Istorijos

2021.07.13 12:08

Dėl meilės Ramunė atsisakė didžiulių pinigų ir karjeros tėvynėje, o Norvegijoje tapo mokslininkų vadybininke: tarp tikslų ir Nobelio premija

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.07.13 12:08

Norvegijos mieste Bergene jau 10 metų gyvenančios Ramunės Midttveit gyvenimo istoriją galima padalyti į dvi dalis. Pirmoji – Lietuvoje, kai ji buvo klestinti tarptautinės kompanijos vadovė, antroji – naujais namais tapusioje Norvegijoje, kur viskas kardinaliai pasikeitė.

Prieš išvykdama Ramunė dirbo tarptautinės įmonės pardavimų vadove Baltijos šalyse, tad dabar juokauja, kad jos emigracija visiškai kitokia nei daugumos čia gyventi atvykstančių lietuvių. Dažniausiai Skandinavijos kraštus žmonės pasirenka dėl pinigų, o ji kaip tik atsisakė didžiulio atlyginimo Lietuvoje ir atvyko dėl meilės ir noro turėti gražią šeimą.

„Niekada gyvenime net nemąsčiau, kad turėsiu išsikraustyt, ne. Kaip? Savas verslas, esi jaunas, tikrai gali pasireguliuoti, nori daugiau – daugiau dirbsi, nori mažiau – atsipalaiduosi truputėlį, galimybės neribotos. Buvo labai smagu. Aš negaliu sakyti skaičiais, mūsų apyvarta buvo milijonai. Buvo gerai, buvo smagu“, – laikus iki išsikraustymo LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ prisiminė R. Midttveit.

Dėl meilės norvegui Ramunė atsisakė didžiulių pinigų ir įspūdingos karjeros Lietuvoje

Ji sako visada turėjusi didelių tikslų, kiek save prisimenanti. Gimtinėje ji įgijo du magistro diplomus, rašė mokslinius darbus ir planavo biologės karjerą, bet aplinkybės viską sudėliojo kitaip.

Su pirmuoju vyru, Lietuvoje likusios gyventi vyresnės dukros tėčiu, Ramunė turėjo didžiulę įmonę. Paskui įvyko skyrybos ir verslo dalybos, tačiau viskas išėjo į gera, netrukus talentingą moterį pastebėjo didžiulės korporacijos vadovai ir pasiūlė jai atsakingas pareigas bei solidų atlyginimą.

„Keliaudavau 200 dienų per metus. Jau slėpdavausi, kad tik nereiktų kur nors važiuoti“, – sakė pašnekovė.

Svaiginančią karjerą daranti verslininkė turėjo būti ir mama savo paauglei dukrai iš pirmosios santuokos. Deja, pripažįsta Ramunė, kai daug dirbi, namuose būni per mažai.

„Tikrai gyvenau gerai. Turėjau moterį, kuri vos ne pas mane gyveno. Onutė, mano mylima, miela, brangi moteris, man nepaprastai daug padėjo. Iš tiesų ji buvo kaip šeimos narys ir dabar ji kaip šeimos narys mano širdyje, visada bus. (...) Man vis reikėdavo keliauti. Tai aš atvažiuoju, Onutė jau paruošusi visą paketą lagaminų, rūbai iš valyklos atnešti, sudėti, namuose net nežinojau, ką reiškia valgyt gaminti, tvarkytis“, – kalbėjo Ramunė.

Tokiai karjerai atiduota daug jėgų ir laiko, atostogoms laiko tiesiog nelikdavo. Pinigai ir galimybės – viena gyvenimo pusė, tačiau viduje verslininkė jautėsi nelaiminga, jai trūko artimo žmogaus, o per darbus santykiams tiesiog nelikdavo laiko. Vyrų dėmesio, tiesa, netrūko.

„Buvo visko. Siūlė negyvenamas salas, oho, kokių buvo kandidatų. Iš tiesų mano dabartinis vyras tiesiog labai gražiai, strategiškai mane prisiviliojo, galiu pasakyt taip. Sunkaus, atkaklaus darbo vaisius ta mūsų santuoka, nes jis sukūrė visą strategiją“, – pasakojo emigrantė.

Ekonomistas iš Informacinių technologijų skyriaus pirmiausia Ramunei nepatiko todėl, kad yra ne lietuvis, o norvegas. Dabar ji juokiasi, kad tiesiai šviesiai jam tai ir pasakė.

„Pirmiausia, ką aš pasakiau – ne, mano vaikų tėtis turi būti lietuvis. Kitaip aš net neįsivaizduoju. O jis sako „žinai, sugalvok kokį kitą argumentą, kad aš tau nepatinku ar ką, bet čia tikrai nesąmonė“, – sakė Ramunė, netrukus antrą kartą tapusi mama.

Ramunė pripažįsta, kad pirminis jos ir vyro planas buvo pasilikti gyventi Lietuvoje, didžiuliame jai priklausiusiame name, tačiau viską pakoregavo tai, kad norvegui rasti darbą mūsų šalyje buvo pernelyg sunku. Mėginimų buvo daug, tačiau visi nesėkmingi – apie vyro darbo paieškas Vilniuje ir Kaune pasakoja Ramunė. Galiausiai jiedu nuleido rankas ir ryžosi imtis plano B.

„Juolab kai užsimezgė dar ir antroji mergaitė, Amelija, jau tada jam visiškai panika: aš darbingas vyras, taip laukiau ir išlaukiau vaikų, jie gimsta, antras pakeliui, aš čia sėdžiu ir bindzinėju, nelabai turiu ką daryti. Jam tiesiog buvo toks spyris, ne tas žodis“, – sakė Ramunė.

Sprendimas išvykti į Norvegiją padiktavo ir kitą labai sunkų moters žingsnį – atsisakyti karjeros tarptautinėje kompanijoje.

„Mano vyriausioji pasakė: mama, klausyk, kam tu gimdei dvi mergaites, jeigu tu vėl pasiruošus skristi, lėkti, daryti visa kita? Kam? Taip norėjai šeimos, tai kas dabar?“ – šie pirmagimės dukros žodžiai giliai palietė Ramunę ir ji tvirtai apsisprendė, kad darbas gali palaukti, o štai dvi augančios dukros nuo šiol bus didžiausias jos prioritetas.

Norvegija, Bergenas. Viskas prasideda nuo nulio. Tai, kad Ramunė buvo verslininkė, daug keliavo ir turėjo solidžių ryšių, šioje šalyje niekam neįdomu. Čia ji – tik dar viena atvykėlė iš Lietuvos. Kaip ir ką pasieks, viskas priklauso tik nuo jos pačios.

Pirmasis buvusios verslininkės darbas Norvegijoje buvo praktikantės pareigos universitete, paskui praktikante tapo privačioje įmonėje. Tarsi viso buvusio gyvenimo nė nebuvo.

„Bet kokia aš buvau laiminga! Gavau praktikantės darbą! Universitete! Sėdėjau su savo vardo ir pavardės kortele ir buvau tokia laiminga. Kodėl, kodėl ne? Iš tiesų labai smalsu, nes nepaprastai įdomus darbas. Aš turbūt paprasta šiuo požiūriu. Apskritai galvoju, kad nėra jokio negarbingo darbo. Gali būti aukštumos ar žemumos. Yra reali situacija ir tu žiūri, kokius pasirinkimus darai“, – požiūrį dėstė pašnekovė.

Vėl viską daryti nuo nulio buvo nepaprastai įdomu – pripažįsta Ramunė, nuo pat pradžių jautusi, kad Norvegijoje ji ras sau tinkamą sritį ir vėl gyvens komfortišką gyvenimą.

„Galvojau, už kur kabintis, kaip, į kurią pusę. Nežinojau, neturėjau žalio supratimo, bet vyras iš karto sako: Ramune, tau reikia grįžti į akademiją. Dvi magistrantūros ir doktorantūra, 11 metų studijuojant, ką, juokauji? Aš galvojau, kad tik ne šitai, kuo aš galiu ten būti? Mokslininke aš nebūsiu, ką man daryt? Administracijoje? Ir tada tikrai labai nauja šaka – mokslo vadyba – kaip tik pradėjo rutuliotis“, – laidoje „(Ne)emigrantai“ kalbėjo Ramunė.

Mokslininkų vadybininkė, arba mokslininkų prodiuserė, – taip skamba dabartinės jos pareigos. Ji rūpinasi, kad svarbūs Bergeno mokslininkų darbai gautų finansavimą, kad būtų įvertinti tarptautiniu mastu, laimėtų konkursus ir premijas.

Rezultatais lietuvė džiaugiasi – laimėti didžiuliai konkursai, gautos solidžios finansavimų sumos, tačiau ji sako, kad tai tikrai dar nėra viskas, ką galima pasiekti. Tikslas – vienam iš mokslininkų pelnyti Nobelio premiją.

Nors puikiai sekasi, Ramunė sako, kad svetimoje šalyje yra tam tikros taisyklės ir apribojimai, ką iš užsienio šalių atvykę žmonės turi pripažinti: čia gali daug pasiekti, bet yra tam tikros lubos, kurių niekada neperžengsi.

„Yra tokios taisyklės, kurių tu nežinai. Man irgi vyras sako: kodėl tu negalėtum ten karjeros daryti ar vadovauti kokiam skyriui? Sakau: tu juokauji, ar tu matei nors vieną vadovą universitete, kuris būtų užsienietis? Aš tai nemačiau. Viena buvo, bet nebeliko jos. Jie turi savo ratelius ir yra nerašytos taisyklės, nors jie to greičiausiai turbūt niekada nepripažintų oficialiai. Bet faktai yra faktai“, – tvirtino Ramunė.

Nors Bergeną jau seniai prisijaukino, priprato ir prie norvegiško gyvenimo būdo, vis dėlto Ramunė jaučia, kad vadinti save norvege niekada negalės, jos charakteris esą per daug lietuviškas. Moteris nepaliauja stebėtis norvegiškomis vaikų auginimo taisyklėmis ir vietinių žmonių įpročiais. Sako, kad dažnai norisi viskam prieštarauti ir daryti savaip, tačiau ji nuo to susilaiko.

„Šiltnamio sąlygos vaikams, juos visus apšokinėja. Konkurencija visiškai išnaikinta, visi yra lygūs, visi yra draugai. Ten visiškas kokonas, kaip aš vadinu. Paskui jeigu jie tik nosį truputį iškiša, ir gauna per tą nosį“, – kalbėjo pašnekovė.

Pati svarbiausia taisyklė, kurios Norvegijoje laikosi Ramunė, tai lietuvių kalba bendraujant su čia augančiomis dukromis. Abi paauglės puikiai bendrauja mamos gimtąja kalba. Ir nors Bergene turi puikius namus, dirba mėgstamą darbą, 48-erių lietuvė pripažįsta, kad niekada nepaleidžia minties, jog norėtų grįžti atgal į savo šalį.

„Šitokį išsilavinimą gavau, tiek daug man Lietuva yra skyrusi ir davusi. Kartais su savo bendradarbėm kai kalbu, sakau: o kaip aš galiu jaustis? Aš blogai jaučiuosi išvažiavusi, nes galėčiau ten labai daug savo jėgų atiduoti. Savo patirtimi pasidalyti, dirbti vardan tos Lietuvos“, – sakė Norvegijoje gyvenanti lietuvė.

Visas reportažas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.