Istorijos

2021.01.24 13:03

Lietuvė iš Donecko Vilniuje tapo troleibuso vairuotoja: dabar esu laiminga

Natalija Zverko, LRT.lt2021.01.24 13:03

„Kartais pati kuriu istorijas apie savo keleivius“, – sako Sachaline gimusi, Ukrainoje augusi ir Vilniuje gyvenanti troleibuso vairuotoja Dalia Gančiauskaitė.  

Dalia gimė Rusijoje, Sachaline, tačiau 1986 metais, kai jai buvo treji, tėvai persikėlė į Donecką. Donecko nacionalinio universiteto Istorijos fakultete Dalia mokėsi politikos mokslų ir procesų, 2006-aisiais įgijo politikos mokslų magistro laipsnį. Ji taip pat yra dirbusi personalo vadove įdarbinimo agentūroje, turi patirties įgyvendinant pilietinės visuomenės plėtros projektus.

Prieš ketverius metus Dalia nusprendė grįžti prie šaknų ir persikėlė gyventi į Lietuvą. Čia pirmiausia dirbo taksi vairuotoja, o dabar vairuoja troleibusą. Ir dėl nieko nesigaili.

„Man patinka šis darbas. Vairuoti penkiolika tonų sveriančią transporto priemonę naktinio miesto gatvėmis, grožintis jo senovine architektūra, ypatinga atmosfera, jaukiu apšvietimu, – nepaprastas jausmas“, – prisipažįsta Dalia.

Interviu LRT.lt moteris teigė nebijanti užsikrėsti koronavirusu. „Nemanykite, kad bandau girtis, tačiau tai pagrįstas požiūris, – sako ji. – Visame pasaulyje paskelbta pandemija reiškia, kad persirgs dauguma gyventojų, o aš turiu visas galimybes į tą daugumą pakliūti.“

– Dalia, jūs gimėte Sachaline, gyvenote Donecke, bet turite lietuviškų šaknų. Papasakokite apie savo šeimą.

– Taip, gimiau Sachaline, bet ten mes gyvenome tik trejus metus. Mama manė, kad ten labai šalta, ir svajojo grįžti į Donecką. Ji mylėjo tą miestą. O tėtis norėjo grįžti į Lietuvą, tačiau mama Donecke turėjo nuosavą butą, todėl grįžome ten. Galima sakyti, ten praleidau visą savo sąmoningą gyvenimą, iki pat 2014-ųjų, kai prasidėjo karas.

Iš artimųjų liko tik tėtis. Jis gyvena čia, Vilniuje, tačiau nerodo jokio noro bendrauti nei su manimi, nei su mano broliais, nei su kitais giminaičiais. Jis gyvena vienas ir tuo patenkintas. Jis tiesiog labai senas žmogus, gimęs 1936 metais, ir yra vienas iš tų, kuriems visada viskas blogai. Prieš porą metų atsitiktinai susitikome, bet morališkai man buvo labai sunku būti su žmogumi, kuris nebemoka džiaugtis gyvenimu ir apskritai nemato jame nieko įdomaus ir šviesaus. Be to, neketina keisti savo požiūrio.

Dar turiu du Vilniuje gyvenančius pusiau brolius – mes visi to paties tėvo. Vyriausiasis Vladas jau daug metų dirba Pirmajame troleibusų parke, vairuoja 12-ojo maršruto troleibusą. Mes mažai pažįstami, bet aš žinau, kad jis labai geras ir pareigingas vairuotojas, visada padeda visiems naujokams ir apskritai yra patikimas žmogus. Su jaunesniuoju broliu bendraujame. Jis dirba autobuso vairuotoju tame pačiame parke kaip aš. Būtent jis ir jo žmona Elena man labai padėjo įsidarbinti. Aš visai neplanavau dirbti troleibuso vairuotoja – tai labai sunkus ir atsakingas darbas, nemaniau, kad man pavyks.

Bet Andrejus įtikino, kad tai mūsų kraujyje. Vienu metu tėvas taip pat buvo susijęs su transportu, dirbo su sunkiąja technika.

– Iš pradžių Lietuvoje dirbote taksi vairuotoja, o dabar vairuojate troleibusą. Kokių įžvelgiate skirtumų?

– Atvirai kalbant, tą laikotarpį, kai dirbau taksi, atsimenu kaip blogą sapną. Tai buvo absoliučiai laikina priemonė, būdas išgyventi, nes atvykęs į svečią šalį ir nieko nežinodamas džiaugiesi turėdamas bent šiek tiek pinigų, kurių pakanka maistui ir nuomai. Tada tai buvo tikras išsigelbėjimas, tačiau dirbti taksi apsimoka tik tuomet, kai turi nuosavą automobilį. O kai 70 proc. uždarbio atiduodi savininkui, lieka labai nedaug.

Žinoma, labai sunku ir kai nemoki kalbos. Būna, kad kartais atsiduri tokiose pavojingose situacijose, kad net prisiminti nesinori. Juk negali numatyti, kiek adekvatus tave kviečiantis žmogus. Teko ir į taborą važiuoti, ir su kriminalinio pasaulio atstovais bendrauti viliantis, kad jiems nešaus į galvą padaryti ką nors bloga...

Man patinka šis darbas. Vairuoti penkiolika tonų sveriančią transporto priemonę naktinio miesto gatvėmis, grožintis jo senovine architektūra, ypatinga atmosfera, jaukiu apšvietimu, – nepaprastas jausmas. Ypač patiko dar iki karantino vairuoti 3-iojo maršruto troleibusą. Jis važiuoja per centrą, o naktį ten labai gražu! Be abejo, pirmas pusmetis darbe – tikras pragaras. Iš šono atrodo, kad nieko čia sudėtingo – sėdi ir sukioji vairą. Bet yra labai daug „bet“.

Troleibusas – bene labiausiai nenuspėjama transporto rūšis, o troleibuso vairuotojas turi sekti du kelius – vienas po ratais, kitas – ties ūsais. Mes turime elektros liniją, turime įvairių specialių dalių. Ūsai prie linijos nepriklijuoti ir gali nukristi pačiu neparankiausiu momentu. Galiu labai daug apie tai kalbėti, bet pirmus šešis mėnesius kiekvieną dieną po darbo sakydavau sau: „Dalia, tu šaunuolė, tau pavyko, baigėsi dar viena diena, o tai reiškia, kad rytoj bus lengviau.“

Yra daug dalykų, kuriuos savo darbe labai vertinu. Man patinka stabilumas ir planavimas. Man patinka, kad yra tvarkaraštis, kurio turiu laikytis, bet tuo pačiu metu galiu pati, kaip vairuotoja, priimti sprendimus, kurie, mano manymu, yra teisingi. Labai svarbu, kad atlyginimas visada mokamas tiksliai, kaip pagal laikrodį. Būna, kad 11-ą dieną lieka 5 eurai, bet žinau, kad iki atlyginimo išgyvensiu. Prieš karantiną visada būdavo galimybė užsidirbti papildomai, dirbant laisvadieniais. Tai man labai svarbu, aš noriu uždirbti daugiau ir visada džiaugiuosi tokia galimybe!

– Kaip Jūs ir Jūsų draugai reagavo, kai Lietuvoje buvo užfiksuoti pirmieji koronaviruso atvejai? Ar pavyko išvengti infekcijos?

– 2020 metų kovą, kai viskas prasidėjo, buvau ką tik grįžusi iš atostogų (viešėjau Ukrainoje) ir darbe man pasakė, kad turiu izoliuotis. Tuo metu procedūra dar nebuvo iki galo sustyguota, tačiau tos dvi savaitės labai įsiminė. Jau svajojau eiti į darbą. O kai išėjau, neslėpsiu, buvo baimės ir man, ir kolegoms.

Informacijos buvo nedaug, o ir pradžioje, kol pripranti prie situacijos, nežinomybė visada gąsdina. Gerai, kad buvo panaikintas bilietų pardavimas, izoliuota vairuotojo kabina. Pradėjome mažiau bendrauti su keleiviais, mums davė kaukių ir dezinfekcinių priemonių, ir tai suteikė tam tikrą pasitikėjimą. Iki šiol man pavyko išvengti ligos, o kai kurie draugai ir kolegos jau persirgo, tačiau palyginti lengva forma.

– Jūsų profesija netinkama dirbti iš namų. Tai reiškia, kad nuolat rizikuojate savo sveikata. Ar nebaisu? Ar negalvojote keisti darbo?

– Jei atvirai, nebijau susirgti. Nepamanykite, kad bandau girtis, tačiau tai pagrįstas požiūris. Visame pasaulyje paskelbta pandemija reiškia, kad persirgs dauguma gyventojų, o aš turiu visas galimybes į tą daugumą pakliūti. Kad ir ką darytum, tai daugiau sėkmės ar atsitiktinumo klausimas. Tikiuosi, kad man pasiseks persirgti ne pačia sunkiausia forma ir išgyventi.

Keisti darbo nenorėčiau. Galbūt išvados kiek per ankstyvos, bet man atrodo, kad tai mano sritis. Man patinka būti prie vairo. Man patinka atlikti socialiai naudingą funkciją ir nuvežti žmones ten, kur jiems reikia. Kartais pati kuriu istorijas apie savo keleivius. Štai ant galinės sėdynės sėdi įsimylėjėliai, laikosi už rankų. O štai sūnus prilaiko pagyvenusią motiną, padeda jai patogiai atsisėsti. O čia šeima su dviem vaikais išsiruošė pasivaikščioti, palikę automobilį namuose. Vaikai išpūtę akis žiūri pro langą, viskas jiems nauja ir įdomu.

– Sakėte, kad nebijote susirgti, o kaip užtikrinamas jūsų saugumas darbo vietoje? Ar yra reikalavimas nuolat dėvėti veido kaukę?

– Man atrodo, kad vadovybė ir profsąjunga daro viską, ką gali. Mums duoda kaukių ir dezinfekcinių priemonių. Salone taip pat yra dezinfekcinio skysčio keleiviams. Vairuotojo kabina atitverta, bilietų neparduodame. Salonas dezinfekuojamas kelis kartus per dieną. Prie dispečerinės įrengė termometrą, matuoja temperatūrą. Manau, to daugiau, negu pakanka. Visa kita – atsitiktinumas.

Taip, yra reikalavimas nuolat dėvėti kaukę, bet man tai nepriimtina. Vairuodama aš nedėviu kaukės. Su ja dirbti 9 valandas tiesiog neįmanoma. O dabar, kai taip atšalo, viduje kaupiasi kondensatas ir tiesiog neįmanoma kvėpuoti. Be to, manau, kad tai nėra pati efektyviausia priemonė, nes vairuotojas yra savo kabinoje ir su niekuo nebendrauja. Jei reikia išeiti į saloną, žinoma, užsidedu kaukę.

– Kurio maršruto troleibusą vairuojate? Kurią valandą paprastai prasideda ir baigiasi Jūsų pamaina?

– Šiuo metu esu atsargoje – neturiu konkrečios transporto priemonės ir maršruto. Nemėgstu visą laiką dirbti vieno ir to paties darbo. Pirmiausia tai atbukina dėmesį – bent jau man – ir dažnai pagaunu save, kad važiuoju autopilotu, o tai nėra gerai. Kaip profesionali vairuotoja manau, kad turėčiau mokėti vairuoti visų modelių VVT troleibusus ir perprasti visus maršrutus. O kai išlaikysiu D kategorijos egzaminą (jis nuolat atidedamas dėl karantino), tikiuosi, kad išmoksiu vairuoti ir visus autobusus. Autobuso maršrutą įsiminti lengviau, o su troleibusais ne viskas taip paprasta. Užmirši, atitrūksi nuo srovės šaltinio ir viskas, atgal jau negrįši. Be to, ilgą laiką važinėjant vienu maršrutu, prarandamas gebėjimas prisitaikyti, ir kai permeta į kitą maršrutą, būna labai sunku. Todėl aš važinėju visais maršrutais ir visomis mūsų parko transporto priemonėmis.

Ankstyviausia pamaina prasideda 4.17 valandą ryto. Tuo metu jau turi būti pas dispečerį, kuris išduoda tvarkaraštį. Bet aš visada atvažiuoju 20 minučių anksčiau, nes troleibusas – nenuspėjama transporto rūšis. Stengiuosi, kad turėčiau laiko rezervą, ypač žiemą, nes reikia sušildyti transporto priemonę, pakeisti angliukus, pažiūrėti, ar viskas veikia, ar troleibusas užsives, ar atsidarys visos durys, ar padangos nenuleistos, ar spės pripumpuoti oro... Žodžiu, yra ką veikti.

Paprastai dirbame aštuonių valandų pamainomis, tačiau savaitgaliais būna ir 9 valandų pamainos, nes linijoje mažiau troleibusų. Ankstyviausia rytinė pamaina baigiasi, jei neklystu, 13.14 valandą. Vėlyviausia antra pamaina trunka iki 00.12 valandos, tačiau prasideda po penkioliktos valandos.

Man sunku dirbti pirmoje pamainoje, nes esu pelėda, man sunku eiti anksti miegoti ir sunku keltis 3 valandą ryto. Norint pakankamai išsimiegoti, reikia eiti miegoti devintą valandą vakaro ar dar anksčiau. Dėl to man kyla problemų. Man labiau prie širdies antroji pamaina – tada gali išsimiegoti. Apskritai naktis – mano laikas. Man patinka vairuoti naktimis. Tylu, ramu ir gražu.

– Minėjote, kad stebite keleivius. Kada jų buvo daugiau – pavasarį ar dabar? Kaip jie elgiasi viešajame transporte, ar visada dėvi kaukes, galbūt tapo nervingesni, nebando Jūsų kalbinti?

– Šiuo metu keleivių, žinoma, kur kas daugiau nei pavasarį. Kai buvo paskelbtas pirmasis karantinas, vairavau 7-ojo maršruto troleibusą. Stebėjausi matydama, kad mano keleiviai – daugiausia pagyvenę žmonės ir pensininkai. Jie važiuodavo į parduotuvę, turgų ar bažnyčią. Mane tai labai stebino, nes juk jie priklauso rizikos grupei, bet viešajame transporte jų buvo daugiausia. Gal todėl, kad jaunimas persėdo į asmeninius automobilius, o senjorams neliko nieko kito, kaip tik naudotis viešuoju transportu.

Neteko matyti, kad kas nors važiuotų be kaukės. Kalbant apie nervingesnius keleivius, visada atsiranda žmonių, kurie yra blogos nuotaikos ir turi kur nors išlieti neigiamą energiją. Jie ieško priežasties kivirčytis. Ir, žinoma, visada randa. Anksčiau išgyvendavau, o dabar žiūriu paprastai. Nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas gelbsti mane nuo galimybės įsivelti į ilgą dialogą su tokiais žmonėmis, todėl aš paprasčiausiai atsiprašau.

Kai kurie keleiviai labai kietai įminga ir net parko darbuotojams nepavyksta jų prižadinti. Kartais pasitaiko bandančiųjų įsigyti važiavimo bilietą, nors mes nuo kovo mėnesio jų neparduodame. Tokių istorijų daug.

– Kaip sekasi Jūsų artimiesiems Ukrainoje? Ukraina neseniai įvedė griežtą karantiną: šalyje atšaukti visi koncertai, masiniai susibūrimai, uždaryti sporto klubai, neveikia prekybos ir pramogų centrai, uždarytos mokyklos ir universitetai. Beje, ar pavyko praėjusiais metais aplankyti gimtinę?

– 2020 metais Ukrainoje buvau tris kartus, pastaruosius du – jau karantino sąlygomis. Atvirai kalbant, Ukraina yra didelė šalis, todėl griežtas karantinas yra labai santykinė sąvoka. Gatvėmis galima vaikščioti be kaukių. O kai mes su draugais vaikščiojome po nuostabią naktinę Odesą ir, įeidami į parduotuvę, pamiršome užsidėti kaukes, niekas net nekreipė dėmesio.

Lapkričio pabaigoje buvau Kijeve ir kaip tik tuo metu buvo įvestas savaitgalio karantinas. Tada jau buvo griežtai, viskas uždaryta ir žmones tai piktino. Ukrainoje žmonės bijo ne koronaviruso, o alkio ir skurdo. Ten koronavirusas labai paveikė ekonomiką ir tai jaučiama. Lietuvoje kol kas tai nėra labai pastebima.

– Iš Jūsų pasakojimo suprantu, kad gyvenimas Lietuvoje nenuvylė. Kokie Jūsų ateities planai?

– Myliu Lietuvą ir kasmet vis labiau. Tai labai graži ir jauki šalis. Turiu planų nuodugniai ją pažinti ir apkeliauti! Susidariau beveik šimto gražių, lankytinų Lietuvos vietų sąrašą – noriu visas jas pamatyti! Todėl labai laukiu karantino pabaigos.

Suprantu, kad Lietuva nėra turtingiausia Europos Sąjungos šalis ir daugelis nepatenkinti gyvenimo lygiu. Net kai kurie mano draugai Ukrainoje mano, kad man reikia vykti dirbti į Norvegiją ar Vokietiją, kur gyvenimo lygis aukštesnis. Bet! Čia stabilu. BVP kasmet stabiliai auga, nors ir nežymiai. Vilnius – miestas, turintis perteklinį biudžetą. Manau, dėl turizmo sektoriaus plėtros, dėl nebrangios darbo jėgos, kokybiško švietimo, laisvo mąstymo ir pažangaus jaunimo Lietuva ekonomine prasme yra perspektyvi šalis.

Planuoju išlaikyti D kategorijos egzaminą, pereiti dirbti į universalią mūsų parko grupę, kuriai priklauso vairuotojai, mokantys vairuoti ir troleibusą, ir autobusą, per trejetą metų susitaupyti pinigų pradiniam įnašui ir įsigyti nuosavą būstą. Taip pat planuose – kelionės ir geros knygos.