Istorijos

2021.09.29 19:40

Paryžius lietuvės nesuviliojo: kasdienybėje romantikos ir spindesio nedaug

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.09.29 19:40

Renata Cikanaitė gyveno Paryžiuje, kuris tūkstančiams žmonių visame pasaulyje skamba kaip svajonių vieta gyventi, paskui persikėlė į Briuselį – žalesnį, truputį mažesnį ir jaukesnį miestą. O dabar ji vėl Lietuvoje, Vilniuje. „Centras pasiekiamas per keletą minučių“, – savo pasirinkimą argumentuoja Renata. Paryžiuje ji buvo finansų vadovė, o čia – tėvystės „koučerė“. 

Gyvenimo Prancūzijoje aplinkiniai nepiktai pavydėjo, pasakoja Renata, tačiau kasdienybėje jo romantikos ir spindesio nedaug. „Yra labai paprastas gyvenimas su daug kliūčių, nes reikia visur daug važiuoti, tolimi atstumai, kamščiai ir taip toliau“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ pasakojo pašnekovė, Prayžiuje praleidusi 12 metų.

12 metų Paryžiuje praleidusi Renata grįžo į Lietuvą: sėkmingą karjerą finansų srityje iškeitė į tėvystės mokymus

Ji sako, kad jei nesi milijonierius, kuris gali sau leisti gyventi apartamentuose su vaizdu į Eifelio bokštą, būsi pasmerktas kasdien bent po valandą praleisti nepatogiame metro, kainos ten didelės, tad galų gale pamiršti, kad Eliziejaus laukai ar kiti lankytini objektai apskritai egzistuoja.

„Buvom tik dviese su vyru, tai Paryžius iš tikrųjų fainas miestas, gali labai lengvai vieną vakarą nueiti į kavinę, kitą vakarą į operą, spektaklį, aplankyti kažkokių vietų. Paryžiuje gyventi smagu, tai, aišku, kainuoja, nėra labai pigus miestas. Mes gyvenom ne Paryžiaus centre bet gyvenom pačiam Paryžiaus mieste, vadinasi, galima susisiekti visur metro, susisiekimas buvo gana paprastas, bet ne, mes kiekvieną dieną kruasanų nevalgydavom, prie Senos kiekvieną dieną nepasivaikščiodavom. Kai dirbi Paryžiuje, darbo diena būna labai ilga. Iš namų išvažiuoji anksti, 8 val., grįžti 20–21 val. Savaitė Paryžiuje yra, kaip prancūzai sako, miegoti, važiuoti metro, dirbti ir vėl iš naujo miegoti, važiuoti metro, dirbti. Tikrai labai daug laiko praleidi visur važinėdamas“, – įspūdžiais dalijosi buvusi emigrantė.

Renata Paryžiuje padarė karjerą – keliose skirtingose įmonėse dirbo finansų vadove. Paryžiuje susipažino su savo būsimu vyru ir ištekėjo. Specialiai rinkosi tarptautines kompanijas, nes žinojo, kad paryžiečiai tarpusavyje linkę bendrauti prancūziškai, o užsieniečiais pernelyg nesidomi.

„Tai tiesa, jie turi kaip ir viršumo jausmą, labai didžiuojasi savo šalimi, bet didžiuojasi galbūt jau per stipriai, pas juos viskas geriausia, gražiausia, seniausia, jie geriausi kulinarai, neturi natūralaus susidomėjimo kitais, pradeda pokalbį žinodami: kad ir kaip ten pas jus yra, pas mus tikrai geriau, nes mes tokias senas tradicijas turim – ir kvepalai, ir mada ir kulinarija, ir visa kita. Maždaug kuo gi jūs mus ten galit nustebinti. Tai yra tiesa“, – patikino ji.

Su vyru prancūzu Renata ėmė daug keliauti. Lankėsi įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, skirtinguose žemynuose, o iš kelionių grįžus vis dažniau apimdavo jausmas, kad Prancūzijoje jai ne vieta.

Grįžti į Paryžių pakeliavus kitur, kur daug erdvės, kur daugiau žalumos, kur žmonės labiau atsipalaidavę, nes Paryžiuje visi labai įsitempę, visi kažkur skubantys, grįžti į Paryžių sunku, nes tu grįžti, pavyzdžiui, po atostogų, pirmą savaitę metro dar visiems šypsaisi, nes dar kupinas energijos. Po to patampi vienu iš tų pilkų metro veidų, nes irgi įsitempi, miestas tave įtraukia į savo įtampą“, – sakė Renata.

Miestą, kuriame daugybė žmonių svajoja gyventi, Renata su vyru paliko be sentimentų. „Norėjosi geresnės gyvenimo kokybės, o ne jos iliuzijos“, – sako dabar jau grįžusi emigrantė.

„Briuselyje man buvo daug smagiau, Briuselyje daug labiau jaučiausi namuose negu Paryžiuje, nes Briuselyje yra žmonių iš visur. Mūsų kaimynai vieni buvo italai, kiti ispanai, belgai, rumunai, vengrai – žmonės iš visur, kiekvienas įneša kažką savo. Nebuvo jausmo, kad aš esu pas kažką. Briuselyje mes dažnai vadindavome jį mini Niujorku, nes žmonės iš visur suvažiavę. Buvo labai turtinga aplinka, kuri man labai patiko. Iš tikrųjų Briuselis yra labai nuostabus miestas gyventi, jis panašus į Vilnių, maždaug tokio pat dydžio, labai žalias, labai daug privačių namų, labai daug erdvės ir žmonių iš visur“, – sakė laidos pašnekovė.

Briuselis patiko labiau nei Paryžius, bet vis tiek ne taip, kaip Vilnius. Ypač gimus vaikams, kai tėvynė tiesiog traukte traukė.

„Mes pasitarėm visi kartu. Kai gimė vaikai, man atsirado stiprus noras grįžti į Lietuvą, traukimas prie šaknų. Mes dažnai čia grįždavom atostogų ir vaikai manęs klausdavo: mama, kodėl mes negalim eiti į mokyklą, kur su mumis kalbėtų lietuviškai? Manau, jiems irgi to trūko arba jiems buvo įdomu, smagu išbandyti, kaip būtų Lietuvoje. Teko įkalbėti vyrą, kas buvo gana paprasta iš esmės – jis paprašė truputėlį laiko pagalvoti“, – kalbėjo Renata.

Jos vyras prancūzas yra lobistas, daugiausia dirba su statybų ir kelių įmonėmis. Tuo tarpu Renata finansų vadovės darbą metė gimus dukrai, prieš šešerius metus.

„Manyje vaikai pažadino kažkokią gelmę ir supratau, kad dabar jau noriu eiti kažkur kitur, pradėjau eiti, kur noriu. Iš pradžių labai daug laiko leidau su vaikais: žaisti, skaityti, lakstyti, bėgioti, bet ne kaip suaugęs prižiūrėdamas, o iš tikrųjų daug laiko leisti su vaikais. Pradėjau daug skaityti visokių knygų, dalyvauti konferencijose, kas susiję su vaikais, vaikų psichologija ir pan. Prisikonspektavau šūsnį dokumentų ir pagalvojau, kad su tuo noriu kažką dirbti, dabar čia mano, man tai jautru“, – sakė ji.

Dabar Renata dirba daugiausia nuotoliniu būdu – kalbasi su tėvais arba organizuoja konferencijas, kuriose tėvai gali pasisemti žinių tokiu įprastu ir kartu tiek daug nerimasties keliančiu tėvystės klausimu.

Apie tai ji svajojo dar gyvendama Briuselyje, tačiau daugiakalbiame mieste įgyvendinti idėją, sutraukti didelį būrį susidomėjusių yra sunkiau. Dabar grįžusi emigrantė tikina, kad net jos vyras prancūzas, nors ir pasiilgsta šeimos, čia jaučiasi laimingas. Grįžimą į Lietuvą karantinas iš dalies pasunkino, kita vertus, kai visas pasaulis uždarytas, nuosavų namų rajone Vilniuje izoliacija ne taip ir juntama, nes čia vaikams visada atsiranda, ką veikti. O juk daugiausia dėl vaikų Renata su vyru ir pasirinko grįžti.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidoje „(Ne)emigrantai“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt