą laiką ir mokėsi mokykloje. Tačiau sako, kad tai jokia bėda, nes studijos anglų kalba Lietuvoje taip pat puikios.

Plačiau – LRT PLIUS laidos „Širdyje lietuvis“ įraše.

Širdyje lietuvis. Marijos Šimulynaitės karjeros vingiai, plausto kapitonas, lietuvybę saugojantis Rokas ir lietuvės menas Dubajuje
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.