Istorijos

2021.01.09 18:39

Vokietijos lietuvės gyvenimas primena filmą: asmeninę laimę atnešė laikraštyje rastas skelbimas

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.01.09 18:39

Įsivaizdavus lietuvių bendruomenės pirmininką kokioje nors užsienio šalyje, prieš akis veikiausiai iškyla itin rimtas, kostiumą vilkintis ir sėkmingas, prestižiniais laikomus mokslus baigęs žmogus. Berlyno lietuvių bendruomenės pirmininkės Vilmos Rangės gyvenimas – visai kitoks. Kažkada Žilvinas Žvagulis ieškojo merginų, kurios Libane šoktų arabams, ir Vilma pasakė – kodėl gi ne? O Vokietijoje ji atsidūrė laikraštyje radusi skelbimą, kad vokiečiai vyrai ieško žmonų. 

Dabar Vilma gyvena šiek tiek už Berlyno, didžiuliame name, kur išsikraustė į periferiją ir pasakoja savo emigracijos istoriją, kurioje tiek keistų faktų ir netikėtumų, kad gali būti sunku patikėti, jog visa tai atsitiko vienam žmogui.

„Mano tėtis prieš 18 metų, net daugiau, „Kauno dienoje“ rado skelbimą, kad vyrai vokiečiai nori susipažinti su lietuvėm merginom. Aš tokių dalykų nemėgstu ir nemėgau. Aš tada (...) turėjau dukrą, dar nebuvau 30-ies.

Visiškai nenorėjau, pasiskambinau, nes man tie visi ūgių, svorių rašymai – ne mano. Bet man toje agentūroje sako: jūs vis tiek ką nors turit parašyt, nors su savo ūgiu ką nors, ką mėgstat. Kažkaip išsiunčiau. Ir pas mus atvažiuoja vokiečiai“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ pasakojo Vilma.

Vilma į Berlyną atvyko pagal skelbimą „vokietis ieško žmonos“: visi laukė, kada mes išsiskirsime

Tuomet prasidėjo pasimatymai. Pašnekovė sako, kad kai tau arti 30-ies ir daugiau, į santykius žiūri kitaip nei dažnas 20-metis, todėl ir sutikusi savo simpatiją ji sako viską gerai pasvėrusi.

„Pamačiau, kad visai nieko vyrukas, ir prasidėjo draugystė. Aš atvažiavau pas jį porą kartų ir viskas – rugpjūčio gale atvažiavo mūsų su Ana Marija pasiimti ir atvažiavom čia“, – prisiminė Vilma.

Ji sako, kad prieš 20 m. panašiu būdu į Vokietiją atvyko ne viena lietuvaitė, tik plačiai apie tai nebuvo kalbama. Dalį patraukti galėjo ne tik jausmai, bet ir tai, kad prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, kai buvo sunku patekti į Vakarus, kur gyvenimas turtingesnis, ištekėti už užsieniečio reiškė patį paprasčiausią būdą išvykti.

Pasimatymus per pažinčių platformą ji prisimena buvus neįprastais: „nusiunti savo nuotraukas, yra katalogas. Atvažiuoja vyrai vokiečiai, išsirenka merginas, kurio patinka. Tada jie eina su jomis vakarieniauti, pietauti. Jei nemoki vokiškai, tai vertėjas dalyvauja kartu“.

„Jis – labai ramus“, – tokį pirmą įspūdį Vilmai paliko jos būsimasis vyras. „Jis ir dabar labai ramus. Man tokio ramaus ir reikėjo, nes pati esu labai nerami. Jis ir paslaugus“, – priduria emigrantė.

„Mes vienas kitą radom vien dėl to, kad suaugę žmonės. Kaip sakau, mūsų santuoka iš išskaičiavimo – jam reikėjo šeimos, o man reikėjo vaikui tėvo. Mes abu radom bendrą kalbą, žinom, dėl ko vienas su kitu esam. Iki šios dienos žinom, kad mums kartu geriau nei atskirai“, – atvirauja Vilma.

Skubotai suartėjusios poros neretai išsiskiria, visgi Vilma su mechaniku Ingo gyvena iki šiol. Sako vienas kitą puikiai suprantantys netgi be žodžių, bet kai apsigyveno kartu, suprato, kad bus laimingi.

„Jis senberniavo iki 42 metų. Jis – didelis kompiuteristas, turbūt per ilgai užsižaidė prie tų kompiuterių. Ieškojo per agentūras, smulkmenų man nepasakojo, bet paskui buvo su viena mokytoja klaipėdiete susipažinęs, tai paskui jo paklausiau: kodėl aš? Man ne 18-a, jam – 42-eji, jis galėjo susirasti rytų europietę 20-metę, o aš – 30-ies su vaiku ant rankų. Jis man sako: susitinku su viena, ji nieko nevalgo, susitinku su kita, valgo salotas, susitinku su tavim ir tu užsisakai alaus ir picos – mano žmogus!“, – pasakojo pašnekovė.

Prieš tai Vilma gyveno Kaune. Su pirmu vyru jau buvo išsiskyrusi, viena augino dukrą, bet sako, kad nieko netrūko. Tuo metu važiuoti į užsienį buvo madinga, todėl ir jai norėjosi pabandyti. O dabar ji džiaugėsi, kad likimas nuvedė į Vokietiją, kurioje gyvenimo būdas ir vokiečių taisyklės jai patinka.

Sprendimą išvykti Vilma priėmė sau lengvai. „Nieko negalvojau, net nesusimąsčiau, kad gali nepavykti“, – emigracijos pradžią prisimena ji. Sako, kad jei būtų daug galvojusi, gal būtų ir likusi vieniša mama. Tačiau kaip dabar prisimena, vienuose namuose atsidūrus dviems beveik nepažįstamiems žmonėms, barnių netrūko. O Dabar Vilma ir Ingo nebesipyksta – nėra tam nei laiko, nei noro.

„Paskui pradedi prisitaikyti vienas prie kito. Jam gal daugiau reikėjo prisitaikyti prie manęs, nors man irgi. Man daugiau reikėjo prisitaikyti prie visos integracijos, ji nebuvo tokia lengva“, – laidai pasakojo Vilma.

„Lygiai taip pat su jo visais draugais, uošviais. Visi laukė, kada mes išsiskirsim, nes kai pradėjom statyti namą, buvo tragedija. Visi laukė, kada aš jį apiplėšiu. Nors ten nebuvo, ko plėšti. Pastatys namą ir tada jį išvarysiu. Bet viskas gavosi kitaip, kai pasistatėm namą. Gimė mūsų bendras vaikas ir jau 17 metų“, – atvirai kalbėjo ji.

Visas pasakojimas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“.