Istorijos

2021.04.07 18:47

Asmenine neįgaliojo asistente Norvegijoje dirbanti Gerda: šie žmonės čia nelaikomi kitokiais

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.04.07 18:47

Kai socialiniuose tinkluose nemenką būrį sekėjų turinti Gerda Makūnaitė žmonėms pasako, kokį darbą dirba, nustemba visi, mat daug kas mano, kad ji – šokėja, aktorė ar dainininkė. Tačiau tikrasis lietuvės darbas su pramogų pasauliu neturi nieko bendro. Iš tikrųjų Gerda – asmeninė neįgalaus vyro asistentė. 

Norvegijoje tai yra prestižinis darbas, sako Gerda, ir jį gauti labai sudėtinga. Atvykusi į šalį ji apskritai nežinojo, ką nori veikti, blaškėsi ieškodama savęs. Tuo metu svarbiausia atrodė užsidirbti daug pinigų, o ką reikės daryti, nerūpėjo.

„Tiesiog norėjau pasižiūrėti, kaip užsieny, kaip pasauly, kaip norvegai, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ pasakojo G. Makūnaitė. – Nereikėjo taip toli važiuot, nes pirmiausia buvo baimė. Jeigu varysiu toliau, į kokią Ameriką, jeigu nepatiks, vėl reikės grįžti. O čia – tie skrydžiai greitai, tiesiog įšokau.“

Asmenine neįgaliojo asistente Norvegijoje dirbanti Gerda: mano tikslas – neleisti jam visą gyvenimą tik sėdėti

Iš pradžių mergina įsidarbino, kaip ir neretas čia emigravęs lietuvis, žuvų fabrike šiaurinėje Norvegijos dalyje esančiame 1,5 tūkst. gyventojų miestelyje. Darbą fabrikuose ji prisimena su siaubu ir sako, kad nė už ką ten negrįžtų. Kitus žmones Gerda taip pat įspėja, kad dirbant ilgomis pamainomis galima prarasti sveikatą, o už tai tikrai niekas nesumokės.

„Ten buvo du fabrikai, vienas buvo šlapias, kitas sausas. Mane pastatė į šiek tiek lengvesnį, sausą. Ten su druska, kilnoji paletes, mėtai žuvis, keli paletes ir vėl dedi. Taip 7 valandas. Po to jau po 13–14 valandų, jeigu nori daugiau pinigų“, – pasakojo mergina.

Pagrindinė lietuvių bėda, anot Gerdos, kad jie nemoka norvegų kalbos. Jeigu jos neišmoksti, negali tikėtis geresnio darbo ar didesnio atlyginimo. Gerda sako nesigėdijusi kalbėti, net kai iš kitų lietuvių emigrantų sulaukdavo kritikos, kad tai daro prastai. „Kai stengiesi, kai darai, visąlaik norvegas tave pastebės“, – patirtimi dalijosi mergina. Jai itin padėjo tai, kad antroji pusė – norvegas, skatinęs kalbėti savo kalba.

Vyrų dėmesio neatsiginanti lietuvė mano, kad jeigu ne Norvegijoje sutikta meilė – šioje šalyje tikriausiai nebūtų pasilikusi. Norvegai vyrai – ramūs, rūpestingi, santykiuose jiems svarbus lygiateisiškumas. Nors dėl išvaizdos lietuvė nuolatos sulaukia komplimentų, sako, kad vyras ją pamilo visai ne dėl to.

Kai jau nusprendė likti gyventi Norvegijoje, Gerda sau pažadėjo, kad turės normalų, patinkantį darbą. Bet tai pasiekti nebuvo taip lengva, kaip iš pradžių atrodė. O tapti asmenine neįgalaus žmogaus asistente Gerdą paskatino jos vyras, dirbantis tokį patį darbą, tačiau turėti pažinčių Norvegijoje neužtenka. Kad gautų šį darbą, prireikė įdėti nemažai pastangų.

„Man nenorėjo to darbo duoti ir pasakė, kad to žmogaus bloga komunikacija su moterimis, jis geriausią kontaktą turi su vyrais. Pamaniau: o gal pabandom? Kažkaip man net keista, viskas labai gerai, mes pagavom kontaktą labai gerai. Buvo žmonių, bandžiusių dirbti, ir jis visiškai nefunkcionavo su žmonėmis. O mes kažkaip pajuokavom ir viskas labai gerai pavyko“, – apie žmogų, kuriuo tenka rūpintis, kalbėjo Gerda.

Turtingoje Norvegijoje neįgalieji gali pasiprašyti, kad valstybė jiems skirtų asmeninį visiškai išlaikomą asistentą. Dažniausiai vienam ligoniui skiriami bent 3 ar 4 asmenys, pagalbą teikiantys be jokių išeiginių, ištisą parą, dirbdami pamainomis.

Gerda sako, kad asmeniniai neįgaliųjų asistentai visų pirma turi tapti gerais jų draugais ir įgauti pasitikėjimą, tik tada įmanoma pasiekti daugiau naudingų rezultatų.

„Tas žmogus serga, turi Dauno sindromą. Mūsų tikslas – kad tas žmogus nebūtų sėdintis ant kėdės visą gyvenimą, užsisklendęs. Pavyzdžiui, ateini ir sakai: padarai tą, padarai tą, važiuosim į darbą. Tiesiog padedi tam žmogui, bet už jį nieko daryti nereikia. Jis pats ir namus susitvarko, pats viską padaro, bet jam reikia šalia žmogaus, kuris padėtų, nes jis nesuvokia laiko.

Jeigu jam nepasakysi, jis neatsistos, nenuvažiuos, jeigu jam nepadėsi, nenorės, jeigu jam nepasakysi „važiuojam į kavinę pavalgyt“, „važiuojam pas draugus“, jis liks sėdėti toje pačioje vietoje. Tu jam padedi gyventi. Gyventi, dirbti, socializuotis“, – aiškino emigrantė.

Ištisą parą dirbti su pacientu – gana didelis psichologinis krūvis, tai atlaiko tikrai ne visi, sako Gerda, nuolatos patenkanti į sudėtingas situacijas.

„Jis labai vaikiškame pasaulyje, jo supratimas labai vaikiškas, bet keisčiausia, kad jis labai principingas, turi savo nuomonę. Jeigu tam žmogui kas nors nepatiks, jis gali vienoj vietoj sustoti penkioms valandoms, bet tu turi žinoti, ką jam pasakyti, kad išjudintum“, – sakė pašnekovė.

Gerda neslepia, kad dirbant tokį išskirtinį darbą ilgainiui tai tampa ir gyvenimo būdo dalimi. Apie žmogų, kuriam padeda, ji galvoja net ir nebūdama šalia. Be to, lietuvės prižiūrimą ligonį puikiai pažįsta visi jos artimiausi draugai.

„Pas draugus nusivežu, vos ne į vakarėlį. Be abejo, sėdi ten, bet jam patinka. Iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti, jis nenorėjo būti tarp žmonių. Dabar, žiūriu, jeigu tarp žmonių, jau jis juda, jam patinka. Jis priprato prie dėmesio, jam patinka būti tarp žmonių. O prieš tai būdavo – ne, niekur“, – pasakojo Gerda.

Pašnekovė pastebi, kad Norvegijoje žmonių požiūris į neįgaliuosius visiškai kitoks nei Lietuvoje. Jie sulaukia žymiai daugiau pagalbos ir atjautos, o apie patyčias nėra nė kalbos. Jeigu kas nors drįstų pasakyti nors vieną blogą žodį, tuoj pat sulauktų visuomenės pasmerkimo.

„Čia, Norvegijoj, net nesijaučia to, viskas normaliai. Labai stebėtina, kad tie žmonės, kurie yra kitokie, nesijaučia kitokie. Jeigu jis dirba maisto prekių parduotuvėje, kiekvieną dieną važiuoja į darbą, dėlioja ten prekes, aišku, tu jam padedi, bet jis jau labai daug išmokęs. Žmonės nusišypso, pakalbina. Nesijaučia, kad kažkas kitaip“, – sakė Gerda.

Asmeninis asistentas yra talkininkas, tačiau jo tikslas nėra padaryti visko už prižiūrimą žmogų.

„Sakykim, jis ne viską žino, kur reikia sudėlioti. Būna situacijų, kad jis pagal spalvas, pagal rūšį neatitaiko. Tai reikia visą laiką: paimsim pirma tą, nuvešim ten, sudėk ten, padaryk tą. Visą tą laiką reikia jį kuruot, reikia viską taisyklingai padaryti“, – darbo pobūdį aiškino ji.

Nors maisto prekių parduotuvėje dirba Gerdos prižiūrimas neįgalusis, šalia jo visada būna ir asistentas. Tarsi du žmonės darytų tą patį darbą.

„Bet aš nekilnoju, jis pats dirba. Tiesiog jam padedu. Aš kartais stebiuosi, kaip jis moka vaidinti, apsimesti, kad nežino, kaip padaryti. Kartais pagauni, kaip su mažu vaiku, kad jis sugeba ir dar gerokai daugiau padaryti“, – kalbėjo mergina.

Asmeninės neįgaliojo asistentės darbą lietuvė derina su lengvojo kultūrizmo karjera. Kai nedirba, daug sportuoja, yra laimėjusi ir ne vieną apdovanojimą, kol galiausiai stabtelėjo.

„Pavargau, nusibodo būti savo kūno verge, kaip aš sakau. Keli gramai ten, ten – nebenoriu“, – paaiškino ji.

Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“.

Populiariausi