Istorijos

2021.01.10 12:58

Smolenske užaugęs Pavelas Paukštys dėl pavardės mokykloje ne sykį pešėsi: daugelis tardavo neteisingai, o aš išdidžiai ją gyniau

Liana Binkauskienė2021.01.10 12:58

Pavelas Paukštys gimė ir užaugo Smolenske, Rusijoje. Nors jo pavardė išduoda lietuvišką kilmę, lietuviškai vyras nekalba. Tačiau tai netrukdo jam jaustis lietuviu, savo laisvalaikį skirti lietuvybei svečioje šalyje puoselėti ir išdidžiai rašyti savo tautybę LITOVEC (lietuvis). „Turiu dvi Tėvynes – Smolenską ir Lietuvą. Smolenske gimiau, čia užaugau, bet visada svajoju apie Lietuvą – tai mano namai, mano tėvynė“, – sako pašnekovas.

Vaikystės vasaros Lietuvoje ir muštynės dėl pavardės

Pavelas Paukštys – Smolensko regioninės visuomeninės organizacijos „Smolensko lietuvių namai“ vadovas. Didžiausia jo svajonė, „kad lietuvius Smolensko srityje gerbtų“.

Tokį išdidų ir pasigėrėjimą keliantį norą deklaruojantis P. Paukštys yra gimęs Rusijoje, lietuvio ir baltarusės šeimoje. Jo tėvas kilęs iš Lietuvos, Jankų kaimo Kazlų Rūdos rajone, mamos gimtinė – Krugloje miestelis netoli Mogiliavo, Baltarusijoje.

„Mano seneliai iš tėvo pusės, taip susiklosčius šeimyninėms aplinkybėms, atvažiavo gyventi į Veližą – miestą Smolensko srityje, Rusijos vakaruose. Mano tėvui tuomet buvo vos aštuoneri metai. Veližas buvo mano mamos gimtinė, čia gyveno ir mano prosenelis Pavelas, jo garbei man ir suteiktas šis vardas. Tėvai susipažino kartu studijuodami toje pačioje Baltarusijos žemės ūkio akademijoje, esančioje Gorkio mieste.

Jiedu susituokė ir jaunus specialistus su paskyrimu, kaip tais laikais buvo įprasta, išsiuntė abu dirbti į Smolenską. Štai čia aš ir gimiau“, – savo atsiradimo tolimame Rusijos mieste istoriją pasakoja Pavelas.

P. Paukštys lietuviškai nekalba. Tačiau tai netrukdo jam jaustis lietuviu, savo laisvalaikį skirti lietuvybei svečioje šalyje puoselėti ir išdidžiai rašyti savo tautybę – Litovec (lietuvis).

Kaip toli nuo Lietuvos gimsta toks jausmas?

„Jau nuo vaikystės tėvas man daug pasakodavo apie mūsų tėvynę Lietuvą. O ankstyvoje paauglystėje ne kartą Lietuvoje praleisdavau atostogų vasaras ir prabūdavau visą mėnesį. Tai buvo nuostabu“, – sako pašnekovas. Gimęs susižavėjimo Lietuva jausmas išliko iki šiol.

Pavelas pasakoja, kad vaikystėje atostogaudamas Lietuvoje su vietiniais vaikais jis susikalbėdavo pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai.

„Mokykloje visada didžiavausi tokia reta tuose kraštuose savo pavarde, ją visada daugelis tardavo neteisingai, o aš išdidžiai gyniau ją. Ne kartą esu dėl to net mušęsis su klasės draugais, nes mane vadino „Pauk“ (rusiškai „pauk“ reiškia voras – LRT.lt). Bet paskui visi išaugo, o ir aš kitaip pradėjau į tai žiūrėti, ir ta pravardė man net patiko.

Visur, kur reikėdavo dokumentuose nurodyti tautybę, aš rašiau ir rašau „litovec“ (lietuvis), nors mano sesuo savo tautybę rašo „baltarusė“, – dalijasi Pavelas.

Tikslas – kad lietuviai Smolenske būtų žinomi

1998 metais Smolenske buvo įkurta Smolensko lietuvių draugija „Lietuvių namai“, jiems priklausė apie 100 narių, pirmininkė buvo Viktorija Kočegarova. Tada Pavelas buvo dar vaikas. „Kai vaikų tuomet paklausė, kas norėtų dirbti su jaunimu, niekam nekilo abejonių – tai buvau aš“, – pasakoja Pavelas. Pavyzdį jam rodė ir savo energija užkrėtė šių namų įkūrėjas Stasys Zerengis.

Tačiau baigus mokyklą prasidėjo studijos, verslas, asmeninis gyvenimas ir kurį laiką šią mintį jam teko padėti į šalį. Prie jos sugrįžti ir iš naujo atidaryti „Lietuvių namus“ paragino Pavelo draugas Gintaras Sajeta, jis asmeninėmis lėšomis parėmė šių namų atidarymą, internetinės svetainės sukūrimą ir nuolat skatino savo bendramintį imtis šios veiklos.

P. Paukštys Smolensko regioninei visuomeninei organizacijai „Lietuvių namai“ vadovauja jau beveik dešimtmetį, nuo 2011 metų. Šios organizacijos tikslas – vienyti, burti Lietuvos piliečius, gyvenančius Smolenske ir Smolensko srityje.

„Lietuvių namų“ pirmininko svajonė – „kad lietuvius Smolensko srityje gerbtų“.

Pašnekovas džiaugiasi, jog kol kas, panašu, taip ir yra. „Lietuviai Smolenske nėra nežinoma tauta. Smolensko srityje gyvena apie 124 tautybių žmonių. Paklauskite smolenskiečių, kiek jie tautybių išvardytų. Kas ir kiek bevardytų, lietuvius dabar visada tikrai pamini, nors mūsų čia nėra daug. Lietuviai čia žinomi. Tikslas pasiektas“, – didžiuojasi P. Paukštys.

Kodėl reikėjo smolenskiečiams priminti apie lietuvius? Kodėl tai buvo svarbu? „Nes buvome jau beveik pamiršti,“ – paaiškina Pavelas. Mat kurį laiką veikę „Lietuvių namai“ vienu metu buvo apmirę. Tada jis pradėjo aktyvią jų veiklos viešinimo kampaniją Smolenske: įkūrė biurą miesto centre, organizavo kultūrinius ir kitokius renginius, platino informaciją apie Lietuvą.

„Mus pastebėjo ir sakė: „O, lietuvių pas mus atsirado, o kur jie buvo dingę? Tai man malonu, tai ir yra mano tikslas – kad lietuvius žinotų ir žinotų, kas yra lietuviai, kokie jie šaunūs. Turėdami šią organizaciją galėjome organizuoti ir produktyvų Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Rusijos Federacijoje Eitvydo Bajarūno su delegacija vizitą Smolenske, jis vyko spalio pabaigoje,“ – džiaugiasi P. Paukštys.

Šiuo metu Smolensko regioninė visuomeninė organizacija „Lietuvių namai“ priklauso Smolensko srities Nacionalinio kongreso asociacijai, jai priklauso 25 nacionalinės visuomeninės organizacijos. Taip pat „Lietuvių namai“ priklauso Rusijos bendruomenių asociacijai ir savo gretose turi apie 500 narių – etninių lietuvių ir jų artimųjų iš visos Smolensko srities.

Pavelas sako, kad tikrų lietuvių Smolenske gyvena labai nedaug. Tarp „Lietuvių namų“ dalyvių yra smolenskiečių, kurie neturi jokių lietuviškų šaknų, nekalba lietuviškai, kai kurie mokosi lietuvių kalbos internetu. Tačiau kalbos barjeras ne kliūtis dalyvauti „Lietuvių namų“ veikloje – laukiami visi, kuriems įdomi Lietuva ir kurie nori ją pažinti.

Lietuvių diaspora Smolenske ėmė kurtis dar prieš 50 metų

Pavelas pasakoja, kad lietuvių diaspora Smolenske ėmė kurtis Sovietų Sąjungos laikais. 1972 m. šalių ministerijoms susitarus, vertinami melioracijos specialistai iš Lietuvos atvyko padėti melioruoti Smolensko srities žemių. Anot pašnekovo, lietuviai nusausino daug Smolensko žemių, buvo labai darbštūs.

„Lietuviai pradėdavo darbą 5 valandą ryto. Dirbo po 12 valandų iki vėlaus vakaro. Užtat uždirbo didelius pinigus, galėjo naują mašiną nusipirkti“, – pasakoja P. Paukštys.

Beje, lietuvių melioracijos įmonėje, atvykusioje dirbti į Smolenską, dirbo ir paties Pavelo tėtis. Jį dirbti kartu pakvietė šioje įmonėje dirbęs jo draugas Antanas Petrauskas.

Kaip sako pašnekovas, būtent anuomet atvykę tautiečiai sudaro Smolensko „Lietuvių namų“ bendruomenės pagrindą. Nuo čia ir prasidėjo lietuvių diaspora Smolensko žemėje.

Pristato Smolenskui Lietuvą dainomis ir kulinarija

Kokią veiklą jie vysto, kuo užsiima? „Kiekvienais metais lapkričio 4-ąją Smolenske minima Nacionalinės vienybės diena. Miestas švenčia, vyksta festivalis „Nacionalinių kultūrų diena Smolenske“, geriausiose miesto koncertinėse erdvėse pasirodymus rengia įvairių tautų atstovai, gyvenantys Smolenske. „Lietuvių namų“ atstovai tradiciškai visada pasirodo šioje šventėje – dainuoja, šoka lietuvių liaudies šokius, pristato Lietuvos kulinarinį paveldą, papročius.

Kas Smolensko jaunimą motyvuoja dalyvauti tokioje veikloje? „Kiekvienais metais aktyviausi dalyviai – vaikai, padedami Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje, išvažiuoja į stovyklą Lietuvoje. Visi labai nori tokio paskatinimo“, – sako P. Paukštys.

Organizacijos projektuose dalyvauja ne tik lietuvių vaikai, bet ir kiti smolenskiečiai. „Mes norime su mūsų tėvyne Lietuva supažindinti kuo daugiau Smolensko jaunimo“, – teigia pašnekovas.

COVID-19 pandemija neaplenkė ir Smolensko, tad nenuostabu, kad tai pakoregavo organizacijos planus ir veiklą. „Renginiai vyksta, dar lapkričio pradžioje vyko didelis renginys mieste, bet pandemijai nesiliaujant daugelis veiklų persikelia į internetinę erdvę“, – pasakoja P. Paukštys.

Pernai rudenį Smolensko lietuvių bendruomenė sukūrė iniciatyvą – Smolensko moksleiviai skaitė žymaus lietuvių poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio eilėraščius, skaitymai buvo transliuojami internetu.

„Niekur nedingo ir įvairios žmonių problemos – kam malkų reikia, kam pilietybės, o kam – pinigų. Daugelis gyvybiškai svarbių klausimų lieka neišspręsti dėl pandemijos. Smulkmenas patys išsprendžiame, o dėl sudėtingesnių klausimų siūlome kreiptis į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje, bet dabar daugelis negali nuvykti į Maskvą“, – apie situaciją kalba P. Paukštys.

„Mūsų nedaug, bet pilna visur“

Smolensko „Lietuvių namų“ vadovas P. Paukštys labai džiaugiasi savo bendramintėmis Aleksandra Kovaliova ir Aleksandra Smyčkova ir jų pagalba. Merginos ne tik padeda jam spręsti įvairius organizacinius reikalus, bet ir mokosi lietuvių kalbos, dainuoja lietuviškai, šoka lietuvių liaudies šokius.

„Mūsų Smolenske mažai, bet mūsų aktyvumas, nuolatinės pastangos pasirodyti, kokie mes esame šaunūs, energingi ir veiklūs, sudaro įspūdį, kad mūsų ten daugiau, nei yra iš tikrųjų. „Lietuvių namai“ – mano hobis, jis neatneša pinigų, bet suteikia didelį malonumą ir džiaugsmą“, – teigia šios lietuvybės salelės vadovas.

Vyras vadovauja savo įmonei, kurioje gaminami kuro briketai, mediniai kabelių būgnai (ritės). Daugiau kaip dvidešimt metų versle besisukantis vyras sako, kad negali visą laiką tik pinigų uždirbinėti – norisi veiklos, kuri teiktų pasitenkinimą, norisi kažką po savęs palikti gyvenime.

P. Paukštys atviras: ne viskas lengvai klojasi šioje veikloje, buvo ir nusivylimų, ir rankos ne kartą nusvirusios, ne kartą atrodė, kad niekam nieko nereikia, ir jis paleisdavo viską savieigai – kaip bus, taip bus. Biuro išlaikymas ir visa kita veikla reikalauja išlaidų, tačiau jis nesiryžo mesti širdžiai mielos veiklos.

„Aš lietuvis pagal kraują, širdį. Svarbiausia, ši veikla leidžia man realizuoti save kaip lietuvį Smolensko žemėje“, – didžiuojasi jis.

Viena širdis – dvi Tėvynės

Įdomu pasmalsauti, ką žmogus, kuris gyvena vienoje valstybėje, o širdis dega kitos valstybės rūpesčiais, laiko savo tėvyne?

„Turiu dvi Tėvynes – Smolenską ir Lietuvą. Smolenske gimiau, čia užaugau, bet visada svajoju apie Lietuvą – tai mano namai, mano tėvynė. Visos mano mintys apie Lietuvą, mąstau, kaip mano verslas ten gyvuotų. Ką ir bekalbėti – ten kitas gyvenimo lygis. Man patinka jūsų šalis, Lietuva, žavi jūsų tvarkingumas“, – dėsto Pavelas.

Lietuva žavisi ir jo šeima – žmona Svetlana ir trys vaikai. Dažnai Lietuvoje apsilankantis vyras sako, kad Lietuva – tai jo mylimiausia vieta žemėje.

Kokie „Lietuvių namų“ ateities veiklos planai? „Planai ir gyvenimo realijos, kaip mes dabar matome, labai keičiasi. Didžiausia svajonė – suvienyti visus lietuvius, gyvenančius Žemėje, vienoje internetinėje erdvėje“, – svarsto P. Paukštys.