Istorijos

2021.04.04 07:00

Po 14 metų iš Airijos į Klaipėdą grįžę Paulauskai: dažnai norisi įsižnybti, kad patikėtume, jog jau esame namie

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2021.04.04 07:00

Ilona Paulauskienė su vyru ir dviem vaikais į Lietuvą grįžo prieš pusantrų metų. Nors Airijoje praleido keturiolika, sako visada žinojusi, kad anksčiau ar vėliau keliaus namo. „Visa šeima džiaugiamės. Nė sekundės neatrodė, kad reikėjo pasilikti“, – tikina pašnekovė.

Išvyko užsidirbti būstui

I. Paulauskienė portalui LRT.lt pasakoja, kad mintys apie išvykimą į užsienį kilo studijų metais. Iš Telšių į Klaipėdą bendrosios praktikos slaugos studijuoti atvykusi mergina šiame mieste netrukus susipažino su dabartiniu vyru, o mokslams einant į pabaigą abudu ėmė galvoti apie galimybes už Lietuvos ribų.

„Buvo 2004 metai ir visi tuo metu pradėjo važiuoti į užsienį. Mums Lietuvoje tikrai nebuvo blogai, bet tiesiog sugalvojome ir mes pabandyti. Pagrindinis tikslas buvo užsidirbti pirmam būstui“, – prisimena pašnekovė.

Pora rinkosi tarp tuo metu populiarių krypčių – Anglijos ir Airijos. Taip susiklostė, kad įdarbinimo agentūroje užsiregistravusi Ilona sulaukė vienintelio darbo pasiūlymo būtent Airijoje, nedideliame Kaslbleinio miestelyje, prekybos centro maisto prekių skyriuje.

„Išvažiavau viena ir prieš pat Kalėdas, gruodžio 15 dieną. Toje parduotuvėje prieš šventes buvo labai daug darbo, todėl darbdavys norėjo, kad atvykčiau anksčiau. Buvo labai sunku išvažiuoti vienai į svetimą šalį ir dar prieš didžiąsias metų šventes. Nors išvykti norėjome, tą dieną prisimenu kaip šiandien – buvo labai graudu visiems“, – tikina ji.

Atsidūrus nepažįstamoje šalyje didžiausių sunkumų kėlė kalbos barjeras. Ilona prisimena, kad palikdama Lietuvą neabejojo susišnekėsianti – juk anglų kalbos mokėsi tiek mokykloje, tiek kolegijoje. Realybė buvo kitokia.

„Aš visiškai nieko nesupratau, ką man sako. Prisimenu, pirmą dieną susitikau su vadove ir ką ji man kalbėjo, kokią sutartį davė – nieko nesupratau. Tik padėjau parašą, ir viskas. Man galėjo bet ką duoti, būčiau pasirašiusi. (Juokiasi.) O juk ir žmones reikėjo aptarnauti. Tik airiai labai draugiški, geranoriški, tai iš pradžių tiesiog pirštu rodydavo“, – juokiasi pašnekovė.

Vis dėlto apsiprasti nedideliame Airijos miestelyje lietuvei sunku nebuvo. Bendradarbiai ją priėmė šiltai, po kelių mėnesių atvyko ir vyras. Jis susirado darbą netoli namų esančioje degalinėje, su laiku poros draugų ratas išsiplėtė, pavyko įvaldyti kalbą ir gyvenimas pamažu nusistovėjo.

Prabėgus trejiems metams, pareigas prekybos centre lietuvė iškeitė į darbą pagal specialybę – tapo slaugytoja netoli esančiuose slaugos namuose. Ir nors viskas klostėsi sėkmingai, kamavo nepaprastai stiprus namų ilgesys.

„Tas namų ilgesys buvo siaubingas ir jis buvo visada, visus tuos 14 metų. Kai nuvažiavome jauni, dviese, nesusituokę, buvo vienoks gyvenimas, paskui susituokėme ir, kai gimė vaikai, apėmė siaubingas ilgesys. Paskutiniai metai išvis buvo labai sunkūs“, – pripažįsta Ilona.

Jaučiau, kad užsienyje niekada nebūsi savas, vis tiek esi atvykėlis. O tuo metu, kai trumpam grįžti į Lietuvą, esi atostogų atvykęs emigrantas. Tarsi be vietos, be šaknų.

Sugrįžti sutrukdė ekonomikos krizė

Tiesa, pirmą žingsnį sugrįžimo link pora žengė dar 2007-aisiais. Tada įsigijo būstą Klaipėdoje, bet netrukus prasidėjusi ekonomikos krizė sujaukė planus.

„Buvome pasiėmę paskolą ir supratome, kad kol situacija nepagerės, grįžti negalime. Juk ir darbų čia nebebuvo, o Airijoje turėjome nuolatinius darbus, džiaugėmės, kad dirbame.

2011-aisiais gimė vienas vaikiukas, 2014-aisiais – kitas, taigi galvojom: vaikai maži, tai kur čia dabar lėksi, pabūkim. O kai vaikai truputį paaugo, atsirado noras dar pasitaupyti, paskolas apsikamšyti kuo daugiau ir nusprendėme, kad pabūsime, kol vyresnėlei Liepai reikės eiti į pirmą klasę“, – Airijoje užlaikiusias priežastis prisimena pašnekovė.

Į tėvynę šeima skrisdavo tris kartus per metus ir visas turimas atostogas leisdavo ne kelionėms užsienyje, o apsilankymams gimtinėje.

Visus tuos metus šeima daug dėmesio skyrė ir lietuvybės puoselėjimui – nuo Lietuvai reikšmingų datų minėjimo iki lietuvių kalbos. Ilona pabrėžia, kad namuose galiojo griežta taisyklė tarpusavyje kalbėti tik lietuviškai.

„Namie buvo draudžiama kalbėti angliškai. Meluočiau, jei sakyčiau, kad neišsprūsdavo angliškų žodžių, būdavo, kad vaikai įterpia jų, bet mums buvo labai svarbu išlaikyti kalbą. Ypač mažajam kartais būdavo lengviau išreikšti mintį angliškai, tai tada sakydavau: Benai, jau per daug angliškų žodžių sakinyje vartoji.“

Norėjom, kad nebūtų problemų grįžus, nes žinojom, kad tikrai grįšim. Be to, kad galėtų su seneliais laisvai bendrauti. Žinojom, kad anglų kalbą jie vis tiek išmoks, o jei lietuvių kalbą užleisi, lengvai ją pamirši. Juk patys lietuviai, tai ir pirma kalba lietuvių“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Būdama Airijoje žinojau, kad niekada gyvenime ten nepriprasiu iki galo. Kartais net su pavydu žiūrėdavau, kaip kiti lietuviai atvažiuoja, kuria šeimas ir laimingi gyvena. Galvodavau: kaip jiems gerai, o aš čia tokia nerami dūšia.

Daug draugų abejojo, kad šeima ryšis palikti Airiją

Ir nors Airijoje užsibuvo ilgai, Ilona sako visada kartojusi, kad galų gale grįš į Lietuvą. Tiesa, nemaža dalis draugų abejojo, kad tiek metų prabuvusi svetur šeima ryšis tokiam žingsniui.

„Visi jau sakydavo: jūs sakot, kad grįšit, bet jau ilgai negrįžtat, tai ir negrįšit.“ Jau būdavo toks pajuokavimas: tai kada grįšit? Kai pasakėm, kad grįžtam, visus ištiko lengvas šokas“, – pasakoja tautietė.

Nors turėjo planą į Lietuvą kraustytis prieš dukrai einant į pirmą klasę, Paulauskų šeima Airiją paliko prieš antrus mokslo metus. Pašnekovė prisimena, kad nusipirkę bilietus tik į vieną pusę jautėsi nepaprastai laimingi.

„Aš buvau pasiruošusi lėkti jau seniai, tik laukiau žalios šviesos. (Juokiasi.) Buvau viską suplanavusi, žinojau, kaip ką darysiu: užrašiau vaikus į mokyklą, darželį, žinojau, kas parveš mūsų daiktus, iš kur reikia išsiregistruoti, kur įsiregistruoti“, – pažymi ji.

Nors sugrįžimo laukė nusiteikusi pozityviai, Ilona pripažįsta, kad būta ir baimės. Moteris neabejojo dėl savęs ir vyro – „juk esam suaugę ir Lietuvą pažįstam“, bet dėl 5-erių sūnaus ir 8-erių dukros buvo neramu.

„Jie visą laiką žinojo, kad važiuosim į Lietuvą. Nebuvo taip, kad gyvename Airijoje ir staiga priimame sprendimą išvažiuoti. Mes nuolat apie tai kalbėdavome, vaikai nuo lopšio žinojo, kad tikrai išvažiuosime. Visi džiaugėmės sprendimu, ruošėmės ir tas išvažiavimas buvo labai natūralus.

Bet vis tiek išgyvenau, ypač dėl mergaitės, nes ji jau buvo pradėjusi eiti į mergaičių mokyklą Airijoje, jai labai gerai sekėsi, draugų turėjo. Buvo baisus kaltės jausmas, kad išplėšiame vaiką“, – pripažįsta pašnekovė.

Dar ir dabar dažnai norisi įsižnybti, kad patikėtume, jog jau esame namie. Labai dažnai vaikščiodama prie jūros, būdama vyro senelių sodyboje ar su drauge susitikusi pagaunu save galvojant: Ilona, tu jau esi Lietuvoje, jau čia gyveni!

„Žinojau, kad niekada gyvenime ten nepriprasiu iki galo“

Prieš pusantrų metų į Lietuvą grįžusi šeima įsikūrė uostamiestyje. Pašnekovė sako, kad naujas gyvenimo etapas tėvynėje pažėrė sunkumų. Kaip ir baiminosi, dukrai mokykloje iš pradžių buvo nelengva – kartais ji visai nenorėjo eiti į mokyklą, būta ir ašarų. Vis dėlto Ilona džiaugiasi, kad mergaitei labai padėjo mokytoja ir netrukus viskas susitvarkė.

Tiesa, ir pačiai Ilonai prireikė laiko susigyventi su pokyčiais. Moteris pripažįsta – po ilgų metų, praleistų nedideliame Airijos miestelyje, teko iš naujo pratintis prie gyvenimo mieste. Be to, vos sugrįžusi pašnekovė kibo į bendrosios praktikos slaugos tęstines studijas, mat norėjo praplėsti sukauptas žinias ir įgyti aukštąjį išsilavinimą, mokslus derino su slaugytojos darbu.

„Dėl savęs grįždama neišgyvenau, o išėjo taip, kad man turbūt ir buvo sunkiausia. Grįžti į studento suolą po 15 metų nesimokymo, auginant vaikus, buvo labai sunku. Buvo ir ašarų, ir bemiegių naktų, ir noro viską mesti.

Turėjome visokių rūpesčių – ir mokslai, ir kol vaikai priprato, žinoma, papildomo streso buvo, bet abejonių dėl grįžimo, kad galbūt nereikėjo ar kad paskubėjom – tikrai ne. Visa šeima džiaugiamės. Nė sekundės neatrodė, kad reikėjo pasilikti. Dažnai ir su vaikais pakalbam, ar norėtų į Airiją važiuoti gyventi. Nė vienas nenori“, – tikina Ilona.

Anot pašnekovės, nors kiti po ilgų metų užsienyje jaučiasi atitolę nuo Lietuvos, jai šis jausmas nepažįstamas. Su šeima ji nuolat lankydavosi gimtinėje, todėl išsaugojo ryšį su čia pasilikusiais draugais, o sugrįžusi iškart pasijuto savo vietoje.

„Būdama Airijoje žinojau, kad niekada gyvenime ten nepriprasiu iki galo. Kartais net su pavydu žiūrėdavau, kaip kiti lietuviai atvažiuoja, kuria šeimas ir laimingi gyvena. Galvodavau: kaip jiems gerai, o aš čia tokia nerami dūšia. (Juokiasi.)

Bet kai jau susiruošėme važiuoti, džiaugiausi ir žiūrėdama į pasiliekančius žmones galvojau, kad tikrai nenorėčiau likti užsienyje visam laikui. Jaučiau, kad užsienyje niekada nebūsi savas, vis tiek esi atvykėlis. O tuo metu, kai trumpam grįžti į Lietuvą, esi atostogų atvykęs emigrantas. Tarsi be vietos, be šaknų“, – mintimis dalijasi Ilona.

Ji sako vis dar negalinti atsidžiaugti, o kartais – ir patikėti, kad vėl gyvena Lietuvoje. Čia jaučia vidinę ramybę, kokios nejuto užsienyje.

„Dar ir dabar dažnai norisi įsižnybti, kad patikėtume, jog jau esame namie. Labai dažnai vaikščiodama prie jūros, būdama vyro senelių sodyboje ar su drauge susitikusi pagaunu save galvojant: Ilona, tu jau Lietuvoje, jau čia gyveni! Tada sau nusišypsau, kad esu namuose, kur tiek svajojau, taip laukiau, taip norėjau grįžti.

Ir žmonės man patinka, nors kiti sako, kad pabamba. Aš manau taip: kaip šauksi, taip atsilieps. O kitą kartą, jei ir pabambėtų, tai kas aš čia per žvaigždė, kad ant manęs negali pabambėt? (Juokiasi.) Pabambėjo, ir tiek. Gal pati ką nors ne taip pasakiau, gal žmogui bloga diena. Aš to visai nesureikšminu“, – tikina tautietė.

Prisimindama keturiolika Airijoje praleistų metų Ilona pripažįsta ten gyvenusi nuo atostogų iki atostogų, ne kartą galvojusi, ką čia veikia ir kad švaisto laiką, o kartais su vyru svarsčiusi, kaip viskas būtų klostęsi, jei nebūtų išvykę į užsienį. Vis dėlto žvelgdama atgal nesigaili tiek metų praleidusi svetur ir sako tik stipriau įsitikinusi, kad nenorėtų gyventi niekur kitur, tik Lietuvoje.

„Mums ten tikrai nieko netrūko ir daug žmonių klausė: ar ten nesisekė, kad grįžote į Lietuvą? Tikrai ne. Ir draugų turėjome, ir darbus turėjome, ir tikrai nebuvo taip, kad tik darbą tematėm. Gyvenom patogiai, bet Lietuvos ilgesys buvo siaubingas.

Toks nuolatinis laukimas. Nusiperkam bilietus – laukiam ir važiuojam į Lietuvą. Paatostogaujam ir važiuodami į oro uostą verkiam. Širdis plyšdavo, kad reikia vėl išskristi. Grįžę į Airiją vėl planuodavome, kada bus atostogos ir kada vėl važiuosime į Lietuvą. Bet dabar atsukusi viską atgal nieko nekeisčiau. Nesigailiu, ten subrendome kaip žmonės. Tikiu, kad viskas gyvenime vyksta taip, kaip turi vykti“, – sako Ilona.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.